Egiptas: istoriko svajonių ir kontrastų šalis (IV). Arba kai vietoj savo galvos - „zombojaščikas“ (4)
Ši pasakojimo apie kelionę į Egiptą dalis turėjo būti skirta pačiam didingiausiam šios civilizacijos stebuklui – piramidėms. Tačiau karas Ukrainoje verčia pasakojimo dalis sukeisti vietomis. Šiandien pasakojimas apie tą rusų pasaulį, su kuriuo susidūrėme Hurgadoje. Apie pokalbius su rusais: nuo atvirų diskusijų apie mūsų gyvenimo aktualjas, iki tiesiai šviesiai – tam, gdie tanki NATO, my zhiviom bogato, tam, gdie tanki vaty – tam pylajut chaty (ten, kur NATO tankai, mes gyvename turtingai, ten kur vatos tankai – ten liepsnoja sodybos). Kokie pranašingi tie žodžiai pasirodė...
Rusų pasaulio pagrindinis mitas: kodėl mes rusus skriaudžiame?
Kaip jau minėjau, viešbutis, kuriame gyvenome, buvo pusiau užpildytas. Iš maždaug 260 jo gyventojų – absoliuti dauguma buvo rytų europiečiai. Lietuvių, lenkų, latvių, estų buvo vos keletas. Absoliuti dauguma gyventojų – rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.
Kaip jau pasakojau, pagrindinė kalba viešbutyje buvo rusų. Mokėdamas ją Hurgadoje kuo puikiausiai išsiversi. Tačiau ir čia yra savų niuansų. Nors rusiškai kalbame visiškai laisvai, tačiau visgi su šiokiu tokiu akcentu: žodžius tariame švelniau, išraiškingesnė sakinių intonacija. Todėl akivaizdu, kad rusų tautybės žmonės, girdėdami kalbą, ima domėtis, iš kur mes. Sužinojus, kad mes iš Lietuvos, pirmasis klausimas būdavo apie rusakalbių (ruskojazyčnych, jei tiksliau), padėtį Lietuvoje. Kartais paklausdavo ir tiesiai šviesiai, kodėl mes, lietuviai, rusus skriaudžiame.
Mano atsakymas paprastas: mes vieni į kitus žiūrime pirmiausia kaip į bendrapiliečius, į vienos ir tos pačios Lietuvos vaikus. Ir man, ir absoliučiai daugumai mūsų šalies žmonių, jie yra, visų pirma, rusų kilmės Lietuvos piliečiai. Kad rusų kilmės piliečiai, lygiai kaip ir lietuvių kilmės, ir gynė Lietuvą ginklu 1919-20-aisiais, ir buvo tremiami į Sibirą, ir kovojo laisvės kovose, ir Baltijos kelyje stovėjo, ir Sausio 13-ąją gynė valstybę nuo sovietų tankų. Mes visi esame vienos Lietuvos vaikai.
Tada jau pašnekovų akyse sužiba nuostaba – kaip taip gali būti? Juk jų televizoriuje sako kitaip. Atsakymas paprastas – o jūs mažiau savo „zombojaščiką“ žiūrėkit, nes galvos nuo propagandos jame tuoj kvadratinės pasidarys.
Tada jau pašnekovams kyla daugiau klausimų. O kaip gi gyvena rusai Lietuvoje? Pradedame pasakojimą nuo to, kokia yra situacija mūsų rajone. Mūsų rajone rusų tautybės žmonės sudaro apie 5 proc. gyventojų. Pasakojam toliau: mūsų rajone absoliuti dauguma gyventojų, lietuviai, yra katalikai. Tačiau mūsų mieste be katalikų bažnyčios dar yra sentikių maldos namai ir stačiatikių cerkvė. Ir kad mūsų rajone yra seniausi sentikių maldos namai Lietuvoje, ir apskritai, tokių maldos namų yra keletas. O rajono valdžia religinėms bendruomenėms skirtą paramą dalina visiems maldos namams, ne tik katalikų. Visos bendruomenės gerbiamos, palaikomos. Primename ir tai, kad Rokiškio sentikiai sovietmečiu atsisakė perimti katalikų maldos namus, gerbdami savo brolius lietuvius. Tai sukelia nemenką pašnekovų nuostabą.
