Egiptas: istoriko svajonių ir kontrastų šalis (I) (0)

Egiptas – tai ne tik kelionių magija. Tai istoriko piligrimystės vieta. O kartu ir išbandymas: kaip veikia kelionės postcovidiniame pasaulyje. Ir dar būdas pasitikrinti, pamatyti, kurioje vietoje yra mūsų visuomenė, kokią pažangą padarėme ir kur reiktų dar pasitempti.

Ilgai laukta kelionė

Praėję metai mūsų visuomenei, valstybei, ir daugeliui mūsų buvo išbandymų metai. Tie iššūkiai, su kuriais susidūrėme, neaplenkė ir mūsų šeimos. Migrantų krizę pajutome tiesiogiai – jau nuo vasaros vidurio, kaip ir daugelis mūsų rajono žmonių: Valstybinės sienos apsaugos tarnybos, policijos pareigūnai, kariai, ugniagesiai, iki pat sausio pradžios mano vyras saugojo valstybinę sieną. Ir tai nebuvo proginės išvykos, o reguliarus, nuolatinis darbas. Taigi, kiek apslopus migrantų krizei ir sėkmingai sutapus kitoms aplinkybėms, jau gruodžio pradžioje ėmiau galvoti apie tai, kad, galbūt, derėtų pakelti savaitėlei sparnus kur tolėliau nuo Lietuvos: kur šiuo metu ne purvina sniego košė ir nevalyti keliai, o šviečia skaisti saulė ir į mėlyną be debesėlių padangę stiebiasi palmės.

Ir čia kaip tik visagalė snukiaknygė pateikė stulbinantį pasiūlymą – aplankyti Egiptą už, berods, 229 pinigus asmeniui. Savaitė Egipte už maždaug tiek, kiek kainuoja savaitgalis kokiame SPA viešbutyje Lietuvoje. Įdomu, įdomu...

Grįžusiam iš budėjimo ant sienos vyrui ėmiau ūžti ausis, kad mums derėtų leisti sau pailsėti. Jis, po dviejų su puse paros (tiek trukdavo mūsų karių vienas budėjimas ant sienos), praleistų minant lietuviškas pusnis, pernelyg ir neprieštaravo.

Visgi, pradėjus gilintis, kelionė už 229 pinigus išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Tokie yra paskutinės minutės pasiūlymai ir su dar krūva visokių niuansų. Naudotis paskutinės minutės pasiūlymu negalėjome ir dėl elementariausios priežasties – išvykai į Egiptą asmens tapatybės kortelės nepakanka, reikia paso. Be to, ir sutvarkyti darbo reikalams, kad galėtume ramiai išeiti atostogų, irgi reikia laiko. Taigi, gruodžio pradžioje padavėme prašymus, ir po Naujųjų jau turėjome naujutėlaičius, dažais kvepiančius pasus. Lygiagrečiai ėmėme organizuoti kelionę, jei tai būtų galima pavadinti organizavimu.

Gerai, kad paklausėme

Šiais technologijų laikais užsisakyti kelionę didelio proto nereikia. Tą galima padaryti ir nuotoliniu būdu. Dabar mada tokia: pirkti keliones internetu, organizuoti, lyginti, ieškoti, kur kas pigiau. Permokėti, žinoma, nesinorėjo, bet ir vietoj atostogų dirbti kelionų organizatoriumi be reikiamų žinių, patirties ir dar svečioje šalyje, perspektyva neviliojo.

Tad nusprendėme pasitarti ir su šios srities specialistais. Ir su tuo vizitu, tiesą sakant, visi mūsų kelionės organizaciniai rūpesčiai ir baigėsi. Permokėti nepermokėjome, dargi sutaupėme. Už mūsų nusižiūrėtą kelionę buvo pritaikyta nuolaida, tad už sutaupytas lėšas įsigijome Egipto vizas. Taigi, ir kitiems patartume: prieš ką nors nuspręsdami, užeikite pasitarti ir su mieste veikiančių kelionių agentūrų atstovais.

