„Mergaitė su šautuvu“ – knyga, prie kurios gimimo prisidėjo Obelių muziejaus perlai (0)

2023-aisiais rašytojas Marius Marcinkevičius ir iliustratorė Lina Itagaki išleido knygą vaikams „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“, pasakojančią vieną sudėtingiausių lietuvių tautos istorijos etapų – partizanų kovas su šalį užėmusiais rusų kariais. Skaitytojams istorija pateikiama vaiko akimis, bet ją skaitantys suaugusieji nelieka abejingi ne savo noru partizane tapusiai mergaitei Magdutei. O kuo čia dėtas Obelių Laisvės istorijos kovų muziejus..? Paaiškėjo, kad rengdami „Mergaitės su šautuvu“ istoriją, kurią jau skaito Italijos ir Latvijos vaikai, o kitąmet skaitys prancūzai, estai bei bulgarai (knyga bus išleista šiomis kalbomis – aut. past.), knygos autorius ir dailininkė lankėsi Obeliuose ir iš čia „išsivežė“ daug naudingos informacijos, dar kartą liudydami, kokį perlą a.a. Andrius Dručkus paliko Rokiškio kraštui.

„Rokiškio Sirena“ pasidomėjo, ką Obelių Laisvės istorijos kovų muziejus davė M. Marcinkevičiui ir L. Itagaki, kur knygoje galima atpažinti Obelių muziejaus eksponatus ir kodėl apskritai kilo mintis vaikams kalbėti apie partizanų fenomeną.  

Tapo pradininku

M. Marcinkevičius – ne vienos vaikiškos knygos autorius, tačiau tikrai ne visos jos yra tokios unikalios, kaip mergaitės partizanės istorija.

– Kodėl apskritai sugalvojote tokią sunkią temą pasakoti mažiems vaikams (knyga skirta vaikams iki 10 m. – aut. past.)?

M. Marcinkevičius: – Pradėjau rašyti knygas apie paršelius, paukštelius ar tiesiog žvėriukus. Tačiau augant mano paties vaikams pamačiau, kad negaliu su jais pašnekėti rimtomis temomis, nes nėra vaikiškos literatūros. O vaikui neįdomu, jeigu tai nėra įtrauku. Geriausias to pavyzdys yra iš mano paties gyvenimo: kai su vaikais nuvažiavom į Veneciją. Aš jiems sakiau, kad keliaujam į miestą, kuriame – ne įprastos gatvės, o upės... Kol dar to nematė, jie nesuprato, kaip taip gali būti. Nuvykom. Einam per tiltuką – vau – upė. Einam per antrą – upė, trečią – upė. O jie man sako: „Gerai, mes jau supratom, o kas dar čia yra įdomaus?“. Taip ir su visa lietuvių istorija vaikams. Yra labai daug tikrai įdomios, reikalingos ir svarbios mūsų tautos istorijos, bet – storose knygose, su daugybe pavardžių, datų, faktų ar kažkieno prisiminimų, kurie visai netinkami vaikams. Klausimas Jums: „Kokia knyga apie partizanus ir jų veiklą yra išleista vaikams? Arba apie knygnešius, holokaustą, getą?“. Jų nėra... Ir būtent tai, kad aš norėjau kalbėti su savo vaikais apie partizanus, mane „užvedė“ ant kelio: pasirodo, kad nei tėvai, nei mokytojai neturi jokio „katalizatoriaus“, įžangos, pagrindo, nuo ko pradėti kalbėti. „Mergaitė su šautuvu“ pasakoja apie labai reikšmingą tautos istorijos periodą vaikui iš vaiko pozicijos, nes viskas nutinka nedidelei mergaitei. Vaikus istorija įtraukia, vaikui – įdomu, vaikui įkyla klausimai ir sukelia nuoširdų bei didelį susidomėjimą mūsų istoriją. 

– Ar būtent tokius atsiliepimus girdite apie savo kūrinį?