Išgirdęs pokalbyje paminėtą žodį „sentikiai“, prie mūsų prisijungė senjoras, svečias iš Latvijos. Jį pokalbis sudomino, nes pats yra sentikis. Iš Rygos. Jis, kaip ir mes, meile sovietinei praeičiai netrykšta: šeima nukentėjo nuo kolektyvizacijos. „Jūs taip gražiai apie sentikius pasakojate“, – priežastį, paskatinusią prisijungti prie pokalbio, įvardino jis.
Kalbame ir apie mišrias šeimas: ar lietuviai tuokiasi su rusais? Anksčiau, kai žmonėms didesnę reikšmę turėjo religija, mišrių šeimų buvo mažiau: skyrė religijos barjeras. Nors mums, katalikams, leidžiama tuoktis su bet kurios krikščioniškos konfesijos atstovu, jam nekeičiant savo tikėjimo. Tereikia gauti vyskupo leidimą. Dabartiniam jaunimui apskritai tautinis ir religinis faktoriai kuriant šeimas vargu ar turi didelę reikšmę.
Kaip mes kalbame namuose?
Paplūdimyje išgirdę mus su vyru besišnekučiuojant, kaimynai – šeima iš Sankt Peterburgo – susidomėjo, kokia kalba kalbame. Sužinoję, kad esame lietuviai, ima klausinėti to paties. Kaip gi gyvena rusai Lietuvoje. Pirmas klausimas – ar tiesa, kad kalbėti gatvėje rusiškai, kaip čia mandagiau pasakius, nepatartina. Vos sultimis nepaspringau. O iš kur tai ištraukėte? Kas jums sakė? Pasirodo, taip apie mus, pribaltus, kalbama. Primenu jiems, kad tautinės nesantaikos kurstymas pagal Lietuvos įstatymus yra nusikaltimas, už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė. Ir jei kažkas gatvėje prisikabintų prie žmogaus dėl jo kalbos, tai sulauktų policijos ir antrankių. Ir apskritai, civilizuotoje valstybėje žmonės gatvėje nepuldinėjami.
Kitas klausimas: o jei jie, tarkime, parduotuvėje paprašytų pieno rusiškai, juk neparduotų? Na čia gi dabar? O kas sakė? Žinoma, kad parduotų. Kitas klausimas dėl to, kad mano karta, maždaug dabartiniai keturiasdešimtmečiai, yra paskutiniai, kurie supranta rusiškai. Ir jei pardavėja nepaduos pieno, tai nereiškia, kad ji nemėgsta rusų. Jei žmogus jaunesnis, jis tiesiog nesupranta rusų kalbos. Ir su tuo susidūriau, beje, Rokiškyje: ukrainietis bandė vienoje vaistinėje nusipirkti vaistų nuo gerklės skausmo, konkrečiai, purškalo, nes tabletės nebepadeda. Jaunutė vaistininkė niekaip nesuprato, ko jis nori: ji bandė klausti angliškai, o pirkėjas angliškai nemoka. Teko padirbėti vertėja.
