MANO KŪRYBA TAVO. Rokiškio rajono literatų kubo „Vaivorykštė“ narių eilės (0)

Nuo šiol vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenoje“ rasite naują rubriką MANO KŪRYBA TAVO. Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai, kviečiame dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!

Rokiškio rajono literatų kubas „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Tuometės bibliotekos direktorės Zitos Jodeikienės paskatinti rajono literatai susibūrė į klubą prie bibliotekos. Jam vadovauti ėmėsi pedagogė Vida Papaurėlienė (ilgiausiai – 2004–2021 m.–  literatams vadovavo Salvinija Kalpokaitė). 1997 m. literatų klubas buvo įregistruotas kaip visuomeninė organizacija (asociacija nuo 2004 m.). Išleisti trys  literatų klubo almanachai (2000, 2006  ir 2016 metais).

Klubas vienija apie 20 rajono kūrėjų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus,  prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija. Rajono literatų kūrybą galima išgirsti „Skambančiuose suoliukuose“,  su QR kodų nuskaitymo programėle telefonu nuskaičius  QR kodus ant suoliukų Muzikos parko laisvalaikio erdvėje, Rokiškyje.

Pasinaudodama proga kviečiu visus kuriančius ir norinčius bendrauti su bendraminčiais bei dalintis savo kūryba įsilieti į Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ gretas (klubo pirmininkės telefono Nr. 8 647 22962. Taip pat norinčius čia paviešinti savo kūrybą. 

Džiaugiamės galimybe viešinti savo kūrybą ir čia. Šiandien pristatome dvi gruodžio mėnesį gimusias literates: Zitą Mironienę ir Vidą Papaurėlienę.

Zita Mironienė

Gimė Baubliuose, gyvena Juozapavos kaime, Rokiškio rajone. Kūrybinį kelią  pradėjo Čedasų mokykloje, įstojusi į literatų būrelį. Kūrė visą gyvenimą, nes kūryba jai – atgaiva širdžiai. Išleido 4 eilėraščių knygeles: „ Prisiminimai – mano sielos kraitis“ (2002),  „Rašo gyvenimas knygą“ (2004), „Visur ieškau dainos“ (2005), „Eilėraštis - tai širdies balsas“ (2011).  Kūrėja sako: „Jei nebūtų skaitovų/mano mintys tylėtų./Jei nebūtų mylinčių,/nemokėčiau mylėti./Jei nebūtų žmogaus gyvenimo dykumoj/ Manęs nerastų net laikas.../

Tėviškės netekus,

ją vis tik dar turiu.

Kuri dar tebelaukia

nenušienautu pievų laukimu.

Čia rausta žemuogių karoliai,

atokaitoj saulės savos.

Smuikuoja žiogas,

drugeliai šoka

seną šokį be klaidos.

Stato namelį bitės kamanės,

sliekas sau ieško poros.

Boružytės – Dievo karvytės

be baimės ganosi žieduos.

Kurių nieks neskriaudė, nevirkdė.

Net vėjai buvo tam geri.

Šalia miško augalotu medžių

Diena – naktis rami.

Menu lyg neseniai tai buvo...

Iš lauko grįžta tėvo, motinos kalba.

Žolė sužėlė ir sodri užaugo,

nors pieva metuos, ne jauna.

Brendu per ją baltai pražydus,

ne taip, kaip kad jaunystėje lengvai...

Glosto rankos ramunėlių žiedą,

o akys klausia kur namai?

Virš dykos namų dykynės

kregždutė sklando vieniša.

Nesuradus lizdui vietos,

po pastogės šiluma.

Ir man jos reikia, labai reikia...

To ką turėjai – neturi.

Skrisk, atskrisk į mano pievą –

ten sušilsime abi.

Nereikia rūmų, reikia meilės!

Laukimui laukiančiam – visų.

Kurie išėję nesuranda

savęs tarp svetimų.

*

Ko reikia meilei?

Meilei reikia šviesos,

meilei reikia gerumo.

Meilei reikia visų,

kad nebūtų viena.

Tad atverkim duris,

atverkime langus į širdį

širdies šiluma.