– Taip, ir jų daug. Tėvai man pasakoja, kad perskaitę šią knygą vaikai namuose iš kartono dėžių statosi bunkerius arba liepia važiuoti į knygoje esančiame žemėlapyje pažymėtus Lietuvoje išlikusius bunkerius pažiūrėti, kaip ten viskas iš tikrųjų atrodo. Bet kai viskas vyksta prievartiniu būdu, kai: „Rytdienai turi išmokti dešimt datų ir dešimt skaičių“, arba: „Tais metais išvežė tiek žmonių, tais metais išvežė tiek žmonių“, vaikui šie faktai nieko nereiškia. Juk kada tai buvo? Pasakote, kad prieš šimtą metų, o pats žmogutis gyvena dar gal tik kokį dešimt ir „prieš šimtą“ jiems atrodo, kaip laikai, kai dinozaurai buvo. Jie nesupranta, o tokių, kuriems tai kažką apskritai reikštų, praktiškai nėra, arba – labai maža dalis. 

– Tai gal šia knyga Jūs įminėte tą sunkią paslaptį, kaip reikia auginti vaikų patriotizmą? Nes metai bėga ir į Sausio 13-osios ar Vasario 16-osios minėjimus ateina vis mažiau žmonių, o jaunimo apskritai – vienas kitas...

– Be abejo. Toks ir buvo mano tikslas, kad herojaus istorija ir herojaus išgyvenimai taptų katalizatoriumi. Nerašau istorinės knygos su datomis ir skaičiais, bet žmogus susidomi ir pats ieško: važiuoja į bunkerį, gal paskui paims ir kažkokią rimtesnę knygą, pažiūrės filmą, pašnekės su draugais. Juk šeimose daug kas yra susidūrę su tuo – ar tėvai, ar seneliai, proseneliai buvo tremtyje. Ir kažkas kažką atsimena, po truputį ta mūsų istorija atsiskleidžia. Nes šiais laikais vaikams ji yra nebeaktuali.

– Tai dabar atskleiskite, ar Magdė iš tikrųjų gyveno, ar jos istorija susideda iš skirtingų Jūsų surinktų faktų bei klausytų prisiminimų?

– Ne, Magdės tokios nebuvo. Bet aš girdėjau iš savo draugo senelės, buvusios partizanų ryšininkės, kurios pačios net keturi broliai buvo partizanai, pasakojimą apie mergaitę, kurį laiką gyvenusią su partizanais kažkuriam bunkery prie Kupiškio. O kai mes ėmėme domėtis, kai jau išleidom knygą, tikrai radom nemažai liudijimų, žmonių pasakojimų, kad ten gyveno kažkokio partizano dukra. Aš sąmoningai nenorėjau dėti konkrečios vietos, kad skaitydami istoriją bet kuriame Lietuvos krašte žmonės galėtų įsivaizduoti, jog tai vyko pas juos. Toje knygoje yra labai daug mano tėčio, mano senelio pasakojimų apie pokarį, apie tai, kaip kooperatyvuose supirkdavo kaulus, skudurus, apie valą – viskas yra iš jų, ne aš sugalvojau. Tėtis pasakodavo, kaip viskas buvo po karo: dieną ateidavo stribai, viską iš tvarto išsinešdavo – net kiaušinius. O naktį ateina partizanai, su jais irgi reikia sėdėti, šnekėtis. Buvo nelengva. Senelis, kuriam ir dedikavau knygą, porą metų buvo Laisvės kovų dalyvis, už tai gavo 11 ha žemės, pakėlė ūkį, o rusai viską atėmė. Pasakojo, kad tvarte turėjo sukalęs būdą, paslėptą po šienu, nes naktį ateidavo partizanai pavalgyti ir pasišnekėti. Tad tikrų įvykių „Mergaitėje su šautuvu“ – daug, bet tokios asmenybės, herojės tikrai nebuvo ir knyga yra gyvų pasakojimų rinkinys, liudijimas ir, tiesiog, istorija.

