39 valandos ir 40 minučių: Romualdas Keniausis ir Marius Žiukys lenkė laiką „Geležinės subinės“ iššūkyje (0)

Romualdas Keniausis kartu su draugu Mariumi Žiukiu neseniai įveikė vieną sudėtingiausių motociklų iššūkių – „Iron Butt“ (liet. „Geležinė subinė“) maršrutą, kur per 48 valandas reikia nuvažiuoti 3200 kilometrų.

Šį iššūkį kas dvejus metus organizuoja „Iron X MC“ baikerių klubas kartu su švente „X Dream“. „Iron Butt“ – ekstremalus ilgo nuotolio motociklininkų iššūkis, kurio esmė – per nustatytą laiką įveikti labai ilgą atstumą. Tai dalis „Iron Butt Association“ (IBA) veiklos – pasaulinės organizacijos, vienijančios tūkstančius ilgo nuotolio motociklininkų. Baikeriai sudėtingiausią atstumą įveikė per 39 valandas ir 40 minučių – gerokai greičiau nei numatyta.

Šis iššūkis – ne tik fizinis, bet ir psichologinis testas: ilgai sėdėti ant motociklo, kovoti su nuovargiu, miego trūkumu ir sudėtingomis oro sąlygomis.

Romualdas Keniausis pasakoja apie šlapius rūbus, rūką, miegą degalinėje, kūno skausmus, žmonos nerimą ir tą jausmą finiše, kai rankose sunku nulaikyti rašiklį. 

– Iš kokių maršrutų galima buvo rinktis?

– Maršrutai buvo trys. Pirmasis: 1600 km per 24 val. Dažniausiai jį renkasi pirmą kartą važiuojantys motociklistai. Antrasis: 2500 km per 36 val., o trečiasis: 3200 km per 48 val. – kurį mes ir įveikėme.

– Kokia buvo trasa? Kaip atrodė visą kelionė?

– Pradėjome trečiadienį, nes reikėjo nuvažiuoti pas renginio organizatorius užpildyti dokumentus, sumontuoti sekimo sistemas, kurios dedamos dėl saugumo ir duomenų tikslumo. Buvome nusprendę, kad sustojimus darysime tik tada, kai reiks užsipilti kuro – panašiai kas 250-300 km. Tuo pačiu pavalgydavome, nueidavome į tualetą. Tarėmės sustoti ir tada, jei kuris iš mūsų dviejų pavargtų ar būtų kamuojamas skausmo, kurį tektų malšinti vaistais. 

Ketvirtadienį apie 4 val. 30 min. startavome iš Panevėžio ir važiavome link Liepojos. Buvo vėsoka – apie 11 laipsnių šilumos – ir labai tirštas rūkas, ir Latvijos keliai, kurie nėra geresni nei mūsų... 

Lengviausia atkarpa (300 km) nuo Klaipėdos link Vilniaus buvo įveikta greitai, be papildomų sustojimų. Prieš kelias dienas orų prognozės rodė, kad teks važiuoti pirmas 5-6 valandas smarkiame lietuje, tačiau paskutinį vakarą prognozės pasikeitė į gerą. Vis tik prie Vilniaus gavome pirmą krikštą iš dangaus.

Lenkija. Gdanskas – Ščecinas kelyje buvo labai vingiuotų atkarpų, bet oras buvo idealus važiavimui. Mėgavomės kiekvienu vingiu. Jau buvome pravažiavę apie trečdalį kelionės.

Vokietija. Berlynas – Hofas. Va čia jau prasidėjo sutemų metas. Tuo metu jau važiavome apie 14 valandų. Kelias buvo geras ir nuotaika visai pakenčiama. Pasiekus Berlyną jau sutemo ir po kiek laiko prasidėjo lietus, kuris mus maudė iki pat ryto. Tuo metu jau buvome nuvažiavę apie du trečdalius kelionės (2100 km). Panašiai tuo metu dar nespėjus prašvisti nusprendėme, kad mums reikia pasnausti, nes reakcijos laikas į kliūtis pradėjo dramatiškai ilgėti. Nusprendėme, kad nesaugu taip tęsti kelionę. Miegojome ant motociklų ir jautėmės kaip iš vesterno –  kaip kaubojai miegantys po medžiu, skrybėle užsidengę veidą, kad saulės šviesa neblaškytų. Tik kad mūsų medis buvo degalinės pastogė, o saulė buvo degalinės šviesos.

Po 20-40 min. supratom, kiek nedaug reikia miego, kad vėl jaustumeisi šviesaus proto ir pailsėjęs tiek, kad kelionė būtų saugiai tęsiama.

