XVII respublikinės konkursinės prakartėlių parodos laimėtojas Vytautas Jackūnas savo kūrinių neskaičiuoja, o jo kurti rūpintojėliai – kardinolo kolekcijoje (video) (0)
Iš Rokiškio krašto muziejaus namo, į Pasvalį iškeliavo XVII respublikinės konkursinės prakartėlių parodos nugalėtojo Vytauto Jackūno monumetinškoji prakartėlė, jo dviejų metų darbo vaisius. Tam, kad galėtų dalyvauti parodoje, menininkas atsisakė ne vieno įdomaus, ir, tikriausiai, pelningo užsakymo...
Absoliuti favoritė
Pačioje praėjusiųjų metų pradžioje, vos pradėjus į Rokiškio krašto muziejų plaukti XVII respublikinės konkursinės prakartėlių parodos eksponatams, jau buvo aiškus akivaizdus favoritas – monumentalioji pasvaliečio tautodailininko Vytauto Jackūno prakartėlė. Ji unikali tiek dydžiu, personažų gausa, preciziškumu, tiek meniniais ieškojimais. Gaila tik, kad karantinas neleido atskleisti žiūrovams viso šios prakartėlės grožio.
Ji sumanyta judanti: specialių judesio daviklių dėka, priartėjus žiūrovui, angelas ima plazdenti sparnais, lopšelis su kūdikėliu Jėzumi – suptis. Stebina ir personažų gausa: be Šventosios šeimos, trijų karalių, piemenėlių, angelo, avelių, asilėlio, matyti piemens draugas – bandą sergintis šunelis, ir egzotiški gyvūnai – kupranugaris, dramblys.
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė, kalbėdama apie konkursui atvežtas prakartėles, akcentavo, kad V. Jackūno kūrinys vertas atsidurti ar valstybės, ar privačiose meno kolekcijose.
Deja, unikalioji prakartėlė visu savo grožiu atsiskleisti negalėjo: dėl karantino parodos lankymas nebuvo įmanomas, todėl rokiškėnai konkursinius darbus galėjo matyti tik krašto muziejaus pastatų languose.
Vasario pradžioje Rokiškio krašto muziejus paskelbė prakartėlių parodos nugalėtojus. I premija (350 eurų) vienbalsiai paskirta Vytautui Jackūnui iš Pasvalio (premijos steigėjai Pranas Blažys ir Birutė Dapkienė). II premija (200 eurų) paskirta Jolitai Levčenkienei iš Utenos (steigėjas verslininkas iš Pakruojo). III premija (150 eurų) paskirta Jonui Vasauskui iš Šiaulių (steigėjas Pranas Blažys). Žiūrovų prizininkais tapo Benjaminas Čepėnas (Vilnius) ir Danutė Saukaitienė (Marijampolė). Specialieji rėmėjų prizai ir dovanos skirtos: Tadui Sidaravičiui ir Danutei Saukaitienei iš Marijampolės; Adolfui Teresiui iš Kauno r.; Eugenijui Rimdžiui iš Pakruojo; Albertui Valikoniui iš Panevėžio; Vitui Vasiliauskui iš Vilkaviškio r.; Vladui Sutkui Šiaulių r.; Julijanui Gridziuškai iš Vilniaus r. Taip pat skirti prizai vaikams ir kolektyvams: Smiltei Juškaitei iš Utenos; Dusetų meno mokyklos mokiniams; Vilniaus vaikų ir jaunimo klubui „Meteoras“; Vilniaus r. Rudaminos F. Ruščico gimnazijos mokiniams; Vilniaus dienos centrui „Mes esame“. Rėmėjai „Birutės ir Virginijaus Dapkų ūkis“ papildomą prizą paskyrė Pranciškui Miežiui iš Pakruojo, o ekskursiją su pramogomis dovanojo Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos mokiniams bei mokytojai Loretai Rimšienei. Po šios parodos AB „Rokiškio sūris“ ir Rokiškio rajono savivaldybės lėšomis muziejaus fondus papildys Jolitos Levčenkienės, Tado Sidaravičiaus, Vlado Sutkaus ir Vito Vasiliausko prakartėlės.