Taigi, sužinoję, kad rusiškai pas mus nekalbama ne dėl piktybiškumo rusų atžvilgiu, o dėl elementaraus šios užsienio kalbos nemokėjimo, peterburgiečiai stebisi: tai kaip tada jūsų šeimose kalbama? Lietuviškai. O kodėl jūs rusiškai nekalbate, juk vaikai išmoktų? Paaiškinome: nei sovietmečiu, nei tuo labiau dabar, lietuvių šeimose kitaip nei lietuviškai nekalbama. Ir gatvėje net sovietmečiu kalbėjome lietuviškai. Rusų kilmės mūsų bendrapiliečių šeimose yra kitos tradicijos, ir mes tik džiaugiamės, kad jie puoselėja savo kalbą, kultūrą, religiją, kaip ir mes savąją. Lietuva nuo seno garsėja savo tolerancija, ji tapo svetinga žeme sentikiams, kurie pabėgo nuo nežmoniškų persekiojimų Rusijoje. Ir kad Lietuva ir jiems, ir mums yra bendri namai, kuriuose visi, nepriklausomai nuo tautybės, esame šeimininkai.
Pasuka kalba apie rusų mokyklas. Ar tiesa, kad jos uždarinėjamos? Paaiškiname, kad jos mūsų krašte uždarinėjamos ne tautiniu principu, o dėl elementaraus vaikų trūkumo. Didmiesčiuose sėkmingai veikia įvairios mokyklos: rusų, lenkų, žydų... Universitetuose mokomasi valstybine, lietuvių kalba. Čia vėl peterburgiečių klausimas: o tai jei į universitetą stoja lietuvių ir rusų vaikai, tai pirmiausia priima lietuvius? „Pirmiausia priima tuos, kurių stojamieji balai aukštesni. Pas mus iš principo nėra diskriminacijos. Ir universitetuose sėkmingai mokosi ne tik rusų kilmės Lietuvos piliečiai, bet ir asmenys, atvykę iš Rusijos, turintys leidimą gyventi Lietuvoje. Kai studijavau Kauno technologijos universitete, mano kursiokė buvo iš Čeliabinsko“, – paaiškinau jiems. Vyras priduria: rusų kilmės jaunuoliai ne tik studijuoja universitetuose, bet ir Karo akademijoje, sėkmingai tarnauja Lietuvos kariuomenėje, policijoje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Ir ne tik tarnauja, bet ir užima vadovaujančias pareigas.
Apie pragyvenimo lygį
Paplūdimys – tautų katilas. Prie mūsų prisėda braliukas latvis ir imame rusiškai kalbėti apie tai, kaip sekasi, ar dažnai vieni pas kitus lankomės. Vyras pajuokauja latviškai – vaikystėje gyveno Aknystėje, todėl latvių kalbą supranta. Žodis po žodžio, kalba pasuka link to, ko vieni pas kitus važiuojame. Pagrindinės lauktuvės iš Latvijos, žinoma, yra garsiosios jų strimėlės. Latvis sako: pas juos strimėlės yra laikomos varguolių maistu. Išgirdęs kodinį žodį, link mūsų ateina Nižnij Novgorodo gyventojas. Jis, aišku, pasidalina savo įžvalgomis, kaip čia pas mus sugriauta viskas. Pramonės nėra, darbo irgi. Mes su latviu, kuris, beje, pensininkas, jau nebetramdome juoko. Jūs rimtai? Kas pas mus sugriauta? Vardiname vieną gamyklą po kitos: „Rokiškio sūris“, „Rokiškio mašinų gamykla“, „Daivida“, „Lašų duona“ ir taip toliau. „Bet gi jūs apie varguolius kalbėjot“, – stebisi pašnekovas. Paaiškiname, kad mes strimėles ne iš bado valgome, o kaip skanų patiekalą, lukštename, kaip jie saulėgrąžas.
Aišku, pasisuka amžina kalba apie NATO. Kodėl mes juos įsileidome? Todėl, kad norėjome. Mes esame laisvi žmonės ir patys sprendžiame, ką pas save kviesti. O kodėl tada nemėgstame sovietų? Nes NATO kvietėme patys, o sovietai – okupantai. Ir tai yra esminis skirtumas. Ir NATO yra gynybinis, o ne puolamasis alijansas. Kodėl mes grasiname Rusijai? Jūs ką, proto netekote? Jūs save veidrodyje matėte? Mes niekam negrasiname, tiesiog norime ramiai gyventi. Dirbti ir kurti. Savo valstybėje.
