Egiptas: istoriko svajonių ir kontrastų šalis (II) (0)

Tęsiame pasakojimą apie mūsų viešnagę Egipte. Keliauti neretai baiminamasi dėl covid-19 pandemijos. Tačiau praktika parodė, kad Egiptas yra ypač palanki šalis tiems, kurie itin baiminasi susirgti. Pačiame Egipte covid-19 praktiškai nėra. Jei, žinoma, šios „dovanėlės“ neatsivešite su savimi. Bet tam tikros taisyklės galioja ir ten.

Ko reikia, norint iškeliauti?

Jei norite ramiai keliauti postcovidiniame pasaulyje, jums, be abejo, reikės skiepų. Žinoma, galima ten kažkaip ir testuotis, tačiau svečioje šalyje, nemokant kalbos, nežinant jos sveikatos sistemos ypatumų, sutikite, tai nėra pats geriausias variantas. Mums testai neaktualu – esame skiepyti dukart AstraZeneca vakcina. Šiaip, norint ramiai patekti į šalį, reikia bent jau dviejų skiepų, išskyrus tas vakcinas, kuriomis nuo covid-19 skiepijama antrą kartą.

Taigi, norint iškeliauti, pirmiausia bus reikalingas europinis skaitmeninis skiepijimo pažymėjimas. Jį gausite be vargo e-sveikatos puslapyje. Šį pažymėjimą atsispausdinti nebūtina (bet patartume tai padaryti, nes jo tikrai ne vieną kartą prireiks). Pirmą kartą šį pažymėjimą reiks pateikti jau registruojantis skrydžiui Vilniaus oro uoste. Dar kartą jis bus patikrintas ir įlaipinant į lėktuvą.

Toliau, norint patekti į Egiptą, reikės užpildyti specialų šios šalies blanką apie tai, kad nesergate covid-19 ir nejaučiate peršalimo ligų požymių. Tą blanką, iš dalies jau ir užpildytą, paprastai išduoda kelionės operatorius ar jo atstovas. Pildyti šį blanką galite netgi sėdėdami jau lėktuve.

Likus maždaug valandai iki skrydžio pabaigos, lėktuvo palydovai išdalina specialias korteles. Ji reikalinga įvažiuoti į Egiptą. Tokia dalinama ir oro uoste, prie pasų patikros. Tačiau tenai ją gauti reikia atstovėti eilę ir pildyti ją gaištamas laikas. Pildant kortelę, nereikalinga jokia ypatinga informacija. Pateikiama vardas, pavardė, pilietybė, paso numeris ir pažymima varnele, koks yra kelionės į Egiptą tikslas. Taip pat nurodoma vieta, kurioje vizito į šalį metu būsite apsistoję. Tikslaus adreso nereikia, užtenka nurodyti viešbučio pavadinimą.

Užpildžius dokumentus, lėktuvo palydovai surinko blankus, kuriuose nurodyta, kad nesergate covid-19. Korteles, kaip jau minėta, turite pasilikti su savimi ir atiduoti Egipto pareigūnams, tikrinantiems pasus.

Procedūros paprastos

Nusileidus lėktuvui, keleivius pirmiausia pasitiko mūsų kelionės operatoriaus atstovas, šaukdamas įvairiomis kalbomis (ir lietuviškai) operatoriaus pavadinimą. Surinktas „aveles“ nusivedė prie specialaus langelio, kuriame pareigūnas pagal sąrašą į pasus suklijavo Egipto vizas tiems, kurie, kaip ir mes, iš anksto jas nusipirko. Toliau – standartinės patikros, įskaitant ir skaitmeninį skiepų pažymėjimą.

Praėjus visas procedūras, atsiėmus lagaminus, vėl patenkama į rūpestingas kelionių operatoriaus atstovų rankas. Prie išėjimo iš oro uosto rikiuojasi dešimčių kelionių organizatorių atstovai, kad saviškius keleivius nukreiptų prie operatoriaus kioskelio. Priėjus prie langelio, užtenka prisistatyti ir ten bus nurodytas autobuso, kuris jus nuveš į jūsų viešbutį, numeris. Jei abejojate, paklauskite vairuotojo, jis paaiškins, ar būtent šis autobusas veža į nurodytą viešbutį. Nes aikštelėje stovi paprastai ne vienas to kelionių operatoriaus autobusas, tad vien pasikliauti didžiuliu užrašu ant jo neverta.

