Septyneri metai Rokiškio baseino pursluose: didžiausi iššūkiai, smagiausi pokyčiai ir pridedamoji vertė gyventojams (0)

Spalio 19-ąją, sekmadienį, viena populiariausių mieste laisvalaikio praleidimo vietų – Rokiškio baseinas, minėjo 7-erių metų veiklos sukaktį. Ir nors švenčiamas ne jubiliejus, visgi smalsu, kuo kolektyvas gyvena, kokius iššūkius įveikė per visą šį laikotarpį, kokiomis nuotaikomis pradėjo naująjį sezoną. Apie visa tai labai atvirai pasakojo įstaigos direktorius Vitalijus Jocys atsakydamas, ar tikrai Rokiškio rajonui reikėjo baseino, kokių planų turi ateičiai, ką galvoja apie sklandančias kalbas sujungti dvi biudžetines miesto įstaigas paliekant vieną direktorių ir ar jis kandidatuotų į šią poziciją bei, žinoma, ko gimtadienio proga linki kolektyvui ir baseino lankytojams.

– Kaip Rokiškio baseinui praėjo pirmasis šio rudens mėnuo? Kai kalbėjome atsidarymo dieną (rugsėjo 5 d.) sakėte, kad remiantis šešerių metų patirtimi, lankytojai neskubės grįžti ir mėnuo bus liūdnas.

– Dabar galiu pasidžiaugti, kad gyvenam gerai. Ankstesni rugsėjai tikrai būdavo sunkūs – klientai grįždavo palaipsniui, tad ir įsivažiuodavom į darbą po truputį. O šį kartą – „bam“: iš karto ir tolygiai. Gal dėl to, jog nebuvo normalios vasaros ir visi tikrai buvo mūsų išsiilgę. Tad šiemet nusiskundimų neturim. Puikiai.

– Kaip smagu Jūsų kolektyvui turėti tokį vadovą, kuris sako: „Puikiai, nesiskundžiam“ ir negrasina, kad nebus Kalėdinių premijų...

– Dėl šito aš esu labai ramus, nes pagal darbo apmokėjimo įstatymą, nuo pernai metų net sąvokos „Premija“ nebegali būti. Tad jokių papildomų mokėjimų. Kas susiję su Kalėdomis, kolektyve ir taip susigalvojam kažką šventiško.

– O įstaigos gimtadienių proga?

– Kadangi šiemet yra paprastas gimtadienis – septyneri metai, kai Rokiškyje veikia baseinas, jį pažymėsime kaip priklauso baseinui: plaukimo varžybomis, kurias penktadienį, spalio 24 d., organizuojame kartu su neseniai susikūrusiu plaukimo klubu „SwimRok“. Pasinaudosiu proga ir iš anksto atsiprašysiu mūsų klientų – tądien nuo 11 val. iki 16 val. negalėsime jų priimti į baseiną. Tačiau lauksime iš karto, kai tik varžybos pasibaigs ir yra įjungiamos pirtys. Kai įstaigai buvo 5-eri, tai ir tortas buvo, ir klientai buvo sveikinami.

– Tai gal varžybos bus grandiozinės ar kokioms išskirtinėms taurėms laimėti?

– Varžybos bus tradicinės, paprastos, tačiau dalyviams, be abejo – svarbios ir su apdovanojimais. Pirminė idėja buvo tokia, kad dalyvaus tik mūsų krašto plaukikai, tačiau išsirutuliojo į šį tą didesnio – apjungėm „biudžetininkus“ ir pasikvietėm vaikus iš Šiaulių, Radviliškio bei naujajame, neseniai atidarytame Molėtų baseine ugdomus plaukikus. Kvietėme dar kupiškėnus, tačiau jiems kažko nepavyko sudėlioti.

– Žvalgantis aplink Rokiškį, šiandien beveik visi kaimyniniai rajonai turi baseinus, bet prieš septynerius metus konkurentus turėjo tik Anykščiuose ir kiek tolėliau – Pasvalyje. Tai ar iš tikrųjų reikėjo Rokiškiui baseino?