Kalba pasisuska apie pragyvenimo lygį. Paprastas pavyzdys: dauguma šeimų Rusijoje būstą perka kreditan. Aiškiname: štai aš turiu butą su paskola. Su vyru per penkerius santuokos metus sugebėjome įsigyti ir jau pasikeisti automobilį ir nusipirkti sodybą. Pašnekovas bando šmaikštauti: kreditan? Visai ne. Vėl nuostaba. Latvis priduria: mūsų kraštuose turėti ir butą, ir sodybą įmanoma kiekvienam dirbančiam žmogui.
Kalba pasuka apie algas, pensijas. Braliukas latvis atviras: Latvijos pensininkai nevargsta, gali sau leisti ir pakeliauti, paatostogauti. Kur tik jis nebuvęs. Ir ima vardinti šalis: nuo kaimyninių iki egzotiškų. Pašnekovas rusas prasitaria: ir jis ketinąs iš Rusijos vykti uždarbiauti. Į Lenkiją, tolimųjų reisų vairuotoju. Kodėl į Lenkiją? Nes šiek tiek kalbą moka, tarnavo sovietinėje armijoje dalinyje, kuris buvo dislokuotas Lenkijoje. Tačiau bijo, kad jo kalbos žinių nepakaks. Padrąsiname: išmoksiąs. Juk ne poemas lenkiškai ir angliškai rašyti reikės. Baigdamas pokalbį stebisi: kodėl mūsų pasakojimai taip skiriasi nuo to, ką jis girdi rusiškoje žiniasklaidoje? Pasiūlėme mažiau rusiškų kanalų per televizorių žiūrėt.
Kitas pokalbis su būsima kolege – mergina, Maskvoje studijuojančia grafinį dizainą, bei jos drauge, būsimąja teisininke. Susipažinome, nes jos susibičiuliavo su mūsų draugijoje buvusiais estais. Merginoms įdomu viskas. Beje, jos puikiai kalba angliškai. Pirmiausia, apie pragyvenimo lygį Lietuvoje. Pasakius savo atlyginimą, pasirodo, kad maniškis net ir Maskvoje, viename brangiausių pasaulio miestų būtų labai neblogas. Palyginti, uždirbu tik keturis kartus daugiau, nei gydytojas Rusijos gilumoje. Merginoms įdomu daug kas: kaip mes gyvename, kaip reglamentuojama spauda. Paaiškinus, kad laisva spauda pas mus yra ne idealas, o realybė, jos stebisi: pačios rusiškų kanalų visai nežiūri. Kalbame apie rinkimus, apie Rusijos konstituciją, už kurią balsavo, tiesiai šviesiai, ant kelmo. Merginos atviros: laisvi tik nereikšmingi rinkimai, į kokių nors provincijos miestelių tarybas. Vėl kalba apie NATO, kam jis mums reikalingas. Paaiškiname: būtent stojimas į NATO ir Europos Sąjungą iš esmės pakeitė mūsų visuomenę. Tam, kad taptume NATO nariais, turėjome ne tik karinėje srityje pasitempti. Buvo keliama daug reikalavimų mūsų visuomenei: nuo demokratiškų rinkimų iki laisvos spaudos ir pan. Būtent tai padėjo transformuoti visuomenę. Kad NATO – tai ne tik karinis, tai, visų pirma, vertybinis laisvųjų šalių alijansas.
