N. Šniokienė tapo oficialia Rokiškio krašto muziejaus emerite (foto) (0)

Praėjo metai, kai Rokiškio krašto muziejaus direktorės postą paliko Nijolė Šniokienė. Iš karto buvo kalbama, kad 50 metų įstaigai atidavusi moteris taps muziejaus emerite, tad šeštadienį minint Tarptautinę muziejų naktį, vieno iš renginių metu, N. Šniokienei įteiktas oficialus emeritės statusą liudijantis ženklas.

Įteikė „renesanso epochoje“

Į vakarinį žinomos dizainerės, menininkės, parodų kuratorės Julijos Janus paskaitos ir parodos „Slapta meilė: nuo Barboros iki Sofijos“ pristatymą susibūrę rokiškėnai ne tik klausė istorijos apie dvi garsias Lietuvos moteris, bet ir patys tapo Rokiškio rajonui reikšmingos istorijos dalimi.

Prieš prasidedant paskaitai, Krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė pateikė staigmeną – buvusiai muziejaus vadovei N. Šniokienei įteikė emeritės ženklą.

„Šiandien muziejininkai mini, galima sakyti, profesinę šventę. Ir šia proga noriu pasidžiaugti, kad yra kol kas vienintelis įstatymas, muziejų įstatymas, kuris sako, kad muziejuose niekada nepritrūks darbuotojų. Nes muziejininkai, kurie jau išeina ilsėtis, neretai gauna muziejininko emerito vardą ir vis tiek yra muziejaus darbuotojai. Rokiškio krašto muziejui muziejininkų stygius tikrai negresia: muziejaus tarybos sprendimu, emerito vardą suteikiame, nesakysiu buvusiai, sakysiu – muziejininkei, Nijolei Šniokeinei, atidavusiai muziejui ne vieną dešimtmetį“, – prieiti kvietė A. Gudgalienė.

Perleido privilegijas

Direktorė šypsodamasi paaiškino, ką reiškia turėti emerito titulą: „Tai reiškia, kad muziejininkas – visada pasiekiamas, visada suteiks pagalbą, o mums niekada negresia pritrūkti darbuotojų (juokiasi – aut. past.), Tie, kurie prisimena muziejų prieš 30-40 metų ir mato, koks jis yra dabar, tikrai pritars, kad Nijolės indėlis čia yra didžiulis... Kiek padaryta darbų, kiek užmegzta ryšių ir mes esame privilegijuoti, nes tie ryšiai perduoti, o mes galime kurti didelius projektus, įgyvendinti sumanymus“.

Įteikdama N. Šniokienei pažymėjimą A. Gudgalienė juokėsi, kad jis yra labai svarbus, nes jo savininkė dabar visur „eis kiaurai“. Buvusiai direktorei buvo įsegtas ir emeritės ženklelis. N. Šniokienė tapo trečiąja Rokiškio krašto muziejaus emerite. Tokius pat ženklelius turi į pensiją išėjusios buvusios ilgametės darbuotojos Marytė Mieliauskienė ir Onutė Mackevičienė.

Vienintelis turės tris

Paprašyta patikslinti, kiek gi metų praleido įstaigoje, kaip visada puikiai nusiteikusi N. Šniokienė šypsojosi, kad jai net gėda sakyti tą skaičių. Krašto muziejuje ji dirbo net 50-imt metų. Žinome, ne visus juos buvo direktorė.

„Labai malonu, labai gera gauti šį ženklą tokio gražaus ir muziejuje dar nebuvusio renginio metu. Jei mano žinios manęs neapgauna, nei vienas muziejus Lietuvoje neturi tiek emeritų. Ačiū tarybai, kad suteikė tokį titulą, ir mano komandai ačiū, kurie parodė pasitikėjimą, kurie teikė mano kandidatūrą“, – dėkojo N. Šniokienė ir linkėjo gražaus reginio.  

Pagal galiojančius muziejaus įstatus, emerito vardą muziejaus vadovas gali suteikti didelę profesinę patirtį turinčiam, nacionaliniame, respublikiniame ar savivaldybės muziejuje aktyviai dirbusiam ir kūrusiam muziejininkui už nuopelnus Lietuvos kultūrai, kultūros paveldo apsaugai ir veiklą, padėjusią įgyvendinti muziejaus tikslus. Muziejaus emeritui sudaromos sąlygos prisidėti prie muziejaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo ir gebėjimų ugdymo, konsultuoti veiklos klausimais, dalyvauti edukacinėse ir veiklos populiarinimo programose.

Kodėl Julija Janus?

Pasveikinę naująją muziejaus emeritę, salėje susirinkę rokiškėnai susipažino su menininkės J. Janus atvežta paroda „Slapta meilė: nuo Barboros iki Sofijos“.

Prieš tai A. Gudgalienė dar papasakojo, kodėl būtent ši menininkė buvo pakviesta sudalyvauti Rokiškio krašto muziejaus naktyje.

„Apie muziejaus naktį galvoti pradėjome jau pernai. Kai muziejų asociacija pernykščius metus paskelbė gotikos metais, mes spėjome, kad toliau bus renesansas. Ir atspėjom, nors net neįsivaizdavom, į ką tai išsivystys. Ir vieną šeštadienio rytą, per LRT radijo transliuojamą kultūros laidą išgirdau Julijos interviu apie renesansą. Tai buvo toks „wow“ interviu. Iš karto supratau, kad mums reikia apie tai kalbėti ir reikia jos čia!“, – išskirtine paroda Rokiškyje džiaugėsi direktorė.  

Susiejo dvi asmenybes

„Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija jau yra mūsų šalies tautosaka. Jeigu ją žino keletas kitų šalių, kodėl negalėtų žinoti visas pasaulis? Dėl to atsirado projektas, kuris šiuo laiku jau nebe projektas, o ištisa sistema „Slapta meilė“. O Barbora ir Sofija, kurias skiria daugiau nei pustrečio šimto metų, taip pat yra susijusios. Tad kodėl nekalbėti apie jas abi?“ – ramiai kalbėjo menininkė.

Anot pranešėjos, siejasi ne tik asmenybės, apie kurias ji kalbėjo, bet ir tematika: muziejų naktis skirta renesansui, o renesansas sutapo su Italijos karalienės Bosnos Sforcos ir jos gausios palydos atvykimu į Lietuvą ištekėjus už Žygimanto Senojo.

Paaiškėjo, kad po 260-ies metų gyvenusi Sofija Tyzenhauzaitė, dėl išgyventų tėvų skyrybų, gyveno Markonių šeimoje, kurių protėviai į Lietuvą atvyko kartu su Bona Sforca.

Daugybė pateiktų žinomų, ir ne visai, istorinių faktų nepaliko abejingų rokiškėnų, kurie už itin įdomią paskaitą atsidėkojo gausiais aplodismentais.