Egzotiškasis Zanzibaras: 300 metų gyvenantys vėžliai ir lietuviškai mokantis afrikietis (0)

Ne vienas lietuvis, artėjant rudeniui kuria „planą-chuliganą“, kaip prasitęsti vasarą ir kur keliauti, kad niūrias, lietingas dienas pakeistų šiluma ir saulė. Rokiškėnai Lijana ir Rolandas Valečkos nusprendė vasaros ieškoti egzotiškoje Zanzibaro saloje, kurią skalaujančio Indijos vandenyno temperatūra net ir lapkričio mėnesį siekė 30 laipsnių, o drėgmės matuoklis rodo 98 procentus... Trylika dienų vienoje iš Afrikos valstybių praleidę rokiškėnai mėgavosi ne tik šiluma, bet ir nardė spalvotų žuvelių apsuptyje, glostė 250 metų sulaukusius vėžlius bei stebėjo vietinių kasdienybę. Ir nors sutuoktiniai juokiasi, kad kelionė į šiltuosius kraštus – jau senas laikas – visgi dalinantis įspūdžiais atmintyje po truputį „atgydavo“ vis įdomesnės atostogų detalės.  

– Visi kalba, kad buvote Afrikoje, bet norėčiau iš pirmų lūpų išgirsti, kur ilsėjotės?

– Mes buvom Zanzibaro saloje, kuri priklauso Tanzanijai. Sala – ne tokia jau maža: joje gyvena du milijonai gyventojų. Praleidome ten 13 itin karštų dienų, nors mūsų viešnagės laiku kaip tik pranašavo musonines liūtis: orų programėlė telefone lietų rodė kiekvieną dieną. Bet realybėje jo gavome vos vieną dieną ir tai tik apie dvidešimt minučių. Taip, lijo tikrai stipriai. Visą kitą likusį laiką švietė saulė ir buvo karšta: temperatūra kildavo virš 30 laipsnių, o ir vanduo Indijos vandenyne – analogiškos temperatūros. Ne ką geriau buvo viešbučio baseine, tad norint atsivėsinti vienintelė išeitis – dušas. Bet nereikia stebuklo tikėtis ir čia – temperatūra žemesnė vos keletu laipsnių (juokiasi – aut. past.). Vietiniams tokia temperatūra yra natūrali, todėl jų namai be durų, be langų: tik užtiesta uždangalais nuo vabzdžių, kaip kaimuose...

– Kodėl rinkotės būtent tą karštą kryptį?  

– Labai norėjom egzotikos, pamatyti tų kraštų kultūrą, ką veikia ir kuo kvėpuoja vietiniai. Turkija, Egiptas jau aplankyti, ten nieko naujo nebepamatysi. Tiesą pasakius, ir čia antrą kartą nebevažiuotume (juokiasi – aut. past.). Pasižiūrėti, pasigrožėti tikrai yra kuo, bet jau pabuvom, pamatėm, įspūdžių turim. Ateities noruose – pamatyti Vietnamą.

– Keliavote į kitą pasaulio pusę – kaip praėjo kelionė?

– Skrydis iš Vilniaus, su persėdimu Stambule, truko apie 11-a valandų. Be abejo tai išvargino. Pirmasis mus nustebinęs dalykas Zanzibare buvo tas, kad keliavom per pusę pasaulio, o salą ir Lietuvą laiko atžvilgiu skyrė tik viena valanda.

– Ar vykdami į visai kitokią kasdienybę atlikote „namų darbus“: ko negalima daryti, kur negalima eiti?

– Kadangi kelionę įsigijome per kelionių agentūrą, mūsų agentė labai išsamiai viską išdėstė, paaiškino ir atsakydavo į visus iškilusius klausimus. Aišku, patys irgi pasidomėjome, pasiskaitėme.

– Kelionių agentūra Jums organizavo ir dienotvarkę? Ką veikėte tas 13-a dienų saloje?

