Pro bibliotekos langus žvelgia E. Raugo peizažai (foto) (0)

Nuo tada, kai Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka padidėjo – buvo pastatytas priestatas – ji tapo ne tik knygų namais: čia atveriamos vis naujos erdvės, vyksta skirtingų meno sričių renginių. Biblioteka nuo to laiko turi net mini galeriją, kurioje savo paveikslus jau eksponavo ne vienas žinomas Lietuvos dailininkas. O vakar pristačiusiųjų sąrašas dar papilnėjo: kūryba su rokiškėnais pasidalijo multifunkcinis menininkas Eugenijus Raugas.

Trys kūrybos etapai

Ant bibliotekos sienų pakibo jau ne kartą ją puošę kūriniai (ne konkrečiai šio menininko, o daugybės įvairių) – paveikslai – tačiau parodos „Mano meno būda(s)“ atidarymas nė iš tolo nepriminė iki šiol buvusių. E. Raugas nekalbėjo įprastai apie tai, kuo bibliotekos lankytojai galės grožėtis visą mėnesį, bet surengė ištisą performansą, užpildydamas jį muzika, teatriniais elementais, šviežia jau šių metų klevų sula ir net saulėgrąžomis. Be kita ko, atsivežė ir „pastiprinimą“: savo kurso draugą, žymų šaržistą Ramūną Vaitkų, kuris drąsiausius parodos lankytojus apdovanojo savo darbais, čia pat nupiešdamas šmaikščius jų portretus.

E. Raugo paroda „Mano meno būda(s)“ atskleidžia tris autoriaus kūrybos etapus: „Norėjau parodyti įvairių kūrybinių etapų darbus. Daugiausiai vietos ekspozicijoje skirta naujausiems, pernai tapytiems paveikslams, toliau rikiuojasi keturi darbai, skirti mano 2014 m. kompaktinio disko „Dusių dainos“ išleidimo proga (yra 11 dainų ir buvo nutapyta 11 paveikslų) ir eksponuojamas pats pirmasis kūrybinis etapas, kurio darbai tapyti 1992 metais“.

Netradicinis intarpas

Rokiškio bibliotekoje E. Raugas sakė prisistatantis pirmą kartą, nors jo tapyba rokiškėnams nėra svetima: neseniai (iki Kalėdų) Rokiškio krašto muziejuje veikė jungtinė Dusetų galerijos atstovų darbų paroda, o prieš gerą dešimtmetį, kūrėjui švenčiant 50-mečio jubiliejų, muziejuje veikė ir personalinė darbų paroda. Dailininkas šyptelėjo nenorintis per dažnai rodytis, juk paroda – ne savaitgaliais vykstantis turgelis.  

Dešimtmečiais kūrybinį kelią skaičiuojančio zarasiškio paveiksluose daugiausiai – akims mieli peizažai, tačiau J. Keliuočio „Galerijos“ salėje ir gyvio – dusios – paveikslai. Kodėl autorius pasirinko būtent ją?

„Dusią prisimenu dar iš vaikystės, kai jų būdavo pilnos balos ir mes, vaikai, su jomis žaisdavome. O kontekstas viso to yra paprastas: kompaktiniame diske įrašyta mano atliekama netradicinė muzika, netelpanti į kažkokio stiliaus rėmus. Gerai pagalvojus, kiekvienas gyvis – net ir mažiausios dusios, dainuoja, tik mes to nesuprantam. Kaip dažnu atveju nesuprantam ir gamtos. Tad labai svarbu yra santykis: žmonių tarpusavio santykiai, santykiai žmonių ir gamtos. O mano tapyboje svarbiausias dalykas yra spalvų tarpusavio santykiai“, – nuo paprasto gyvio iki filosofinių klodų perėjo parodos „Mano meno būda(s)“ autorius pabrėždamas, kad spalvų santykiai geriausiai atsiskleidžia tapant būtent gamtą, kurioje tobulumo – šviesmečiai.

Darbas su savimi

Visgi, autoriams ieškoti tobulumo yra paprasčiau – to jie mokosi ne vienerius metus universitetuose ar kursuose. O ką menininkas patartų žiūrovui, norinčiam tinkamai suprasti ir dekoduoti kūrėjo darbą? E. Raugas šypteli, kad yra du keliai: pirmiausia žmogui reikia suprasti, kad kuo sudėtingesnis dalykas, tuo paprasčiau jį reikia spręsti. Kitas kelias – darbas su savimi: „Daug dirbti su savimi – tiek mąstymo, tiek pajautimo, analizavimo, skaitymo ir t.t. prasmėmis, kurios ugdo žmogų apskritai visame kame, kaip asmenybę. Aš galiu pravesti keleto valandų paskaitą, kaip reikia suprasti mano paveikslus, bet nėra vienos taisyklės, kaip suprasti meną. Jų – begalės, praktiškai, pagal kiekvieno individo būdo savybes. Ir kai žmogus autoriaus užklausia: „O kodėl čia taip?“, tada menininkas turi dirbti – užkabinti, sudominti, sukelti intrigą ir natūralų žmogaus norą gauti daugiau“.

Pasigenda bendros sistemos

Tačiau, ne tik menininko, bet ir pedagogo E. Raugo pasvarstymu, Lietuvoje apskritai nėra meno populiarinimo sistemos, todėl žmonių susidomėjimas, ypatingai daile, ir yra toks menkas. Tapytojas atkreipė dėmesį į „Covid-19“ pandemijos laikmetį, kuris parodė, kad ne tik menininkai nori kurti ir dalintis, bet ir žmonės nori tai matyti: „Po pusės metų užsidarymo namuose žmonės pradėjo pykti, kad negalima kultūrintis. Kad galima tik į parduotuvę ir namo. Reiškia – jiems reikia daugiau, deja, nėra sukurtos vientisos sistemos, o yra požiūris: „Ai, tie menininkai...“ arba, kad jie – patriotai ir turi aukotis. Ne. Juk visi mes žmonės, ir visi norim valgyti. Tad reikia stipriai dirbti ties tuo ir kai kažkas pradės kažką dėl to daryti, gal formuosis ir kitokia visuomenės nuomonė. Tai jau atrodys reikšminga, svarbu viso konteksto atžvilgiu“.   

Minčiai pritarė ir parodos atidaryme dalyvavęs autoriaus dėstytojas, žymus Lietuvos dailininkas tapytojas, skulptorius, fotografas, rašytojas prozininkas Petras Rakštikas, į Rokiškį atvykęs net iš Šiaulių. Svečias dalijosi saulės miesto kasdienybe: „Šiaulių laiptų galerijoje kasdien vyksta įvairūs renginiai: knygų pristatymai, edukacijos, parodos, deja, ateina vos keli ir dažniausiai tie patys žmonės“.