 – Laisvės istorijos kovų muziejaus įkūrėjas a.a. A. Dručkus pats buvo partizanas ir jo surinkta, išsaugota kolekcija Obelių muziejuje – unikali. Tačiau kaip suprantu, konkretaus įvykio iš Obelių muziejaus neparsivežėte, tik tą bendrą informaciją?

– Taip, tik bendrą informaciją. Visgi, man jau tuoj šešiasdešimt metų ir ta informacija vis tiek ateina per visą gyvenimą. O jei kalbėti apie sąsajas su Obeliais: netoli Dusetų buvo mano senelės kaimas – Maironiai, tad ji visą laiką pasakodavo, kur Dusetose sušaudyti partizanai, kaip jie būdavo numetami prie pašto, kas kur išėjo: koks ten Lingė išėjo miškan, Pimpę išvežė. Visa tai kaimas prisimena. Miestas gal to nežino, o kaimas mena viską, nes žmonės taip gyveno. Obelių muziejus mane nustebino tuo, kad tas partizanas liko gyvas ir net sugebėjo įkurti muziejų, o paskui dar ir pats vedė ekskursijas. Čia man buvo stebuklas. Nes jau net man atrodo, kad tie partizanai – kaip kažkokios mitologinė būtybės. Nors jau nebesu jaunas. Bet labai gailiuosi, kad truputį per vėlai sugalvojau rašyti šią knygą ir nesusitikau su a.a. A. Dručkumi.

– Knyga – vaikams, tačiau joje gausu itin sunkių situacijų: Magdė mato, kaip jos šunyčiui peršauna koją, ji siuva didžiulę Daktaro Balio žaizdą nugaroje, grįžta į susprogdintą bunkerį, randa nužudytus partizanus, kurie globojo ją nuo tada, kai šeima buvo išvežta į Sibirą... Mes suprantame, kad tai buvo realybė, bet ar rašydamas šiuos liudijimus kažką nors šiek tiek švelninot? Nes tam tikros vaizduojamos situacijos suaugusiuosius priverčia pravirkti...

– Vaikai situacijas vertina kitaip. Jie labai natūraliai priima mirtį. Mes turėjome katiną, kuris nugaišo rūsyje. Jį rado mano dukra, kuriai buvo gal treji, ir atnešė ant rankų. Sako: „Vat, numirojo, einam laidot“. Praktiškai be didelių emocijų ir tokios scenos, kurios aprašomos knygoje, nesukelia kažkokių labai baisių emocijų. Tos scenos yra skirtos vertinti suaugusiems, nes aš dažniausiai istorijas rašau „keliais sluoksniais“.  

– Ar bus „Mergaitės su šautuvu“ tęsinys?

– Tikrai sulaukiu raginimo, prašymo ir klausimo ar bus antra dalis. Bet mano tikslas nebuvo išleisti nuotykių knygą apie mergaitę. Knygos esmė ir prasmė buvo papasakoti istoriją apie Lietuvos partizanus. Ir man atrodo, kad mes šį tikslą pasiekėme. Dabar rašymo procese – knyga vaikams apie knygnešius. Kaip ir „Mergaitė su šautuvu“, istorija bus gausi tikrų įvykių, gausiai iliustruota ir pasakojama iš vaiko perspektyvos. Ši knyga jau bus dviejų tomų (šypteli – aut. past.), kadangi į vieną netelpa, nes yra tikrai daug įvykių. 

Vizualizacijoms pasitarnavo daiktai iš Obelių muziejaus

Istorinė knyga gausi iliustracijų, padedančių skaitytojams dar geriau įsisavinti mergaitės Magdės pasakojamus įvykius. Jas kūrusios L. Itagaki teigimu, viešnagė Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose ir pasidarytos autentiškų daiktų fotografijos buvo itin vertingas „pagalbininkas“ piešiant „Mergaitės su šautuvu“ iliustracijas.