Tada reikėjo šį tą nuspręsti. Pirmiausia, pasirinkti kelionių vietą. Čia galimi du variantai: Šarm-el-Šeichas arba Hurgada. Šiuo metu Egipte yra žiema (prie to dar grįšime) ir labai vėjuota. Šarm-el-Šeiche yra ramiau: mažesni vėjai. Jis labiau tinka žiemos poilsiui. Na o bet tačiau, norint apžiūrėti daugumą istorinių paminklų, Hurgada yra tiesiog arčiau. Su ta intencija ir pasirinkome ją.

Kitas uždavinys: išsirinkti viešbutį. Rinktis yra iš ko. Jų Hurgadoje per 200, įvairiausių tipų, visokiems poreikiams ir kišenei. Viešbučiai įsikūrę dviejose taip vadinamose linijose. Pirmoji linija yra prie jūros. Antroji – kiek tolėliau. Skirtumas esminis: jei pirmosios linijos viešbutyje iki jūros pėdinti galima tiesiai iš numerio, tai antrosios linijos – iki jūros paprastai veža jau viešbučių autobusiukai. Rinkdamiesi kelionę internetu, į tai nebuvome atsižvelgę, todėl patarimai pravertė. Dar į ką verta atkreipti dėmesį renkantis viešbutį, ypač žiemą, yra baseinai: kuo jų daugiau ir didesni, tuo geriau.

Kadangi norėjome ramių atostogų su visais patogumais, tai rinkomės pirmosios linijos viešbutį. Kadangi nepageidavome ypatingos prabangos: paauksuotų veidrodžių ir krištolinių sietynų, tai mums buvo pasiūlytas 4 žvaigždučių viešbutis „Le Pacha resort“, esantis pačiame Hurgados centre, pagrindinėje Šeraton gatvėje (ji taip pavadinta pirmojo Hurgados viešbučio garbei). Maistas, žinoma, viskas įskaičiuota: kam veltui sukti galvą, ieškant, kur pavalgyti.

Toliau, liko dar keli „namų darbai“. Kaip jau minėjau, už suteiktą agentūrinę nuolaidą kelionei dykai išėjo Egipto vizos. Dar vienas būtinas dalykas: kelionės sveikatos draudimas. Dėl visa ko. Kainos nesikandžioja, bet visgi lygių galimybių šalyje supratau, kodėl vyras yra brangusis: mano draudimas kainavo kiek daugiau nei 17 Eur, o vyro – dviem eurais brangiau. Kodėl – ir patys agentai negalėjo pasakyt.

Taigi, skaičiuojant visumoje, mums kelionė, į kurią įskaičiuota: lėktuvų bilietai, nuvežimas į viešbutį ir iš jo, apgyvendinimas viešbutyje (viskas įskaičiuota), Egipto vizos ir sveikatos draudimai mums atsiėjo maždaug 400 Eur asmeniui už 7 dienų kelionę.

Kitas namų darbas – suorganizuoti nuvykimą į Vilniaus oro uostą. Kadangi norėjome keliauti patogiai, tai pasidomėjome ir pavėžėjimo iš Rokiškio paslauga. Paskambinus pirmu pasitaikiusiu šios paslaugos teikėjo telefonu, paaiškėjo, kad kelionė į Vilniaus oro uostą mums kainuos 95 Eur. Švelniai tariant, daugoka. Vairuoti patiems – ne problema, bet kiek atsieitų palikti mašiną savaitei aikštelėje? Vėl klausimas mūsų kelionių agentei, o ką ji patartų? Pasirodo, keliaujant su tam tikrais operatoriais, aikštelėms taikomos nuolaidos. Ir savaitė dengtoje, saugomoje aikštelėje vos keli žingsniai nuo oro uosto mūsų „mersui“ kainavo tik beveik... 16 Eur.

Ką reiktų įsimesti?