Autobuse kelionių operatoriaus atstovas jau duoda pirmąją instrukciją, ką ir kaip reikia daryti. Svarbiausias susitikimas su viešbučio gidu. Nors rytinių kaimynų keliautojų apžvalgose susitikimas su viešbučio gidu apibrėžiamas kaip nebūtinas, netgi vengtinas (atseit nieko gero nepasakys, tik kiš ekskursijas), tačiau nuoširdžiai patarčiau į šį susitikimą nueiti. Dėl bendrosios tvarkos.

Kas garsiau pypsi, tas ir teisus

Kelionė iš Hurgados oro uosto į viešbutį buvo trumpa, bet įspūdinga. Atrodo, kad egiptiečiams, norintiems gauti vairuotojo pažymėjimą, reikalingas tik vienas įgūdis: savalaikiai ir garsiai pypsinti garso signalu. Ir reikia laikyti ne vairavimo, o pypsinimo egzaminą. Kaip aiškino gidai, pypsinama įvairiomis progomis: norint pasisveikinti, pasikalbėti. Maža to, buvo akivaizdžiai pademonstruota, kaip pypsėjimu riejasi du vairuotojai, nepasidalinę kelio. Atvirai sakant, tarp pasisveikinimo ir rietenų mes didelio skirtumo neišgirdome. Ir kėlėme retorinį klausimą, kas nutiktų, jei staiga sugestų garsinis signalas? Apskritai, jei reiktų apibūdinti Hurgados, kaip miesto, garsus, jų būtų du: ištisinis pypsėjimas ir retkarčiais – muedzinų, kviečiančių maldai, giesmės.

Šviesoforą gidai pristatė kaip vieną iš miesto įžymybių. Viso nemažame mieste yra 14 šviesoforų, ir, kaip sakė, kai kurie netgi neveikia. O Kaire, Egipto sostinėje, apskritai nėra šviesoforų. Tačiau ten įprasti ir kur kas dažniau nei pas mus pasitaiko greičio mažinimo kalneliai.

Nors eismas reguliuojamas iš esmės pypsėjimu, pasak gidų, eismo įvykiai yra gana reti. Tačiau nemažai mašinų išdidžiai nešioja „kovinius“ randus: aplankstyti sparnai, apdaužyti bamperiai.

Apie tai, kad kažkas pasivargintų laikytis kelių eismo taisyklių, sunkus klausimas. Štai jei sustojote pereiti gatvę, laviruodamas tarp kitų mašinų per kokias tris-penkias sekundes sustos taksi automobilis, žinoma, užkirsdamas kelią kitoms mašinoms ir sulaukdamas kelių tingių papypsenimų: uždarbis čia šventas dalykas ir niekas dėl to, kad reikėjo staigiai minti stabdžio pedalą, pernelyg nepyksta.

Kadangi pėsčiųjų perėjų gatvėse nėra nuo žodžio suvis, tai gatvės perėjimo būdą pavadinau kamikadzės metodu. Apsidairai, kur tarpas tarp mašinų didesnis, o jos iš toli atodo minkštesnės, mintyse persižegnoji (kartais norėjosi persižegnoti ir ne tik mintyse) ir pirmyn. Kaip matote, nesuvažinėjo.

Kitas mums, ypač vyrui, didelį įspūdį palikęs vaizdas – tvarka miesto gatvėse. Apskritai, pagrindinė Šeraton gatvė švari ir tvarkinga. Tačiau apie savo prekybos vietą šlavinėjęs vyriškis šiukšles sukasė į semtuvėlį, o jo turinį – tik švyst tiesiai į gatvę. Vos keli žingsniai nuo pagrindinės gatvės, ir ten jau vaizdas toks, kad kas būtų netyčia išvertęs šiukšlių konteinerį tiesiai į gatvę.