– Agentūra parūpino bilietus ir apgyvendinimą. Keliavome su draugų pora, tad ką veiksim atostogų metu planavome patys. Būdami vietoje pasisamdėm gidą, kuris tris dienas mums vedė ekskursijas po lankytinas salos vietas: pasivaikščiojom sostinės senamiestyje, buvom cerkvėj, vietiniame turguje. Labai patiko. Matėme Fredžio Merkurio gimtajame name įrengtą muziejų. Į vidų nėjom, nes gidas sakė, kad neverta. Saloje yra daug parkų, tačiau kažkokių išskirtinių laukinių gyvūnų juose nepamatysi. Po viešbučio teritoriją laisvai lakstė beždžionės. Daug beždžionių! Tačiau visur buvo ženklai, įspėjantys jų nemaitinti – jos skabo augalų pumpurus. Viename iš salos parkų gyvena įspūdingi vėžliai, užaugantys iki 250 kg svorio ir gyvenantys net 300 metų. Tikrai įdomu vaikščioti šalia jų. Ant nugarų visiems surašyti numeriai – jų amžius. Mes matėm 220-ies metų vėžlį, bet parko prižiūrėtojai sakė, kad jis nėra seniausias. Parodė ir triuką: pasirodo, vėžliai labai mėgsta, kai žmonės jiems masažuoja sprandą. Pabandėm ir mes – žiūrim, užpakalius kelia iš malonumo, kaip šunys (juokiasi – aut. past.). Vietiniai pasakojo, kad vėžliai saloje atsirado ne natūraliai: jie – atvežtiniai ir yra užveisti. Gido teigimu, iš pradžių buvo gal 4, o dabar prisiveisė jau apie 130 – ir mažiukų, ir didelių. Saloje labai daug driežų, net viešbutyje ant sienų jų matėm, bet kambarius personalas sugeba kažkaip nuo jų apsaugoti. Apskritai, kambariai labai kruopščiai prižiūrimi: kasdien keičia patalynę, kambarį purškia kažkokiais preparatais, vakare užtiesia lovos baldakimus, o ryte juos gražiai suriša. Baldakimai, tikriausia, specialiai pakabinti nuo uodų ir musių. Bet mes „nesutikome“ nei vieno skraiduolio. Gal buvo ne sezonas. Ir gidas sakė, kad mums labai pasisekė, nes įprastai jų būna nemažai. Net ir kelionės agentė liepė pasiimti įvairių apsaugos priemonių. Turėjom purškalų, tačiau neprireikė.

– Kaip supratau, didžiausią įspūdį paliko turgus. Kuo jis Jums patiko?

– Visai ne toks kaip čia, pas mums. Ten visi prekeiviai labai susigrūdę, kaip bičių avily: jei tik yra kokia laisva niša, ten ir prisiglaudžia koks prekiautojas. Pagrindinė prekė – maistas: žuvis, kiaušiniai, vaisiai, mėsos jie juk nevalgo. Deja, visai kitokia ten ir higiena: pavyzdžiui žuvis – tunas – iš jūros ištrauktas ir numestas ant žemės, tiksliau – ant kažkokių patiestų lapų. Kai mes buvom, jau ir kvapas nemalonus uodėsi, ir musės skraidė, bet pats tas tunas – šviežias, gal ryte dar plaukęs vandenyne. Vis tik, lauke tvyro 30 laipsnių šiluma, o žuvis guli saulėkaitoje. Kitų prekių – batų ar drabužių – net ir nežinom kur jie įsigyja, nes turguje tokiais dalykais neprekiauja. Taip, matėm ir pirkom, nes yra tokių vietelių specialiai turistams, kur gali kažkokį suvenyrą įsigyti, marškinėlių ar šlepečių.

– Norėčiau šiek tiek grįžti prie pirmųjų klausimų, kur užsiminėte apie vietinių gyvenimo sąlygas, kad namai – be langų ir durų. O gal matėte jų buitį?

– Civilizacijos ten – mažai. Kyštelėjom nosis į vieną kiemą ir tai, ką pamatėm, tikrai mus nustebino. Aptvertas kiemas, kuriame – keletas pastatų. Šeima turi lauko virtuvėlę, kurioje praktiškai viskas verdama kūrenant malkas. Ar jie turi elektrą, vandenį? Tikrai negaliu atsakyti, bet net ir ten, kur yra elektra, ji po keletą kartų per dieną dingsta. Kaimuose labai daug vaikų, kurie, ar lyja, ar saulė šviečia, bėgioja basi, purvini. Padavėm saldainių, tai juos su visu popieriumi valgė... Gidas pasakojo, kad anksčiau šeimose gimdavo iki dvidešimt vaikų. Dabar moterys gimdo mažiau, bet vis tiek jų vadinama „normali šeima“ turi nuo penkių iki dešimties atžalų. Iš tikrųjų ryškus kontrastas tarp tokio vietinių gyvenimo ir turistus priimančių tikrai puikių viešbučių. Aišku, pastarieji atsiradę užsienio kapitalo dėka. Ir net viešbučio teritorija – aptverta, nes ten turistus labai saugo: šiaip sau susigalvojęs neišeisi kur nori. Kodėl? Nes yra saloje dar ir pusiau laukinių genčių. Jų atstovų, vaikštinėjančių paplūdimiu, matėm ir patys. Į viešbučio teritoriją jie neina, tikriausia yra kažkoks susitarimas, bet jei turistas paplūdimyje „peržengia ribą“, jie prieina, pasiūlo kažką parodyti, kažkur nuvesti ar įsigyti.

– Tokiose valstybėse ir vietinių kasdienybė: transportas, darbai priverčia stebėtis. Ar Jūsų dėmesio tai neatkreipė?