O toliau sekė malonūs rūpesčiai. Pirmiausia, susikrauti lagaminus. Ką vežtis į Egiptą? Pirmiausia, lėšų klausimas. Egipto valiuta yra Egipto svaras. Jo kursas yra maždaug: 1 Eur = 17,4 svaro, 1 doleris = 15,6 svaro. Kelionei geriausia imtis dolerius. Jais patogiausia palikinėti arbatpinigius. Svarų mes nei Lietuvoje, nei Egipte nepirkome. Svarbu turėti smulkių: jais patogu atsiskaityti ir palikti arbatpinigių.

Kitas svarbus dalykas yra įsidėti šokolado. Lietuviškas šokoladas ten mėgstamas ir naudojamas kaip arbatpinigiai.

Su savimi pirmam laikotarpiui reiktų įsimesti kelias tabletes angliuko ir nuskausminamųjų, dar galima kokio dezinfektanto. Apskritai, vaistinėlės vežtis neverta: Egipte vaistinės ant kiekvieno kampo, vaistai pigūs ir kokybiški, nes už jų padirbinėjimą baudžiama mirties bausme, taigi, niekas ten nerizikuoja.

Be vasarinių drabužių, vertėjo įsimesti ir šiltesnių: nors saulė pliskina, stiprus vėjas ir šalti vakarai daro savo. Iš avalynės prireiks baseino batukų: kai kur jūroje yra akmenų, be to, galima netyčia užminti ant kokio jūrų ežio ir tada jau maža nepasirodys.

Dar vertėtų atidžiai išstudijuoti, ką galima vežtis rankiniame bagaže. Kiekvienam keleiviui su savimi leidžiama pasiimti iki 5 kg rankinį bagažą ir 20 kg lagaminą. Kadangi parduotuvių siaubti nesiruošėme, tai nusipirkome nedidelius lagaminus. Ir tai, tiesą sakant, gerokai taupė lėšas kelionėje (nusipirkti tai nusipirktum, bet kur gi po to dėsi savo laimikį). Laisvalaikiui visai pakako vienos knygos ir mezginio.

Ko nereiktų daryti? Arba va ir tikėk žmonėmis...

Rengiantis kelionei, buvo smalsu daugiau sužinoti apie miestą ir viešbutį, kuriame gyvensime. Internetas čia visagalis: youtube pilna vaizdo filmukų, apžvalgų. Jos nuteikė gana optimistiškai. Taigi, ramiai laukėme savo kelionės.

Laimė, kad neužėjome paskaityti atsiliepimų apie viešbutį mūsų kelionės operatoriaus svetainėje. Ten užėjau jau grįžusi iš kelionės, kai operatorius paprašė parašyti atsiliepimą apie „Le Pacha resort“. Nežinau, kur tie žmonės, kurie ankstesnius atsiliepimus rašė, gyveno, bet panašu, kad tikrai ne tame viešbutyje. Nes tokių trūkumų, kokie ten aprašyti, nematėme. Atvirkščiai, viešbutis paliko labai gerą įspūdį. Štai ir tikėk atsiliepimais bei juos rašiusiais žmonėmis...

Ta lietuviška žiema

Taigi, išaušo kelionės rytas. Lagaminai supakuoti, o mūsų katinynu savaitę rūpinsis artimieji. Kadangi lėktuvas iš Vilniaus išskrido devintą ryto, oro uoste reikia būti vėliausiai septintą. Oras nelepino: pirma pašalo, paskui pradėjo lyti, taigi kelionė iki Vilniaus turėjo būti ilga ir „įdomi“. Nors šiaip jau punktualumas nėra mano stipriausia savybė, šįkart išvykome labai anksti: pusę keturių. Ir teisingai padarėme: kelias buvo pasibaisėtinas, ir maksimalus važiavimo greitis tesiekė 70 km/val.