Internetas lėtokas

Viešbutis „Le Pacha resort“ įsikūręs pačiame miesto centre, pagrindinėje gatvėje. Autobusas sustojo tiesiog gatvėje, vairuotojas padėjo nunešti lagaminus ir štai pirmoji patikra prie durų. Lagaminus ten ir palikome: ateis nešikas ir paims. Rankinis bagažas buvo patikrintas ir buvome pakviesti prie registratūros. Čia gavome savąsias apyrankes, kambario raktus bei dvi korteles paplūdimio rankšluosčiams.

Egipte įprasta, kad pateikiant pasus registracijai, paliekami ir pirmieji arbatpinigiai. Jų dydis maždaug 10 dolerių. Kupiūra įdedama į pasą. Viešbučiui reikia pateikti pasus, skaitmeninius skiepijimo pažymėjimus, taip pat ir lapą, kuris tarnauja bilietu į lėktuvą. Ant to lapo taip ir parašyta: „kopija viešbučiui“. Registratūros darbuotojai puikiai kalba rusiškai, taigi, jie klausia, kokiame aukšte norėtume apsigyventi. Į tai atsakome, kad jis gal pats galėtų ką rekomenduoti. Ir gauname kambarį antrame aukšte, su puikiu vaizdu į baseinų erdvę.

Kol ateis nešikas, siūloma pasivaišinti gėrimais ir kava. Prie viešbučio registratūros esantis baras dirba kiaurą parą. Ir tai yra vienintelė vieta, kurioje veikia nemokamas wi-fi ryšys. Atskira kalba apie internetą. Tai Egipto viešbučiuose – keiksmažodis. Ryšys toks lėtas, kad galima „mesendžeriu“ rašyti tik tekstines žinutes. Numeriuose interneto apskritai nėra, tačiau tokį pat lėtą galima užsisakyti už du dolerius parai.

Atėjus nešikui, keliaujame į savo numerį. Viešbutis sudarytas iš daugybės trijų aukštų pastatų, imituojančių senąją Egipto architektūrą. Nešikas paaiškino, kaip naudotis seifu, parodė, kaip reguliuojamos šviesos, ir gavęs arbatpinigius, išskubėjo savo reikalais.

Kambarys – ne prašmatnus, bet labai švarus

Pirmasis vaizdas kambaryje – labai neblogas. Baldai – kuklūs, imituojantys paprastą kaimo stilių. Prabangos nėra, tačiau jauku ir labai tvarkinga. Štai čia ir skiriasi mūsų pamatytas vaizdas nuo to, kuris aprašytas atsiliepimuose kelionių operatoriaus puslapyje. Kambarys – idealiai švarus. Patalynė ir rankšluosčiai nėra nauji, tačiau išskalbti idealiai. Vonios kambaryje jokių santechnikos rūdžių ar nešvarumų nėra, vanduo neteka. Ir karštas vanduo kiaurą parą. Žodžiu, visapusiškai tvarkinga. Lodžija taip pat tvarkinga: joje stovi staliukas ir dvi pintos kėdelės. Vienintelis didesnis trūkumas: nėra kur pasidžiauti maudymosi drabužius. Dieną juos kabinome lodžijoje ant kėdės atkaltės, o vakare – vonoje vietoj rankšluosčių.

Įdomu tai, kad vonios kambaryje, kambaryje ir lodžijoje yra padėtos peleninės. Mes jau spėjome atprasti, kad viešose vietose paprastai nerūkoma. Egipte iš esmės rūkoma visur. Taip pat ir viešbutyje – rūkyti galima visur, išskyrus viešbučio valgyklą.

Kambariai tvarkomi pagal pageidavimą. Ten yra kortelė, kuri paliekama ant durų: vienoje pusėje prašymas sutvarkyti kambarį, kitoje – prašymas netrukdyti. Mes kambarį prašėme tvarkyti kas antrą dieną. Apie tai, kad jame lankėsi kambarinis (kambarinėmis ten dirba tik vyrai), pamatydavome iš karto, mat ten žmonės iš tiesų dirbo nuoširdžiai. Nors tai ir nebūtina, tačiau prieš palikdami kambarį tvarkyti, ant lovos padėdavome du dolerius ir šokoladą. Tai, ką ketinate padovanoti kambariniui, reikia palikti ant lovos. Jei padėsite tai ant spintelės ar stalo, žmogus tiesiog tokių dalykų neims, kad nebūtų apkaltintas vagyste. Apie jas, beje, negirdėjome. Nors, tiesą pasakius, kambaryje yra seifas, bet jame nei pasų, nei pinigų nelaikėme, maža ką. Šaip būtų patarimas visų pinigų vienoje vietoje nelaikyti. O ir grynųjų daug nereikia – daugelyje vietų galima atsiskaityti kortelėmis.