Ko mums pavydėjo baltarusiai
Kadangi oras Hurgadoje buvo ne pats šilčiausias, vyras apsirengė vieno lietuvių lenktyninko firminį džemperį, papuoštą Vyčiu. Jis susilaukė nemenko susidomėjimo: viešbučio personalas klausė, ką simbolizuoja šis raitelis. Baltarusiai žvelgė su baltu pavydu: pas juos už tokio džemperio dėvėjimą pasodintų. Ilgam. Vytis, baltarusiškai Pagonia, ten draudžiamas, už jo nešiojimą galima sulaukti realios laisvės atėmimo bausmės. Pamažu ima suktis diskusija gyvenimo Baltarusijoje link. Visiems kolektyviai koliojant batką, prisistatė ir turistų porelė iš Rusijos. Na ir prasidėjo, kaip patys rusai sako, rytmetis kaime...
Pastarieji ganėtinai agresyviai išdėstė tai, ką jie mano apie baltarusius ir apie mus, „natovcus“. Bemat susiformavo lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių koalicija, bendromis pajėgomis pastačiusi ne itin mandagius pašnekovus į vietą. Štai baltarusis Olehas, gyvenantis JAV, kuris kaip tik ir pasakojo, ko galima sulaukti Baltarusijoje už Vyčio nešiojimą, paprastai paaiškino, kad mūsų šalys nori gyventi nepriklausomai, ir pašnekovai yra puiki iliustracija, kodėl. Tie dar bandė paklausti, kiek gi „jankyne“ Olehas uždirbantis, tai šis atrėžė: „jei jums nuo to geriau, galite manyti, kad mes tualetus plauname“.
Ir, žinoma, kaip gi be NATO. Ko mes juos įsileidome, kodėl pas mus stovi NATO kariuomenė ir tankai. Čia jau į pokalbį įsiterpė vyras. Jis ramiausiai paaiškino, kad ponai, tarp kitko, prieš save kaip tik ir mato NATO karį. Ir kad nėra kažkokios atskiros NATO kariuomenės. Kiekvienoje NATO šalyje kiekvienas tarnaujantis kariuomenėje yra NATO karys. Tai pašnekovams buvo didelis atradimas. Kaip ir tai, kad rusų kilmės žmonės taip pat yra NATO kariai. Ir paskutinis, deja, labai pranašingas argumentas: tam, gdie tanki NATO, my zhiviom bogato, tam, gdie tanki vaty – tam pylajut chaty (ten, kur NATO tankai, mes gyvename turtingai, ten kur vatos tankai – ten liepsnoja sodybos).
Kilus ginčams apie istoriją, mandagiai priminiau, kad kas liečia rusus, tai sentikiai buvo žiauriai persekiojami Rusijoje ir svetingai sutikti Lietuvoje. Kad sentikiai lygiai taip pat gynė Lietuvos nepriklausomybę, juos, kaip ir lietuvius, lygiai taip pat sovietai trėmė į Sibirą. Kad sentikiai, kaip ir lietuviai, buvo „lesnyje bratja“ ir pasiūliau pasigūglinti frazę Kazano būrys arba Mutka Kazanas. Ir priminiau, kad mes pasitikime kiekvienu savo bendrapiliečiu. Panašu, kad ir tokia informacija jiems buvo tikras atradimas: propagandiniuose kanaluose apie tai juk nešnekama.
Šie pokalbiai su paprastais žmonėmis iš Rusijos atskleidė, kokia didžiulė yra propagandos galia kaimyninėje valstybėje. Kokiais mitais ten farširuojamos žmonių smegenys. Kartu ir pamoka: kiekvienas esame savo šalies, savo vertybių ambasadorius. Ir geriausias ginklas prieš propagandą yra tiesa ir faktai. Ir kiek toli mes visgi nuo sovietinės visuomenės nuėjome. Jiems keisčiausia buvo, kad apie rusų kilmės žmones mes kalbame ne kaip apie tautinę ar religinę mažumą, o kaip apie savo bendrapiliečius, su kuriais kartu kuriame bendrus namus. Kad Lietuvos žemė yra visų mūsų visų namai, nepriklausomai, kokia kalba kalbame, kaip žegnojamės ir kap meldžiamės.