Namų šauksmo suviliotas J. Krisiūnas Rokiškyje pristato „Musę“ (0)

Tokio žiūrovų anšlago, kokio sulaukė kraštiečio Justino Krisiūno ir Rokiškio teatro aktorių paruoštas spektaklis „Musė“, gali pavydėti net profesionalių teatrų trupės, į gastrolių žemėlapį įtraukiančios Rokiškį – spektaklį rokiškėnai rodys dvi dienas iš eilės, nes bilietai į premjerą išparduoti buvo jau praėjusią savaitę...

Ar tikrai nebepažįsta?

Tiems, kurie dar dvejojo ir vylėsi, kad į sausio 30-ąją suplanuotą „Musės“ premjerą bilietus galės įsigyti tą patį vakarą, jau praėjusią savaitę teko nusivilti: Rokiškio kultūros centras paskelbė, kad bilietai – išparduoti. Visgi, norinčiųjų pamatyti pastatymą buvo dar daug, tad organizatoriai paskelbė apie papildomą seansą sausio 31 d.   

Spektaklio režisierius J. Krisiūnas šyptelėjo, kad tikra ne jo pavardė lėmė tokį populiarumą: „Manęs Rokiškyje gal jau net nebepažįsta ir nemanau, kad susidomėjimas yra dėl to, kad aš stačiau spektaklį. Rokiškio teatro aktoriai yra tikrai talentingi, kartu atlikom puikų darbą ir turim gražų rezultatą. Man atrodo, kad žmonės eis žiūrėti „savų“. Kitas dalykas – gal lengvas žanras yra mėgstamesnis: nori pasijuokti, atsipalaiduoti. Malonu, iš tikrųjų, kad pastatymas sulaukia dėmesio“.

Pasiekdavo kartelę

„Musė“ – absurdo komedija pagal Daivos Čepauskaitės pjesę, pasakojantis subtilias kasdienių santykių vingrybes, apipintas absurdo detalėmis. Spektaklio kūrybinė grupė čia paslėpė ir itin jautrią visuomenės žaizdą: socialinę atskirtį dėl turtinės padėties. Siužeto centre – trys moterys ir vienas vyras lūžusia koja.

Pagrindinius vaidmenis „Musėje“ atlieka Sigitas Daščioras ir Evelina Akatjeva, o epizodiniuose pasirodys Žaneta Jasinevičienė bei Audronė Marmokienė.

Rokiškėnas režisierius jau daugybę metų „sukasi“ lietuviško kino industrijoje ir dirba su Lietuvos žvaigždėmis, tad ar nebuvo sunku/sudėtinga grįžti atgal prie mėgėjų?

„Kartais gal atrodydavo, kad kartelę užkėliau per aukštai, bet jie ją pasiekdavo, įgyvendindavo užduotis ir jau tada galvoji – o kam leisti žemiau? Mano vaidybinė mokykla truputį skiriasi ir pagrindiniam aktoriui gal buvo šiek tiek sunku. Bet jie visi – labai atsidavę ir noriai dirba, o kai visa tai yra, pasiekiamas ir rezultatas. Realiai, žmonės dirba kaip profesionalai“, – gerų žodžių aktoriams mėgėjams negailėjo režisierius.

Tačiau nenuslėpė fakto, kad procesas užtruko kiek ilgiau, nes reikėjo būti ne tik spektaklio režisieriumi, bet ir mokyti aktorystės: „Kai dirbi su profesionalais, susikalbi technine kalba. Viskas vyksta paprasčiau ir sparčiau. Čia dirbti reikėjo šiek tiek kitaip. Bet – normalus dalykas“.

„Prie širdies“ – emocijos

J. Krisiūnas sakė, kad jam labai patiko stebėti aktorių emocijas, kurias jie išreikšdavo įgyvendinę jiems skirtą vieną ar kitą užduotį. Anot pašnekovo, tai „suveikia“ ir didelėje industrijoje, tik ten darbai veja darbus ir lieka mažiau laiko tą pastebėti.

Vis tik, darbų sūkuryje Vilniuje gyvenantis kraštietis rado galimybių padirbėti Rokiškyje sakydamas, kad kai labai ieškai – surandi: „KC taiko praktiką retsykiais samdyti režisierius (prieš porą metų spektaklį „Drakonas 2“ su Rokiškio teatro aktoriais statė Rytis Saladžius – aut. past.). O juk darbe būna visokių dienų, tarpsnių. Tai aš taip ir „grįžau“ – Sigis (S. Daščioras – aut. past.) užvedė čia viską: jam labiausiai norėjosi to spektaklio, jis buvo iniciatorius. Ar bus daugiau projektų dabar negaliu atsakyti – viskas priklausys nuo valdžios požiūrio į teatrą“.

J. Krisiūnas šyptelėjo, kad niekur kitur Lietuvoje su teatrų trupėmis nedirba, tik – Rokiškyje ir tik dėl namų.

Nusileido „Musė“
Jo režisuota pjesė „Musė“ pasakoja apie turtingą vyrą Robertą, gyvenantį prabangiame bute miesto centre, kuris turi viską, ką iš pirmo žvilgsnio galima laikyti svajonių gyvenimu: naują automobilį, įtakingus draugus ir stabilų socialinį statusą. Tačiau fasadas slepia vidinį chaosą – mama vis dar laiko jį „vaiku“ ir stengiasi kontroliuoti jo sprendimus, o sužadėtinė žvelgia į santykius kaip į galimybę pasinaudoti jo turtu.
Vieną dieną Roberto gyvenime atsiranda jauna, laisva ir ekscentriška mergina, kurią visi vadina Muse. Ji skiriasi nuo žmonių, su kuriais jis įpratęs bendrauti. Nepaisant savo paprastumo, ji įneša į Roberto pasaulį šviežumo ir spontaniškumo. Musei tapus Roberto gyvenimo dalimi, vyras pradeda kelti sau klausimus: ar turtas tikrai atneša laimę? Ką reiškia būti nuoširdžiai laisvam ir laimingam?
Ši pjesė atskleidžia vidinius žmogaus konfliktus, susijusius su šeima, turtu, asmenine atsakomybe ir santykiais. Per Roberto ir Musės dialogus atsiskleidžia skirtingi požiūriai į gyvenimo vertybes, kuriuos jungia bendras noras atrasti tikrąją prasmę.