Kalbant apie viešbučio švarą, tai galima pasakyti tiek: tam skiriama išties daug dėmesio ir pastangų. Granitiniai takeliai nuolat plaunami. Gėlynai ravimi ir laistomi kasdien. Po saulės laidos tvarkomi baseinai, jų vanduo skaidrus skaidrutėlis. Teritorija nuolatos grėbstoma, šluojama. Galutinai mus „pribaigė“ vaizdas ankstų rytą: viešbučio paplūdimyje, gelbėtojo vadovaujama, jį grėbstė ir didesnius akmenukus į karutį rinko trijų žmonių brigada. Šiukšliadėžės yra vos poros metrų atstumu, nuolatos valomos. Po paplūdimio skėteliu, ant staliuko yra peleninės. Jos keičiamos kelis kartus per valandą. Tuo pačiu surenkamos ir paplūdimio lankytojų paliktos vienkartinės stiklinytės.

Tačiau... Kai kurių viešbučio lankytojų elgesys yra pasibaisėtinas. Štai tik paplūdimyje prie baro yra duodami plastikiniai šaukštukai (kituose baruose – mažytės medinės lopetėlės cukrui maišyti). Tai spėkit kas į smėlį pritrypė tų plastikinių šaukštukų? O paskui patys ant jų ir lipa. Dar įspūdingesnis buitinio chamizmo pavyzdys buvo kaktusų klomboje. Ten kaktusai didumo sulig geru pufu, o spygliai – kone sprindžio ilgio. Ir vis tiek kažkas nepatingėjo pralįsti tarp tų kaktusų, kad užkištų popiergalį...

Kuo skiriamės nuo kaimynų

Apskritai atostogos Egipte parodė, kokį evoliucijos kelią per trisdešimt metų nuėjo mūsų visuomenė. Viešbutyje telpa maždaug 400 gyventojų, dabar, ne sezono metu, jų buvo apie 250. Dauguma – Rytų Europos atstovai. Sutikome maždaug dešimtį lietuvių, tiek pat latvių, keletą estų, nuostabią čekų senukų porelę, porą vokiečių. Likę viešbučio kaimynai – baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai.

Liūto dalies nemalonumų, į kuriuos įsiveldavo viešbučio gyventojai, autoriai būdavo būtent pastarieji. Visgi būtina pažymėti, kad absoliuti dauguma žmonių elgėsi kultūringai ir problemų nekūrė bei neieškojo. Tačiau, kaip sakoma, šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Apskritai, tos kiaulystės buvo smulkios, bet ne itin malonios.

Mūsuose įprasta gerbti dirbantį žmogų. Tad ir į viešbučio patarnautojus žvelgėme su pagarba, kaip į žmones, kurie stengiasi padaryti mūsų poilsį įdomesniu ir patogesniu. Lietuviai, latviai palikdavo ir arbatpinigių, ir užsisakydavo masažo, grožio procedūrų ne dėl to, kad jų labai reikia, o kad leistų užsidirbti kelis dolerius viešbuči personalui. Daugelį dalykų darėme patys, atrodo, kad taip ir savaime suprantama: pasistumti gultą, pasikloti rankšluostį, paduoti indus juos renkančiam patarnautojui. Ir labai nemalonu matyti, kai kažkas šalia vos ne koja diriguoja patarnautojui, kad tas dar du centimetrus pastumtų gultą ir ant jo patiestų rankšluostį.

Arba jei pasakyta, kad už plūdurų plaukti negalima, spėkit iš trijų kartų, ką tokius tris iš už jų iš jūros traukė gelbėtojai... Kitas gana nemalonus rytietiškas bruožas – nepaisyti asmeninių ribų. Mums jau ir į galvą nešautų, kad į paplūdimį galima atsitempti garso kolonėlę ir visu garsu leisti: „Veter s moria dul, bolše ne pridu“. Arba taip pat triukšmauti vidury nakties viešbučio amfiteatre. Dėl to į viešbutį net buvo atvykusi turizmo policija: kažkas iš gretimo viešbučio (kuris yra kaimynystėje, beje) pasiskundė dėl triukšmo negalį miegoti.