– Pamenu atidarymo dieną: suplanuotas svečių vizitas, oficialus atidarymas, o paskui iš karto ketinom priimti ir lankytojus. Bet... dar neturim Higienos paso. Viskas patikrinta, viskas tinkama, bet nėra paties paso. Tada rajono meru buvo Antanas Vagonis, kuris pats važiavo į Panevėžį, tiesiai į instituciją, ir apie 11 val. paskambinęs, sako: „Gavau, turiu rankose“. Atokvėpis – viskas gerai. Atidarėm baseiną gal 15 val. ir po poros valandų jau priėmėme interesantus. Jų, gerai pamenu, buvo penki... O dabar pasiekėm tokį rezultatą, kai kartais savaitgaliais žmonės netelpa. Klientams gal nepatogu – tenka luktelėti, bet mano širdis džiaugiasi: reiškia esame reikalingi, patrauklūs. Kitas niuansas, gal irgi atsakantis į klausimą, kai rajono taryboje tvirtinant paslaugų įkainius, mums buvo numatyta per metus surinkti 80 tūkst. eurų specialiųjų lėšų. Vienas rajono tarybos narys – Albinas Urbonas – sako: „Čia gi užkampis, iš kur tikitės sulaukti žmonių ir kaip įsivaizduojat surinkti tokią sumą?“. Planą patvirtino, o mes tada surinkome 250 tūkst. eurų. Dabar per sezoną renkame apie 350 tūkst. eurų. Savaitgalį apie 30-40 proc. lankytojų sudaro Latvijos piliečiai. Atvažiuoja ir Kupiškio gyventojų... Aš kartais šnekteliu su nematytais, „nekasdieniais“ veidais, ir daugelis jų sako, kad atvažiuoja į Rokiškį papramogauti – pradžiai į baseiną, tada užsuka į „Pupelę“. Šiandien manau, kad baseinas yra viena Rokiškio reprezentacinių įstaigų, kurioje per mėnesį apsilanko apie 5 tūkst. asmenų.

– Supratau – reikėjo. O jei jau taip puikiai prisimenate atidarymo dieną, prisiminkite pirmuosius savo, kaip vadovo, darbo mėnesius.

– Aš galvojau, kad pasenau ir mano atmintis jau „šlubuoja“, bet pasirodo – ne (šypteli – aut. past.). Apie savo darbą... Su baseinu esu nuo pat pradžių, kai laimėjau konkursą vadovo postui užimti. Dirbti atėjau neturėdamas nei vadovavimo patirties, nei kažkokių vadybinių žinių. Buvau paprastas kūno kultūros mokytojas, šiek tiek vadovavęs tik asociacijai. Pradžia man buvo sudėtinga, nes įstaigoje pradėjome nuo nulio. O juk reikėjo visko: nuo tvarkos taisyklių, aprašų, iki buitinių žinių sprendžiant iškylančius klausimus. Džiaugiuosi, kad mano komanda buvo labai stipri – šiandien žiūrėdamas į atidarymo dieną darytą nuotrauką matau, kad per 7-erius metus pasikeitė 10 darbuotojų, 8 vis dar dirba su manim nuo juostelės perkirpimo ceremonijos. Buvo iššūkių: tada dar negalėjai daryti „Copy-Paste“, tad vieną darbuotojų – Tadą Barauską komandiravau į Anykščius, iš kur jis atsivežė kalną – neperdedu – kalną dokumentų: juos skenavom, dėliojom, rankiojom. Aišku, buvo ir nesąmonių pridaryta, kurias laikui bėgant išsitaisėm. Visgi pradėti dirbti – priimti klientus – mums tai netrukdė

– Per 7-erius metus vadovo kėdėje, kokį didžiausią iššūkį įveikėte? Nepaisant tos minėtos sunkios pradžios.