– Kodėl kilo mintis apsilankyti Obeliuose esančiame muziejuje?

L. Itagaki: – Su Mariumi dažnai važinėjame po Lietuvą darydami savo knygų pristatymus. Marius jau buvo pradėjęs rašyti knygą apie partizanus. Važiuojant į kažkokį renginį pamatėm, kad yra Obelių partizanų muziejus ir nusprendėme užsukti.

– Partizanų bunkerių, netgi žiūrint Jūsų knygos žemėlapį, Lietuvoje yra nemažai – ar visus juos ir aplankėte rengdami šią knygą?

– Specialiai tikrai nevažiavome. Bet važiuodami į kokį nors miestą ar miestelį, jei pamatydavome nuorodą į bunkerį, vadavietę ar muziejų, kuriame yra kažkas apie partizanus, būtinai užsukdavome. Aš fotografuodavau, kad prireikus piešdama galėčiau pasinaudoti.

– Ką gavote Obelių muziejuje? Kokios informacijos? Kokių patirčių, išgyvenimų?

– Muziejaus darbuotoja, sužinojusi, kad kursime knygą apie partizanus ir mums reikalinga informacija, labai maloniai priėmė, pravedė ekskursiją po muziejų ir labai daug visko aprodė, papasakojo. Marius klausėsi istorijų, o aš stengiausi kuo daugiau visko susifotografuoti ir tikrai daug panaudojau iliustruodama „Mergaitę su šautuvu“. Pavyzdžiui, knygoje matomi stribai, bunkerio krosnelė, dėžė ir radijas yra iš Obelių. Žinojau, kad turėsiu piešti partizanų batus, jų padus, bet neįsivaizdavau, kaip tais laikais jie atrodė. Tad Obelių muziejuje nusifotografavau vieno bato padą (šypteli – aut. past.). Vienas iš mylimiausių Magdės atributų – žiūronai – taip pat yra iš Obelių. Tiesa, vėliau per knygos pristatymą Biržuose sužinojom, kad žiūronų savininkas, partizanas Romas Styra-Rėksnys buvo Biržų bibliotekininkės giminaitis. Berods – senelis. Obelių muziejuje esančios bunkerių schemos irgi labai pravertė piešiant: buvo lengviau viską įsivaizduoti. Ir knygos pabaigoje, prie istoriko Norberto Černiausko teksto, padariau koliažą iš dviejų Obelių muziejuje persifotografuotų nuotraukų (gavau muziejaus sutikimą). Buvom įlindę ir į prie muziejaus esantį bunkerį, tad juos įtraukėme į knygos pabaigoje esantį Pėdsekės žemėlapį, kaip tikrai dėmesio vertą  ir lankytiną vietą.

– Ar Jus pačią asmeniškai palietusi partizanų tema?

– Knygos pradžioje yra mūsų dedikacijos seneliams. Mano senelis buvo gydytojas ir gydė partizanus, jo prisiminimai įtraukti į Aukštaitijos partizanų atsiminimų knygą. Ir apie tai aš sužinojau tik šios knygos – „Mergaitė su šautuvu“ dėka. Kai pradėjau ruoštis knygos iliustravimui ir papasakojau pusbroliui, pradėjom kalbėti apie partizanus. O jis manęs klausia: „Ar skaitei senelio prisiminimus? Ten yra ir apie partizanus“. Labai nustebau, nes nebuvau nieko girdėjusi. Paskaičiusi trumpą jo pasakojimą knygoje sužinojau tiek daug! Nes kai jis buvo gyvas, beveik nieko apie praeitį nepasakojo, na gal aš ir pati, būdama vaikas, nelabai klausinėjau.

– Dėkoju abiem už skirtą laiką ir nekantriai laukiu naujosios knygnešių istorijos!