Dėmesys detalėms
Parodos laimėtojas V. Jackūnas šią savaitę atvyko atsiimti savo įspūdingosios prakartėlės. Ji, rūpestingai supakuota, vos tilpo į gerą dešimtį dėžių. O jos – vos tilpo automobilio salone, bagažinėje ir priekaboje. Ruošdamas prakartėlę kelionei į Pasvalį kūrėjas juokavo, kad atvežti buvo paprasčiau: tąsyk sutalpinti buvo lengviau. Transportavimo sunkumais stebėtis nereikia: prakartėlę sudaro daugiau nei dvidešimt skirtingų personažų.
Gaila, kad rokiškenams nebuvo suteikta proga prakartėlę apžiūrėti iš arčiau. Mat skulptūrėlės žavi lakonišku preciziškumu, plastika, dėmesiu detalėms. Tiesa, palyginimo su italų meistras kūrėjas nenori priimti, kuklinasi, esą jam dar toli iki jų. Visgi medis kūrėjo rankose tampa gyvu ir plastišku, kalba veidų išraiškomis, drabužių klostėmis. Kūryba žavi ir lakonišku išbaigtumu: čia nieko nereikalingo, linijos grakščios, ramios.
Akivaizdu, kad prie didžiulio kūrinio praleista šimtai valandų. Ir įspūdis neapgauna: V. Jackūnas pasakojo, kad kai ankstesniame prakartėlių konkurse Rokiškio muziejininkės pranešė, kad po dviejų metų vėl bus konkursas, jis ėmė jam ruoštis. Dalyvavimas šioje parodoje buvo menininko svarbiausias tikslas: dėl jo jis atsisakė nemažai pelningų ir įdomių pasiūlymų. „Ąžuolų nebetašiau, nebeprisiėmiau dirbti kokių nors užsakymų. Nors buvo ir įdomių, pavyzdžiui, šventą Jurgį prašė iš ąžuolo ištašyti. Atsisakiau. Turėjau tikslą dalyvauti prakartėlių konkurse, sukurti šį tą didesnio“, – kalbėjo menininkas. Nors prakartėlė buvo akivaizdi konkurso favoritė, pašnekovas atviras – laimėti pirmąją premiją nesitikėjo. Jis tiesiog kūrė prakartėlę konkursui. O nuspėti, kiek ir kokių darbų sukurs kiti dalyviai – labai sudėtinga. Šiemet kūrėjas ėmėsi naujovių: sugalvojo prakartėlei suteikti judesio. Vėlgi iššūkis: įsigyti, pritaikyti drožiniams, sumontuoti nuo judesio įsijungiančias elektros grandines. Pašnekovas atviras: teko padirbėti ir prie to, prašyti talkininkų pagalbos ir patarimų.
Šioje prakartėlių parodoje medžio drožybos darbų visgi nebuvo daug. V. Jackūnas neslepia: prakalbinti medį reikia laiko, kantrybės, įgūdžių. Jis medį jaukinasi jau keturiasdešimt metų. Pradėjo kurti ne nuo skulptūrų, o nuo smulkių darbų: prieverpsčių, rankšluostinių, bareljefų.
Dalyvavo dvylikoje Liongino Šepkos konkursinių parodų
Medžio skulptūrų kūrybos imtis paskatino Respublikinė konkursinė Liongino Šepkos paroda. Svečias prisipažįsta, kad Rokiškio krašto muziejininkių paskatintas ėmėsi šio nelengvo meno. „Tai čia aš muziejininkių kūdikėlis išaugintas“, – juokavo V. Jackūnas. Liongino Šepkos konkursinės parodos laureatu pašnekovas tapo 2019 m., dalyvaudamas šioje parodoje dvyliktąjį kartą. Ir laimėjo užtikrintai.