Kadangi vietiniai alkoholiniai gėrimai yra nemokami, tai nesaikingumas geriant irgi krito į akis. Ne vieną padauginusį viešbučio apsauga kantriai palydėdavo į kambarį. Dėl tos pačios priežasties baseinuose ir jūroje maudytis galima tik iki saulėlydžio. Mat padauginusius vanduo traukia it magnetas. Ir patys viešbučio gyventojai vieni kitus saugo nuo nemalonumų. Antai vienas pirmą dieną nemokamų gėrimų padauginęs „braliukas“ latvis vis veržėsi pamatyti naktinę Hurgadą. Mano vyras ir kiti lietuviai vos ne už pakarpos jį gaudė, kad neprikrėstų nesąmonių. Ryte, išsiblaivęs, žmogus atėjo ir padėkojo už tai, kad neleido jam susirasti nuotykių ant savo galvos.

Skyrėmės nuo rytiečių kaimynų ir kelionių dokumentų niuansais. Tą sužinojome antrosios dienos rytą, kai paplūdimyje naujokus aplankė viešbučio gydytojo padėjėja, jauna, labai maloni rusė iš Sankt Peterburgo. Moteris, sužinojusi, kad mes iš Lietuvos, tiesiai šviesiai pasakė: „Pas jus, pribaltus, visada tvarkingi dokumentai ir draudimai. Kas jums benutiktų, kreipkitės į gydytoją, su draudimu jums viskas nemokamai. O štai rusams apsilankymas pas gydytoją – trisdešimt dolerių“. Įsikalbėjome. Paklausėme, čia kokia diskriminacija, ar kaip? Pašnekovė paaiškino, kad jos tėvynainiai tiesiog labai taupo kelionėms, tad dažnai arba vyksta be draudimo, arba įsigyja tokį, kuris nepadengia tam tikrų išlaidų. Ji pažymėjo, kad mūsiškiams ir gydytojo pagalbos reikia rečiau, nes tiesiog esame kitos kultūros, pripratę laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, vengiame kišti į burną, kas papuola. Gatvėje maistą perkame rečiau, todėl rečiau ir apsinuodijame. Mažiau ieškome nuotykių, esame atsargesni. Ir bekalbant – to pavyzdys: visi žino, kad iš Egipto koralų išvežti negalima, tačiau iš vandens išlipo pilietis su koralo šaka saujoje. Kam apskritai tą koralą laužyti, jei jo niekur negalėsi padėti? Klausimas retorinis...

Tačiau nuo bėdų kelionėje niekas neapsaugotas. Tai nutiko ir šauniam bičiuliui iš Lietuvos. Jis tiesiog žaidė paplūdimio tinklinį, nikstelėjo ir įsibrėžė koją. Atrodytų, smulkmena. Tačiau koja ėmė tinti. Kreipėsi į viešbučio gydytoją, o šis suorganizavo išvyką į vietos ligoninę, kur koją peršvietė, išrašė vaistų. Aptarnavimu žmogus liko patenkintas.

Kitas pavyzdys, dėl ko reikalingas draudimas: paplūdimio kaimynė rusė įbrido į vandenį basomis, ir sugebėjo užlipti ant jūrų ežio. Šiaip jau arti kranto tų ežių lyg ir nebuvo matyti, bet va, vienas pasitaikė. Keli įspūdingo ilgio spygliai liko pėdoje. Kaip ji pati sakė, šiaip jau tuos spyglius galima prideginti cigarete – jie išsilydo. Bet moteris nerizikavo, kreipėsi į gydytoją, kuris juos ištraukė ir išrašė antibiotikų.

Per visą atostogų laiką viešbutyje buvo tik vienas covid-19 atvejis. Juo sirgo baltarusė, šią ligą atsivežusi iš namų. Ji buvo izoliuota, o jos vyras, kurio testas buvo neigiamas, tęsė savo atostogas.