Kelionė į Vilnių buvo nemaloniausia atostogų dalis. Visa kita klostėsi greitai ir sėkmingai. Nors mūsų šeimos mėgstamiausi serialai yra „Aviakatastrofų tyrimai“ bei „Nemalonūs nuotykiai užsienyje“, nieko panašaus patiems patirti neteko. Kadangi ne tai snigo, ne tai lijo, buvo įdomu, kada gi kelionei skirtą „Aerobus 320“ ims purkšti ledą tirpdančiu skysčiu: tai yra būtina, nes net menkiausias ledo skluoksnis smarkiai keičia lėktuvo aerodinamines savybes ir pamiršus nupurkšti, nutiko ne viena nemenka katastrofa. Vos pradėjus laipinti keleivius, privažiavo speciali mašina, ir lėktuvas buvo dosniai papuoštas ledą tirpdančiomis rožinėmis putomis. O toliau – ramus keturių su puse valandų skrydis į Hurgadą.

Lėktuvui besileidžiant – įspūdingi Nilo pakrančių vaizdai: šalia drėkinimo kanalų gyvenvietės ir žaliuojantys laukai, tolumoje – gelsvai pilki dykumų smėlynai. Ir žemė, ir netgi dykuma čia dosni. Ne veltui senovės Egiptas buvo civilizuoto pasaulio grūdų aruodas. Ir dabar dosnioje Nilo pakrančių žemėje išauginami trys- keturi daržovių ir vaisių derliai per metus. Tik štai vis sparčiau augančiai Egipto visuomenei grūdų jau nebepakanka: iš kviečių eksportuotojo Egiptas seniai tapo importuotoju.

Ir tuščia bei nyki dykuma dosni egiptiečiams: čia gausu vertingų naudingųjų iškasenų: nuo granito, iki retų mineralų.

Žiema egiptietiškai

Vos kelios valandos skrydžio ir patekome į... egiptietišką žiemą. Jei tikėti vietiniais žmonėmis, ji pati šalčiausia per pastaruosius 40 metų. O sausis ir vasaris – šalčiausi šios žiemos mėnesiai. Sakė, kad šalies žmones šios žiemos metu pradžiugino du išskirtiniai įvykiai. Pirmiausia iškrito kruša. Kaip pasakojo gidas, jie iš pradžių manė, kad tai ji ir yra garsusis sniegas. Kol turistai nepaaiškino, kad sniegas tai šiek tiek kitaip atrodo. O sausio pradžioje pradžiugino ir jis. Sniegą žmonės čiupinėjo, fotografavo, gatvėse šventė tokį įspūdingą ir retą reiškinį.

Mat žiema egiptietiškai, tai maždaug mūsų antroji rugpjūčio – pirmoji rugsėjo pusė. Kai oro temperatūra svyruoja maždaug apie 20 laipsnių, dienos šiltos, o naktys jau šaltokos. Raudonosios jūros temperatūra yra maždaug dviem laipsniais mažesnė, nei aplinkos. Kitaip sakant, maždaug apie 18 laipsnių, kas mūsuose būtų visai šilta. Patys egiptiečiai, šiuo metu, žinoma, nesimaudo. Ir, kaip sakė vietiniai, į vandens pramogomis besidžiaugiančius turistus žiūri kaip į keistuolius.

Nors, mūsų požūriu, sunku patikėti, kad Egipte reikalingi kailiniai, visgi čia kailių pramonė ganėtinai išvystyta. Ir tos gražmenos skirtos ne tik turistams: kailinius nešioja ir vietinės ponios. Kaip pasakojo mūsų gidas koptas Samer, jo sesuo įsigijo tokius. Į klausimą, kam jai kailiniai, atsakė: „tu ne moteris, nesuprasi“. Ir netgi kokius keturis kartus tuos kailinius apsivilko.

O mes į egiptietišką žiemą nusileidome su savo šalikais ir šiltomis striukėmis. Todėl jau oro uoste nekantriai laukėme, kada atiduos lagaminus, kad būtų galima šį turtą ten ir sukišti.