Pašnekovas atviras: dalyvavimas parodose, konkursuose augina kūrėją. Bendravimas su kolegomis, jų darbų apžiūra lyg ir nepastebimai, bet palieka pėdsaką ir atmintyje, ir kūryboje. Todėl liūdna, kad praėję metai menininkams buvo labai sudėtingi: dėl karantino nebuvo nei parodų atidarymų, nei uždarymų, nebuvo galimybių pabendrauti su kolegomis, pasidžiaugti jų darbais, pasidalinti mintimis, idėjomis. Nukentėjo ir žiūrovai: iki šiol dar nėra galimybių apžiūrėti ekspozicijų. Žinoma, muziejai, galerijos bando filmuoti, fotografuoti parodas, tačiau tai neatstoja gyvo santykio su kūryba, su žiūrovais, su bendraminčiais.
Bendravimas svarbus ir kitu aspektu: tai galimybė jaunają kartą sudominti drožybos menu. Pašnekovas atviras: jaunų kūrėjų nėra tiek daug. Jaunimo buvo pleneruose Rokiškyje, Kupiškyje. O Pasvalyje, kaip juokauja, drožėjai jau netoli pensinio amžiaus. V. Jackūnas neslepia: jaunimą sudominti drožyba sunku. Priežastis paprasta: drožyba nėra „greitas“ menas. Ji reikalauja ir įgūdžių, ir žinių, ir laiko, ir begalinės kantrybės, kruopštumo bei atidumo. O jaunimas neretai nori viską gauti čia ir dabar. Kompiuteris, skubus tempas. „Laiko skulptūrai reikia tiek, kiek reikia. Vartai rankose, žiūri, žiūri, kad viskas būtų tinkamai išdrožta“, – neslepia pašnekovas.
Ir jo dėmesys detalėms, kūrybos plastiškumas – tai ilgalaikės patirties rezultatas. V. Jackūnas prisipažino, kad šiemet jau keturiasdešimt metų nuo tos dienos, kai tapo tautodailininku. Ir tas darbas yra imlus ne tik laikui, kantrybei. Jis reikalauja ir sveikatos. O medis, deja, neatleidžia klaidų. Netgi „išlindusi“ šaka niekais paverčia kelis mėnesius kurtą darbą.
Pašnekovas neslepia: savo kolekcijos darbų niekada neskaičiavo. Savo kūrybai yra ganėtinai kritiškas. „Štai grįžta žmona ir mato, kad nebėra septynių skulptūrų. Liepia grąžinti atgal į vietą. O kaip grąžinti, jei jomis ugnį pakūriau“, – pasakojo kūrėjas. Tokio griežto verdikto sulaukia tie darbai, kurie, pasak autoriaus, paseno. „Kai matau, kad galiu padaryti geriau, gražiau“, – sako jis. Beje, V. Jackūno žmona Joana – taip pat tautodalininkė: ji kuria verbas, mezga originalias raštuotas pirštines. Į Rokiškį atlydėjusi vyrą, ji neslėpė, kad džiaugiasi jo pasiekimais.
Tarp kūrybos gerbėjų – ir kardinolas
Kartu su vyru ponia Joana 2017 m. Rokiškio krašto muziejuje surengė bendrą parodą. Dar pernai jie dalyvavo sostinėje Kaziuko mugėje. Šiemet gi tokių galimybių nėra. Ponas Vytautas neslepia: gaila... Ir dėl prarastų galimybių platesnei auditorijai pristatyti savo kūrybą, ir dėl galimybės su kolegomis pabendrauti. Būtent Kaziuko mugėje jam nutiko įdomi staigmena: „Priėjo paprastas, niekuo neišsiskiriantis pagyvenęs žmogus, veidą kiek pridengė kepurė su snapeliu. Pradėjo mano rūpintojėlius apžiūrinėti. Įsižiūrėjau – ogi čia kardinolas Audrys Juozas Bačkis“, – pasakojo V. Jackūnas. Iš garsios tarpukario diplomatų šeimos kilęs kardinolas – didelis meno žinovas. Ir tai, kad jo kolekcijoje – jau du V. Jackūno sukurti rūpintojėliai, yra puikus jo kūrybos vertės įrodymas.
O menininkas jau neslepia ateities planų: įdomu, o kada gi planuojama kita respublikinė konkursinė Liongino Šepkos paroda?