– Pradžioje gal dar nemokėjau dirbti: būdavau čia ir darbo dienomis, ir savaitgaliais, nes norėjau, kad viskas, visiems ir visada būtų gerai. Paskui išmokau – nebevažiuoju savaitgaliais ir netrukdau komandai dirbti. Juk kur kas ramiau, kai vadovo nėra, puikiai tą suvokiu (šypteli – aut. past.). O iššūkis buvo vienintelis – „CIVID-19“ pandemija. Pirmą kartą gyvenime patyriau, ir buvau „apakęs“, kad nedirbdamas gauni algą. Be abejo, buvo komandoje žmonių (gelbėtojai, treneriai), kurie išėjo į prastovas – kitaip negalėjom, bet mes, administracijos atstovai, nors po kelias valandas ėjom į darbą. Kai po beveik metų truputį sušvelnino karantino apribojimus – leido vykdyti neformalų suaugusiųjų ugdymą po 5 asmenis – mes buvome tiek išsiilgę darbo, kad žaibiškai susitvarkėm dokumentus (akreditaciją) neformaliam suaugusiųjų švietimui ir po 5 žmones leisdavom ateiti į baseiną. Jokio pelno, bet labai norėjom dirbti ir ieškojom būdų, kaip „teisėtai“ tą daryti. Juk mes dirbame žmonėms ir dėl žmonių.

– O darbas žmonėms ir dėl žmonių, visi žino, yra sunkiausias...

– Tikrai nelengvas (šypteli – aut. past.), nes būna visko: ir skundų, ir priekaištų, ir pelnytų, ir nepelnytų, būna padėkos žodžių ir šypsenų.

– Jei jau užsiminėte apie pagrįstus ir nepagrįstus skundus, tai gal pateiksite keltą pavyzdžių?

– Oj, viską išpasakoti būtų neįmanoma. Pavyzdžiui – skundas, dėl antrokų mokymo plaukti programos niuansų: kodėl instruktorius neleidžia vaikui baseine būti su akiniais, nors per treniruotes treneris leidžia. Pradedu gilintis į situaciją, į pačią programą ir randu informaciją, kad tokie programos nuostatai, nes ji skirta mokyti vaiką plaukti ir gebėjimą nepasimesti nutikus nelaimei. Ji neskirta ugdyti sportininkus. Jei vaikas vandens telkinyje iškristų iš valties ir siekiant susiorientuoti jam reikėtų po vandeniu atsimerkti, kaip jis tą padarytų, jei nesitreniruos? Juk skęsdamas nebus su nardymo akiniais... Programoje yra numatyti pratimai vandenyje mūvint kojines, o aukštesniame lygyje – gal net ir drabužius. Kitas: „Direktoriau, darykite ką norite, bet pirtyje aš noriu atsipalaiduoti, bet čia „pletkavojama“. Uždėkite lentelę, kad negalima kalbėti“. Ir ką man daryti..? Turėjau ir rimtų: šeštadienio vakarą skambina administratorė, kad klientai pirtyje nusidegino odą: vienas veidą, kiti – rankas, kojas. Reikalauja manęs. Atlekiu kaip galėdamas greičiau ir tikrai matau sėdinčius 3-4 žmones, nusėtus raudonais „plėmais“. Jie pasakoja, kad viskas įvyko Turkiškoje pirtyje, o aš nesupratau, kaip tai įmanoma padaryti, ypač – veidą, nes šiluma kyla iš apačios, tad telieka patį veidą kišti prie tos angos. Nežinodamas, kas įvyko, situaciją užglaisčiau. Maniau, kad tikrai mes kalti: sugedo, neveikia. Nueinu į pirtį patikrinti, o ten viskas veikia tvarkingai ir puikia. Bet... Pamatau paliktą tepalo tūbelę. Apžiūriu ir matau užrašą „Finalgon“. Tepalas, skirtas sąnariams šildyti. Kažkas, matyti, tuo tepalu išsitrynė pirtyje, o paskui lietė durų rankeną, pirties paviršius. Nieko keisto, kad atėję kiti žmonės taip pat prisilietė prie tų pačių paviršių ir štai kas nutiko. Viso to ir šiandien nežinočiau, jei nebūčiau radęs to tepalo tūbelės. Galvočiau, kad tikrai mūsų kaltė.  

– O jei apie tokius skundus, koks esate direktorius? Tas, kuris darbuotojams sako: „Klientas visada teisus“ ar, visgi, užstojate darbuotoją?

– Negali vienareikšmiškai visko vertinti. Reikia ir vieną ir kitą pusę išklausyti ir tik tada imtis kažko. Deja, ne visada taip pavyksta, nes, kaip jau sakiau – dirbame žmonėms ir dėl žmonių. Toks, va, sunkus darbas.

– Sunku būti direktoriumi?

– Tikrai nelengva...