– Jų skurdi kasdienybė tikrai „išmuša iš vėžių“, nes matydamas tai supranti, kaip gerai mes gyvenam. Gyventojai gatvėse pardavinėja viską, ką tik gali. Tokių paprastų parduotuvių, kokios yra pas mus kaimeliuose – kur užeini ir visko gali gauti – ten nėra. Tik sostinėj, kai lankėmės senamiestyje, nuvedė gidas į kažkokią nedidelę prekyvietę. O jie viską daro savo rankomis: pavyzdžiui, gultai viešbučio paplūdimyje yra pinti iš vytelių, iš viešbučio į vandenyną išeinantis tiltas padarytas ant medinių polių. Kokie jų darbai? Kaip supratom, gido profesija yra be ne preciziškiausia. Kiti dirba plantacijose, parkuose – paprastus darbus. Kas buvo labai keista, kad labai anksti rytais, apie 4-5 val., būriai žmonių kažkur traukia. Gal į tas auginamas plantacijas. Nieko neveikiančių irgi daug (juokiasi – aut. past.): važiuoji keliu, o pakelėj būriai laužus kūrena. Ką jie ten daro taip ir nesupratom – tiesiog sėdi, kalba, gal žaidžia kokį žaidimą. Keliauja salos gyventojai visur su mopedais, dviračiais, pėsčiomis ar autobusais. Pastarieji – labai populiarūs, nes nematėm nei vieno pustuščio: prilenda į vidų tiek, kiek sutelpa, o kurie netelpa, važiuoja užsikabinę ant bortų. Net ant stogo gulintį vieną keleivį matėm (juokiasi – aut. past.). Tie autobusai – apdaužyti, surūdiję, privačių mašinų praktiškai nėra.

– O nepasmalsavote, kaip į tokias keliones autobusu žiūri vietos policija? Apskritai, ar ten yra pareigūnų?

– Policijos keliuose – devynios galybės. Kiekvieną kartą, kai kažkur mus veždavo, sutikdavome ne po vieną ekipažą. Jų išvaizda – nepriekaištinga: visa uniforma, pradedant kepure ir baigiant batais – balta, balta. O žmonės juk ten – tamsiaodžiai. Na, gal ir tai dar labiau išryškina uniformos baltumą, nes žiūrint į juos net akis rėžia. Buvo keista tai matyti, kadangi keliai pas juos yra nuolatos dulkėti, o jie stovi baltai apsirengę. Kelis kartus sustabdė mūsų autobusiuką, bet vairuotojas su jais truputį pasikalbėjo, o mūsų neprašė nei dokumentų, nei ko nors klausė. Domėjomės baudų dydžiais, pavyzdžiui, dėl neužsegtų saugos diržų – ar apskritai reikia juos užsisegti. Reikia tik sėdintiems priekyje, o bauda neprisisegus siekia dešimt dolerių.

– O kaip ten reikalai su kainomis?

– Suku tiksliai pasakyti. Pirkom mangų: už šešis mangus mokėjom tris dolerius. Atrodo turėtų centus kainuoti, juk visi vaisiai auga vietoje... Atkreipėm dėmesį į kuro kainas, bet jos panašios į mūsiškes. Jei dar šiek tiek šia tema, tai turėjom ekskursiją į privačią mokyklą. Nežinau kiek kainuoja vaikams ją lankyti, bet apstulbino klasę aprodžiusios mokytojos pasakymas – ji parodė į pasienyje stovėjusias tris plastmasines kėdes ir sako: „Kai praturtėsim, įsigysim dar tris tokias kėdes“. Štai kokia siekiamybė privačioje mokykloje... O šiaip vaikai sėdi mediniuose suoluose, tokio tipo, kaip mūsų bažnyčioje, arba lauke ant kilimo.

– Viskas ten tikrai skiriasi, bet kas labiausiai Jus nustebino kelionės metu?

– Tiesą pasakius, labiausiai nustebino vienas įvykis: su gidu keliavom į saloje veikiančią prieskonių plantaciją, o ten sutikome jaunuolį, taip pat gidą, gal 33 metų, kuris su mumis pradėjo kalbėti lietuviškai. Ne, ne tik pasisveikino, mokėjo jis nemažai lietuviškų žodžių. Apskritai labai domėjosi mūsų kalba, klausinėjo lietuviškų žodžių ir juos užsirašinėjo. Sakė labai norintis išmokti. Pakvietėm atvažiuoti į Lietuvą, tai juokėsi, kad sušals ir neišgyvens pas mus. Na, jis vienintelis ten žinojo apie Lietuvą. Vis kiti, jei pasakai iš kur esi, žiūri ir nesupranta apie ką kalbam. Tad jei kas pasiteiraudavo, sakydavom tiesiog – iš Europos.

