Kalbėtis su elniais išmokęs medžiotojas neretai su jais kalbasi ir savo malonumui (0)

Praėjusį savaitgalį Šakiuose vyko 9-asis elnių kvieslių čempionatas. Jame susirungė šios srities specialistai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, o 18-os „baublių“ būryje buvo galim sutikti ir du rokiškėnus: Kęstutį Pivoriūną bei Rytį Andriuškevičių. Pastarasis čempionate užėmė II-ąją vietą, o po ilgesnės pertraukos į varžybas grįžęs K. Pivoriūnas džiaugėsi esantis beveik dešimtuke.   

Grįžo po pertraukos

Apie įvykusias elnių šauklių varžybas pasakojęs K. Pivoriūnas po ketverių metų pertraukos „prikvietė“ 9 ir 11 vietas.

Prieš ketverius metus, kai analogiškos varžybos vyko Rokiškyje, elnių kvieslys užėmė 4-ąją vietą Lietuvos šauklių sąraše. K. Pivoriūnas juokėsi, kad gal kelerių metų pauzę lėmė „užmigimas ant laurų“, nors labiau tai, kad šiek tiek pasikeitė paties požiūris į varžybas.

„Buvau pradėjęs skeptiškai žiūrėti į šį renginį. Gal tai ir lėmė pertrauką. Kodėl? Nes elnių kvietimas natūralioje gamtoje ir varžybose labai skiriasi. Miške reikalingas stipresnis garsas, nes gamta viską išsklaido, paryškina. O varžybose viskas daroma naudojant mikrofoną: per arti subaubei, „nuėjo“ garsas ne taip, kaip reikia. Visgi manau, kad pasiekiau ganėtinai neblogą rezultatą, kaip grįžęs po pertraukos. Varžybų dalyvių lygis – pakilęs, buvo stiprus čempionatas. Kai kuriuos kvieslius, užėmusius prizines vietas, skyrė labai menkas balų skaičius“, – trumpai apie sugrįžimą į sceną papasakojo rokiškėnas.

Čempionato esmė

Tik iš pirmo žvilgsnio elnių kvieslių čempionatas gali pasirodyti lengva ar net kiek juokinga veikla. Tačiau šiose varžybose reikalingas meistriškumas, įgūdžiai, praktika, naudojami specialūs, žmogaus balsą sustiprinantys instrumentai, nes laukinių elnių viliojimo procesas – viena sudėtingiausių užduočių medžiotojams.

Varžybų dalyviai pasirodė skirtingose rungtyse: demonstravo gebėjimą vilioti jaunus ir brandžius patelių ieškančius elnius, taip pat – brandžius elnius su haremu. Dalyvių pasirodymams buvo skirta kiek daugiau nei minutė, o juos vertino teisėjų komisija.  

Geriausias teisėjas – atsiliepęs žvėris

Nors skeptiškas požiūris, lyg ir, pasikeitė, K. Pivoriūnas dalinosi nuomone, kad kur kas tikslingiau būtų kviesliams varžytis miškuose: „Mano tokia nuomonė: gamta parodytų tikslią tavo vietą kvieslių pasaulyje. Jei laukinis gyvūnas tau trečiu kvietimu atsišaukia, tai ar ne geriausias įvertinimas? Pavyzdžiui: dieną su kolega miške išgirdom baubiantį elnią. Sakau: „Žiūrėk, parodysiu „bajerį“. Baubiau ir priėjom prie elnio vidury dienos... Kitą kartą vėl kolega prašo pasiimti į darbą triūbą (K. Pivoriūnas – miškininkas – aut. past.), nes miške matė elnią. Pasiėmiau. Lauke karšta, apie 30 laipsnių šilumos, o elniai tokioje temperatūroj mažai juda. Bet trečiam baubime man atsiliepė. Tai jei žvėriui tiko, sakyčiau, jis yra tikrasis teisėjas“.

Pats K. Pivoriūnas elnius kviečia jau dešimtmetį ir neslėpė – rezultatui pasiekti reikia įdirbio ir mėgti šią veiklą.

„Elnių tuoktuvės man yra kažkas nuostabaus. Kai tik prasideda sezonas, mano naktys jau aiškios – būsiu miške“, – juokiasi elnių užkalbėtojas.  

Pasikalbėjimai

Paklaustas, iš kur tiek meilės gamtai, K. Pivoriūnas atsako, jog gamta jam – antri namai, kuriuose „sukiojasi“ nuo 9-erių metų, nes pasekė tėčio – miškininko ir medžiotojo – pėdomis.

O kalbėtis su elniais medžiotojas pradėjo prieš dešimtmetį: „Neslėpsiu, pradžia ir buvo dėl medžioklės. Bet man labai patiko ir dabar naudoju kur kas plačiau: vedu paskaitas mokyklose ar urėdijoje apie gyvūnų balsus, pats, kai liūdna, einu pasikalbėti su elniais (juokiasi – aut. past.). Paima azartas prakalbinti žvėrį. Būna, kad tiek arti prisivilioji elnią, jog net užuodi jį. Ir tada turi perprasti, ką jis galvoja, išpainioti labirintą ką jis toliau darys. Gal apeidinėja tave, kad užuostų, kas čia baubia. Ir ne kartą teko tai patirti: atrodo nubaidžiau, gal nusišnekėjau su juo bekalbėdamas (šypteli – aut. past.), nes nutilo. Bet pakeliu akis – stovi už manęs! Aišku, aš pasislėpęs, griovyje užsikasęs, bet jis jau ieško“.

K. Pivoriūnas tikina, kad tokių ekstremalių situacijų būta ne kartą: vienas pasikalbėjimas „įvarė“ baimės, kad žvėris gali išnešti iš miško ant savo ragų karūnos.

„Pataikiau ne laiku ir ne vietoj. Buvo piktas, daužė miške viską, laužė, atrodė, kad jei ras mane, tai ir varnoms nebeliks nė trupinėlio... Baubti galima tik rujos, poravimosi metu. Tu baubi, o gyvūnas atsišaukia. Gali mėgdžioti jauną balsą, gali skleisti patelės ieškantį garsą, gali imituoti, kad esi su patelėm, gali gąsdinti, išprovokuoti jį kovai, daug skirtingų dalykų. O žvėris irgi atsako: ar vienišas, ar su kažkuo poroje, gal nusiteikęs kovai. Kiekvienas garsas turi savo reikšmę ir gali pasinaudoti tais garsais jų naudai ar nenaudai...“, – apie elnių kvietimą pasakojo K. Pivoriūnas ir nusijuokė, kad ekstremalios situacijos tik kaitina kraują, tad mesti pasikalbėjimų su laukiniais žvėrimis neketina.

Kvietė kolos buteliu

Pasikalbėjimams su elniais dažniausiai naudojami ir specialūs instrumentai – triūbos, vadinamos „hubertais“. Tačiau medžiotojas patikino, kad daug kas elnius vilioja savadarbiais instrumentais: „Pirmasis mano prakalbintas elnias buvo pasinaudojus kolos buteliu: nupjoviau dugną ir pasikalbėjom miške. Paskui naudojau rusiškos sėjamosios sėklavamzdį: jis – gafruotas, guminis, labai neblogas garsas. Jį turėjau gal metus, kol Rytis prikalbino dalyvauti kvieslių varžybose. Kad nebūtų gėda, įsigijau tą triūbą. Ir naudoju iki šiol“, – dalijosi K. Pivoriūnas.