– Tai jei pasitvirtintų kalbos, kad Kūno kultūros ir sporto centras bus sujungtas su baseinu paliekant vieną vadovą, konkurse vadovo vietai užimti ir nedalyvautumėte?

– Aš nesiveliu į „pletkus“. Jei bus priimti konkretūs sprendimai, tada ir galvosiu. Kam apsisunkinti gyvenimą ir galvoti apie tai, ko nėra? O jei ir nebus?

– O ar sunku dirbti su rajono valdžia? Jūsų kadencijos tęsiasi prie dviejų skirtingų rajono merų.

– Nei su vienu meru nebuvo problemų. Jei kažko reikia, turi mokėti tinkamai argumentuoti, įrodyti poreikį, tikslingumą. Visi puikiai suprantam, kad baseinas niekada nebus „ant nulio“, nes jis dalinai yra dotuojamas savivaldybės. Bet jei kalbiesi, derini, įrodai, tikrai niekas nestabdo. Puikus to pavyzdys saulės elektrinių įsigijimas Kėdainiuose. Nesiplėsiu – buvo įvairių niuansų, tačiau išdiskutavom, įrodėm ir nusipirkom. O pirkimas tikra buvo naudingas: mokėdavom po 7 tūkst. eurų už elektrą, dabar mokam po tūkstantį...

– Pagrindinė pamoka, kurios išmokote per šiuos metus, atėjęs kaip kūno kultūros mokytojas į direktoriaus postą?

– Pasakysiu tiek: gali kiek nori turėti kompetencijų, būti komandos lyderiu, bet didžiausia kompetencija ir vertybė yra žmogiškumas. Jei būsi žmogumi, tavo darbuotojai tave mylės, tavo klientai tave vertins. Ir dabar galiu „dėti galvą“, kad bet kurio savo darbuotojo paprašęs padirbėti iki vidurnakčio, sulaukčiau teigiamo atsakymo. Tik reiks vieną dalyką padaryti – turėsiu būti kartu. Tada jie mato, kad esame visi kartu, esame komanda ir jei visi kartu esame čia, reiškia, tai tikrai svarbu. Tas pats ir su batutais – visus 5-erius metus 2-3 dienas, kiek juos ruošiam, būnu kartu. Aš nieko „nevedu“, mes tiesiog einame kartu – koja kojon.

– Ir pokalbio pabaigai: vizija įstaigos veikloje, linkėjimas kolektyvui ir Jūsų klientams.

– Turiu neįgyvendinamą viziją – atskirą sporto, treniruoklių salę. Mano skaičiavimu, tai generuotų apie 20 proc. papildomų pajamų. Žmonėms tikrai būtų patogu: po sporto pirtys, baseinas. Deja, nėra tam vietos... Kas susiję su kitais patobulinimais – stebime žmonių poreikius, tačiau mūsų idėjų realizavimą riboja galimybės. Daug ko padaryti negalime vien dėl to, kad džiakuzi zonoje neturime rūsio. Tam tikri pokyčiai galimi tik didžiajame baseine, tačiau ir čia nepriprojektuosi – net gultų negalime statyti tiesiai – statome 45 laipsnių kampu, kadangi kitaip žmonėms nėra praėjimo. Baseinas suprojektuotas gan mažas (juokiasi – aut. past.). Kai vyksta treniruotės su KKSC plaukikais, būna atvejų, kad visi netelpa. Reikėtų dar dviejų papildomų takų. Bet norint rekonstrukcijos: papildymo, plėtimo, tai jau būtų grandiozinis projektas, kainuojantis įspūdingą sumą. O neaišku ar leistų techninės galimybės, nes po žeme eina komunikacijos... Deja, stebint rajono gimstamumo ir mirštamumo statistiką, kalbėkime ne apie plėtrą, o džiaukimės tuo, ką turime. Savo kolektyvui noriu palinkėti nedaug, tačiau svarbaus – kantrybės. Dirbant su žmonėmis jos tikrai reikia, juk „sugeriame“ visų atėjusiųjų nuotaikas – ir blogas, ir geras. Na, o klientus pakviečiu ateiti pas mus su šypsena veiduose, nes mes juk dirbame Jums.

– Ačiū ir – su gimtadieniu!