– Nors ir vienas, bet, manau, vis tiek buvo smagu tokioje tolybėje išgirsti afrikiečio lūpomis tariamus lietuviškus žodžius. Gal ir patys išmokote vietinių kalbą?

– Keletą žodžių: džembo – labas, akūno matata – viskas gerai, poliu – lėtai, lėjo sene pesi – baigėsi pinigai.

– Nekantrauju išgirsti dar daugiau kelionėje patirtų įspūdžių.

– Buvo įspūdžių tikrai įvairių. Vieną popietę plaukėm nardyti su jų vietiniais laivais, jeigu taip galima pavadinti medines geldas (šypteli – aut. past.). Plaukėm labai gražia uolėta krantine, kurioje, esant atoslūgiui, galima įplaukti ir į uolas. Nuplukdė mus į mažą salelę, kurioje – nieko nėra: vandenyje stūkso tik balto gražaus smėlio kauburėlis. Turėjom galimybę joje pasivaikščioti. Nuostabus patyrimas: baltas smėlis, vanduo – mėlynas, kaip dangus, neapsakomo skaidrumo. O sūrus – be galo ir išlipus po maudynių druską nuo kūno gali gramdyti. Nardyti buvo labai smagu, bet tas vietas, kur gražiausi koralai, žuvys, reikia žinoti. Nardėm negiliai, ne su ta profesionalia įranga, bet vaizdas buvo ne ką prastesnis. Kitą dieną masajų genčių žmonės nuvedė pakrante krabų, jūros žvaigždžių ir ežių parodyti. Tokios daugybės ir tokių didelių krabų nesame matę. Vėlgi, norint juos pamatyti, reikia žinoti tikslias vietas, kurias, be abejo, žino tik vietiniai. Beje, jie parodė ir daugiau įdomybių: grįžtant į viešbutį vienas nuskynė kažkokio medžio šakelę, nulupo žievę, iškramtė tą šakelę ir ji pasidarė šiurkšti. Pasirodo, jie taip pasidaro dantų šepetukus...

– Rolandai, klausimas asmeniškai Jums: mėgstate žvejoti, tai gal bandėt Zanzibare ne tik nardyti, bet ir kokį ryklį sužvejoti?

– Ne, nebuvo galimybių. Toje salos dalyje, kur mes buvom apsistoję, turistinė žvejyba nevyko. Norint žvejoti reikėjo važiuoti kažkur į kitą dalį, gal už 60 km, tad nusprendėm, kad užteks mums pramogų ir vietoje. Buvo ką apžiūrėti, be to, viešbutyje kiekvieną vakarą vyko vietinių pasirodymai, su jų dainomis, šokiais ir visokiais akrobatiniais triukais.

– Ar patiko vietinių pasirodymai?

– Šokiai jų gan paprasti – klubų judinimas (juokiasi – aut. past.), bet juda tikrai gražiai. Vienas vyrukas demonstravo neįtikėtiną lankstumą – rankas ir kojas siukiojo lyg būtų be sąnarių. Net jau ir nebegražu buvo... Patiko mums darbininko surengtas pasirodymas jau minėtoje prieskonių plantacijoje. Jis pademonstravo, kaip lipa į kokoso palmę raškyti riešutų. Surengė mums lyg cirko pasirodymą – įsliuogė į palmę kaip beždžioniukas, be jokių įrankių ar pagalbinių priemonių. Ir dar įsilipęs pradėjo kažką savo kalba dainuoti. Girdėjom tą jo dainą vos įėję į plantaciją, bet jo paties dar nematydami – matyt kitiems turistams rodė programą – ir galvojom, kad kažkur vyksta jų vietinės apeigos. Kol gidas atvedė ir mus pasižiūrėti jo šou. O vakarais tai būdavom viešbutyje, nes, jei atvirai sakant, buvo nelabai drąsu eiti tamsoje už viešbučio ribų. Nes mes jį pasiekėme paryčiais, buvo dar tamsu, ir mus vežė siauromis gatvelėmis, kur automobilis vos kad telpa pravažiuoti tarp namų. Tamsu, kur nekur dega žiburiukas, pravažiavom dar kažkokį bariuką, kur buvo daug žmonių susibūrusių, tai tik susižvalgėm tarpusavyje, kad net nelipsim iš autobuso (juokiasi – aut. past.). Ne tik kad nejauku buvo, bet dar ir klaidūs keliai – vienas išėjęs niekaip negrįžtum. O viešbutis  aptvertas, jeigu išvažiuoji, administracija užregistruoja, tu pasirašai, kad išvykai, kiekviename kampe budi sargybiniai... Trumpai tariant, rimta apsauga. Nors gidas tikino, kad nusikalstamumas tikrai nėra didelis, budi policija, nors mieste nesimatė nei vieno pareigūno. Tik keliuose.  

– Dėkoju už skirtą laiką ir smagų pokalbį!