Jai šalta,

akys kai verkia.

Trūksta oro,

kai karo liepsnoja laužai.

Pavargus atsisako gyventi.

Miršta meilė

ir miršta jausmai.

Mylėkim mylėkim

ir meile tikėkim.

Mes jos,

o ji – mūsų šviesa.

Mokėkim auginti,

kaip gėlę nuskinti.

ir išsaugot,

kad būtų gyva.

Papaurėlienė Vida

Gimė ir augo Kauno krašte. Studijavo lituanistiką, dirbo Molėtuose, Pandėlyje ir Rokiškyje. Gyvenimo šviesą išvydo keturios eilėraščių knygelės: „Taip šaukia ten“(1997),  „Atnešk paparčių naktį“(2008), „Prie ugniakuro – kelias“(2016) ir „Išdygo žodis“(2018). Visi  eilėraščių tekstai – „tai susitikimas su savimi, kai kasdienybės ritmu krykščia mūsų dienos, vedančios į skausmingų monologų ar džiugių išgyvenimų pasaulį“. Poetė  sako: „žinau, kad mano eilėraščiuose mintis skuba su  greitai dūžtančiu žmogaus gyvenimo laiku ir kad kiekviena mūsų būties sekundė yra matuojama Dievo valia pažymėtu likimo matmeniu. Todėl ir noriu atverti širdį, kad įsiklausytume, kad pajustume, kad suvoktume, kad išgyventume savąją duotybę – ligi skausmo, ligi paskutinio širdies tvinksnio“.

2021 m. V. Papaurėlienė tapo Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos inicijuoto  respublikinio literatūrinio konkurso „Baltu poetės E. Mezginaitės taku“ nugalėtoja.

Triptikas Elenai Mezginaitei atminti

Dangus žėruoja

Kai sielos aimanoj pabyra

Tie žodžiai – geliantys, karšti...

Atodūsis erdvėj suklūsta –

Tu jau to žvilgsnio nerandi...

Bet jis yra, jis šviečia iš tolybės...

Ten, kur aukšti, aukšti kalnai...

Kur jūs nuskridote dangaus platybėj?

Ką, žvaigžde,  šviesti  žodžiui  palikai?

Taip krinta žvaigždės... O gal gėlės?

O gal žmonių gyvenimai? Aš nežinau.

Dangus žėruoja, skliautas žydi...

Ir lyja, lyja žvaigždės iš dangaus...

Balti keliai

Baltų kelių balti ir vingiai...

Ir kelkraščiai. Net ir takeliai,

Kuriais  ėjai, kuriuos sušildei

Širdies liepsna prie savo kelio.

Ieškojai meilės ir tikrumo...

Baltais keliais nuskrido vėjas...

Nors rūko šydas išsisklaidė,

Tu visad tų kelių ilgėjais.

Per ilgesio ažūrą šviesų,

Per cigaretės dūmų alsą

Baltų kelių pašvaistės tiesės,

Dalindamos vakarę skalsą.

Buvai, likai, esi ir būsi

Baltų kelių ori keleivė...

Kas tau, bičiule mūsų krašto,

Būties tavos erdves išsklaidė?

Kad šviestų baltuma, viliotų,

Kad būtum ilgesy ir meilėj,

Kad ir eilėraščiai alsuotų

Baltų kelių aistros buveinėj...

Norėjai, tikėjai, žinojai

Svajonės verkė išnešioto ryto ūkanoj,

Nes juk norėjai valandas tik ašarom nuprausti,

O saulės židinio juk taip ir neradai, mieloji...

Siūravo rudenio šermukšnio skraistė...

Norėjai glostyti gyvenimo akis,

Kai slėpėsi dar žemės uogos tyliai...

Tikėjai, jog per žemę tos pakopos ves – – –

Žinojai visa tai... Kodėl nebyliai?

Lemties gal balsas dar melodiją girdės,

Kai kraujas purpuru kalbės ant laiptų...

Raudonos uogos po beržais šnibždės:

„Ak, juk gyventi buvo verta“.

Parengė Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ pirmininkė Daiva Vilkickienė

Knygų ir bukletų spausdinimas - spaustuvė iPRINT