Lenkija. Varšuva – Suvalkai. Apie 11 val. baigėsi lietus, sustojome persirengti sausais rūbais, buvo nuostabu ir nebešalta. Važiuojant šlapiam kiekvienas galvos pasukimas būdavo šalto vėjo gūsis per nugarą... Jau iš 14 laipsnių šilumos ir lietaus išvažiavome į giedrą dangų ir visus 18 laipsnių šilumos. Jausmas geras, nors temperatūros skirtumas nebuvo didelis. Lenkija – keliai geri, galima važiuoti gana greitai, sudėtingesnė dalis prasidėjo ties Varšuva, nes automobilių srautas buvo didelis. Tada pradėjome važiuoti, kaip aš vadinu, „itališku“ stiliumi – tai važiavimas tarp automobilių, saugiu greičiu. Toliau iki pat Lietuvos sienos – monotoniškas kelias, automobilių srautas nedidelis. Tuo metu pradėjome jausti, kaip sunkėja akių vokai.

Kaunas, Panevėžys ir paskutinė stotelė Kupiškis – jau važiuojant autostrada link Marijampolės supratome, kad lietaus neišvengsime. Sausų rūbų nebeturėjome, bet ir kelio buvo likę nebe tiek daug – viso labo geri 200 km. Gavome lietaus „saikingai“ Pravažiavus Kauną, mintys galvoje buvo tokios: „Nebedaug liko. Kažkaip ramiai, be jokių nuotykių reikia pabaigti šią kelionę.“

Pavyko! Kirtus finišą pajutome palengvėjimą. Mes įveikėme ilgiausią maršrutą! Pildant duomenis finiše supratau, kad vos nulaikau rašiklį – rankos dreba, o į elementarų klausimą atsakiau tik minutėlę pagalvojęs, lyg reikėtų atsakinėti kokį nors suktą klausimą, kurio atsakymas lemtų kažką labai svarbaus.

– Kokius iššūkius buvo ištverti sunkiausia?

– Labiausiai vargina tai, kad tenka ilgas valandas sėdėti ant motociklo. Tai labai sekino kūną: pradėjo skaudėti nugarą, rankas, kojas ir viską, ką tik gali skaudėti…

Man asmeniškai didžiausias iššūkis vis dėlto buvo miego trūkumas – kai važiuoji per naktį ar ilgai be poilsio, sunku išlaikyti dėmesį, o jo labai daug reikia važiuojant motociklu. Mes pradėjome važiuoti ketvirtadienį anksti ryte, apie pusė 5, ir važiavome visą dieną, visą naktį iki penktadienio vakaro 20 valandos.

Itin sudėtinga atkarpa buvo Vokietijoje, nes teko visą naktį važiuoti nepalankiomis sąlygomis. Buvo tamsu, iš priešpriešos važiuojantys automobiliai ištisai akino… Apie devynias valandas važiavome lyjant – buvome šlapi iki paskutinio siūlo…

– Savo „Facebook“ įraše minėjote, kad dėl Jūsų labai jaudinosi žmona. Kas tiksliau tokioje kelionėje vertė ją nuogąstauti? Kaip vis dėlto ji Jus išleido?

– Žmona jaudinosi todėl, kad tokia kelionė yra tikrai pavojinga. Labai greitai galima save „perspausti“ – būni pavargęs ir klaidos tikimybė labai padidėja. O motociklu važiuojant klaidos dažnai baigiasi traumomis ar net blogiausiu scenarijumi... Žmona išleido, nes žino mano charakterį, ir be to, tai jau trečiasis mano „Iron butt“ iššūkis (visus maršrutus, kuriuos minėjau prieš tai, esu įveikęs kartu su Mariumi Žiukiu), tad patirties jau turiu pakankamai ir žinau, ko galima tikėtis, gebu nuspėti, kaip į tam tikrus sunkumus reaguos kūnas ir kaip su jais dorotis. Tariu didžiausią AČIŪ savo žmonai Dovilei. 

– Ar Jūs pats turėjote kažkokių abejonių ir baimių?

– Tokio dalyko kaip abejonės ir baimės nebuvo. Buvo šiek tiek nerimo. Visi, kurie važiuoja „Iron butt“, supranta, kur ir ko važiuoja. Žinojau, kad bus be galo sunku ištverti nuovargį, skausmą ir kentėti miego trūkumą. Tam visiškai buvau pasiruošęs.

– Kodėl nusprendėte pervažiuoti šią trasą – ar tai tik asmeninis noras, pramoga, ar už tai kažką gavote daugiau?

– Jau prieš šešerius metus su draugu Mariumi Žiukiu, su kuriuo taip pat priklausome ir Rokiškio baikerių klubui „By Force“, pradėjome šiuos ir panašius iššūkius: 2021 m. važiavome 1600 km., 2023 m. važiavome 2500 km., o šiais įveikėme ilgiausią 3200 km. maršrutą. Visus kartus sekėsi gerai, o šiais metais pavyko dar ir greičiausiai įveikti šį maršrutą.

Tai man yra nuotykis, savęs išbandymas, naujų patirčių gavimo šaltinis, savo krašto ir Rokiškio baikerių klubo „By Force“ garsinimas (nors šiuo metu gyvenu Kaune). Didelė garbė atstovauti Rokiškio baikerių klubui. Palaikymas buvo neapsakomas žodžiais. Labai ačiū jiems!

Dėkoju už pokalbį.