Velyknakčio liturgija – apie tai, kas padeda priimti stebuklą (video) (1)

Velyknakčio liturgija – vienos įspūdingiausių pamaldų. Šviesaus laukimo metas, kai tamsoje paskendusioje bažnyčioje, degant žvakėms, apmąstomi Senojo Testamento skaitiniai ir pranašystės. Tai ir šviesos, džiugesio laikas: apie prisikėlusį Kristų pranešė ir skambantys vargonai, ir Obelių bažnyčios varpai.

Palaimino ugnį ir velykinę žvakę

Jei pernykštė Velyknakčio liturgija buvo be tikinčiųjų bažnyčiose, buvo meldžiamasi tik nuotoliniu būdu, tai dabar Obelių šv. Onos parapijos klebonas bei Aleksandravėlės ir Kriaunų parapijų administratorius Laimonas Nedveckas pasidžiaugė, kad po karantino atlaisvinimų bažnyčia kasdien pildosi. Kasdien į ją išdrįsta ateiti vis daugiau žmonių. Obelių, kaip ir kitose Rokiškio dekanato bažnyčiose, griežtai paisoma karantino reiklavimų: dalyvaudami pamaldose tikintieji dėvi kaukes, laikosi atstumo.

Kitas vilties ženklas, lyginant su praėjusiaisiais metais, yra tai, kad sugrąžintos įprastinės vandens ir ugnies laiminimo apeigos.

Pastarosiomis pradedama Velyknakčio liturgija: palaiminus naują ugnį, dvasininkas pridėjo laužo žarijų į smilkytuvą. Buvo pašventinta Velykinė žvakė, paženklinta 2021 m. ženklu. Ji primena, kad Kristus – vakar ir šiandien, alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Ši žvakė turi daug prasmių ir simbolių: ji ir ugnies stulpo, kuris vedė žydų tautą iš vergovės namų Egipto į pažadėtąją žemę, Kristaus – pasaulio šviesos simbolis. Kadangi per pačias apeigas netikėtai subjuro oras, tai tikintieji savąsias žvakes nuo velykinės žvakės įžiebė ne lauke, o priebažnytyje ir įžengė į tamsoje paskendusią bažnyčią. Po Velykinės šlovinimo giesmės,  Žodžio liturgijoje kunigas L. Nedveckas skaitė Senojo Testamento Išėjimo knygos ištrauką bei pranašystes apie pasaulio Atpirkėją: tai jungtis su Naujojo testamento skaitiniais. Prieš juos nuskambėjo garbės himnas: įsižiebė šviesos bažnyčioje, suskambo vargonai, apie pasibaigusį tylos, pasninko ir susikaupimo metą obeliečiaims ir aplinkinių vietovių žmonėms pranešė džiaugsmingai suskambę bažnyčios varpai. Laukiantį Kristaus prisikėlimą priminė skaitinys iš Evangelijos pagal Morkų. Jame pasakojama, kad moterys, sekusios Kristų, nusipirko kvepalų ir ketino patepti Kristaus kūną. Tačiau priėjusios kapą, rado nuritintą dengusį angą didelį akmenį, o kape – sėdintį jaunuolį baltais drabužiais. Savo pamoksle kunigas L. Nedveckas kalbėjo apie tai, jog Kristus buvo palaidotas paskubomis, temstant, kad spėti iki prasidedant šabui, kurio pradžios ženklas – pirmoji sušvitusi žvaigždė. O šabui prasidėjus, nieko negalima dirbti, viskas paliekama taip, kaip yra. Moterys, gerbdamos Dievo įsakymus, laikėsi šabo rimties. Todėl vos jam pasibaigus, skubėjo pas Viešpaties kapą. O ten, kur Mokytojas paguldytas, jo nebėra. Joms dar didesnė baimė, jos nustėro, jos išėjo, nubėgo nuo kapo, apimtos drebulio ir siaubo. Kunigas pabrėžė: stebuklas nebūtų toks brangus ir didis, jei prieš tai nebūtų išbandymų. „Kad priimtum stebuklą, reikia atviros, tikinčios, išbandytos ištirtos širdies. Išmėgintos širdies“, – sakė kunigas. Jis akcentavo, kad žinią apie Kristaus prisikėlimą mokiniams perdavė moterys. Marija Magdalietė, popiežiaus Pranciškaus pavadinta apaštale. Ir nelaimė, pasimetimas, sumaištis virto didžiausiu džiaugsmu, o didžiausia nesėkmė – didžiausia pergale. „Koks sunkumas bebūtų, sunkiai įsivaizduojamas ar sunkiai pakeliamas, bus laikinas ir Dievo pergalė ims viršų. Tikėjimas nugalės, viską pranoks, išves iš vergijos į pažadėtąją žemę“, – sakė dvasininkas.

Vandenį atsinešė patys

Po pamokslo tikintieji buvo pakviesti atnaujinti Krikšto pažadus. Kunigas L. Nedveckas priminė, kad ir Senojo testamento skaitinys apie tai, kaip žydų tauta, vedama Dievo, ėjo per jūrą tarsi sausuma ir iš abiejų pusių stovėjo vanduo lyg siena, tai irgi tam tikras Krikšto ženklas. Prieš atnaujinant pažadus, buvo palaimintas vanduo. Juo bus šlakstomi tikintieji, juo bus krikštijami katechumenai. Daugelis tikinčiųjų savo namuose taip pat nori turėti švęsto vandens. Anksčiau buvo pašventinamas vanduo specialiame inde, o po pamaldų tikintieji prisipildavo atsineštus indelius. Karantino metu, vengiant žmonių būriavimosi, buvo paprašyta vandenį atsinešti patiems. Naujovė ganėtinai patogi. Kai kurie tikintieji atsinešė po kelis indelius, kad galėtų juos perduoti tiems, kurie negalėjo ateiti į pamaldas.

Po Krikšto pažadų atnaujinimo, buvo aukojamos šv. Mišios. Kadangi tai pirmosios šv. Mišios po Kristaus mirties, sulaukus jo prisikėlimo, naujai išskleidžiamas altoriaus apdangalas – tarsi Kristaus drobulė, o šv. Mišios naujai švenčiama Kristaus sandora su žmonija.

Apie Obelių šv. Onos bažnyčią išsamiau žiūrėkite čia: