Nauji metai ir pažadai sau: ar rokiškėnai linkę žadėti ir įgyvendinti sau duotus pažadus? (0)

Norint kažką savo gyvenime keisti, nebūtina laukti naujųjų metų, kad tą pradėtum. Visgi daugelis žmonių, į orą kylant Naujųjų sutikimo fejerverkams, kažką pasižada: pradės sportuoti, rinksis sveikesnį gyvenimo būdą, gyvens taupiau, o gal mažiau dirbs ir daugiau ilsėsis arba atvirkščiai. Pažadų sau, ištartų tik mintyse ar garsiai aplinkiniams – apstu ir rokiškėnų galvose.

Konkretus sąrašas

Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė ne vienerius metus puoselėja tradiciją naujuosius pasitikti su visu tuzinu pažadų. Tačiau tai, pasak pašnekovės, ne šiaip sudarytas sąrašas: „Dar dirbdama mokykloje, buvau mokymuose apie motyvaciją. Juos vedęs lektorius mokė, kad prieš naujuosius metus reikia užsirašyti planus ne: „noriu padaryti“ forma, o – „jau padariau“. Tikslaus paaiškinimo, kodėl reikia daryti būtent taip dabar nebepamenu,  bet žinau, kad mūsų smegenys visai kitaip užfiksuoja tokius pasižadėjimus, labiau skatina ir verčia įgyvendinti. Tad jau ne vienerius metus susirašau 12-os punktų sąrašą“.

Tradicijų pašnekovė nesulaužė ir šiemet knygelėje „sugulė“ pažadai, susiję tiek su darbu, tiek su asmeniniu gyvenimu. Visgi kokie jie, muziejininkė šyptelėjo neišduosianti, tik patikslino, kad juos duodant reikėjo gerai pagalvoti: „Neužsirašai bet ko, o tai, kas yra tikrai svarbu ir ką pajėgsi „pajudinti“ iš vietos. Pavyzdžiui, šiais metais sulaukėm anūkėlės, tad daviau sau pažadą dažniau lankytis sostinėje, ką dėl darbų gausos retai pavykdavo padaryti. Taip pat, rūpinantis sveikata, daugiau judėti. Paliečiant darbo temą – rimčiau planuotis darbus ir iš anksto juos pradėti, nepasiliekant paskutinei savaitei. Man kartais taip nutinka, o tada kyla stresas dėl laiko stokos, tenka nepaisyti ir darbo valandų“.  

L. Skardžienė šyptelėjo, kad metų eigoje tikrai atsitinka visko – nepavykusius įgyvendinti pažadus tenka perkelti į kitų metų sąrašą, bet didžiąją dalį visada įgyvendina. O štai šeima, net ir šiemet pakviesta prisijungti prie praktikuojamo „pasižadėjimo“ būdo, anot muziejininkės, iššūkio nepriėmė.

Nori „laisvų“ metų

Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus bibliotekininkė, lėlių teatro „Padaužiukas“ vedlė ir aktyvi rokiškietė Nadiežda Ivanova juokėsi tokiais „burtais“ neužsiimanti, nes nori gyventi laisvai, o pasižadėjus, juk reikės ir įgyvendinti.

„Pažadai man – didelė atsakomybė. Ypač, jei juos duodi kitam žmogui. Esu iš tų, kurie, jei jau kažkam kažką pažadėjo, trūks-plyš turiu įgyvendinti. Per televiziją išgirdę šį klausimą šiemet taip pat šeimoje svarstėm, ką kiekvienas galėtume sugalvoti. Tačiau buvo ne pažadai, o, tiesiog, palinkėjimai sau: aš palinkėjau skirti daugiau laiko sau. Nes metams einant supranti, jog bėgant, skubant ir darant tą begalybę darbų niekas nepasikeis...“.

Anot pašnekovės, ji nėra taisyklių žmogus, tad labai sunku save įrėminti, o ir gyvenimu juk reikia džiaugtis, mėgautis.

Be pažadų, bet į ateitį

Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos dekanas Eimantas Novikas sakė pažadų nedalinantis, tačiau naujais metais koreguoti įpročius priverčia gyvenimiškos situacijos: „Tikriausiai, kad neprisižadu nieko. Man naujieji metai yra virsmas, kai dėkoji už praėjusius metus ir tai darydamas pamatai, kokie jie buvo. Ir, aišku, yra susiformavusios tam tikros gairės, kas per metus vyksta, tad supranti, kur reikės pasistengti – netenka sukti galvos, ką išskirtinai pasižadėti. Bet tada yra galvosūkis, kaip viską išgryninti. Pavyzdžiui, aš šiemet dar kartą supratau, kokie žmonės dirba gruodžio 31 d. net iki 22-23 val... Buhalteriai, nes tiksint paskutiniosioms anų metų dienoms sulaukiau skambučio ir klausimo, kodėl nepadariau pavedimų...“.

Kunigas šyptelėjo prieš keletą dienų supratęs, kad gyvena ateitimi – lyg koks pranašas ir nepavyksta vadovautis posakiu „Gyvenkime dabartimi“. Anot E. Noviko, jis kasdien ruošiasi artimiausioms šv. Mišioms, jų metų sakomiems pamokslams ar kitiems svarbiems įvykiams ateityje, ir nieko nereikia žadėti, tik visko laukti. Dekanas neabejojo vienu: abiem atvejais – kažką pasižadėjus ar kažkam ruošiantis – reikia jėgų ir kantrybės viską padaryti. 

Kasmet – tas pats pažadas

Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Jolita Baltrūnienė gardžiai nusijuokė sakydama, kad jau mažiausiai 10 metų duoda sau tą patį pažadą: pradėti sportuoti.

„Du visų žmonių naujametiniai pažadai: po švenčių pradėti sportuoti ir laikytis dietos. Kaip visi, taip ir mes. Sausio 1-ąją, grįžus į tą darbingą nuotaiką, pagarsinam šį pasižadėjimą. O kaip jis įgyvendinamas, tai jau yra kitas klausimas (juokiasi – aut. past.). Visgi mes, policijos pareigūnai, esame truputį įpareigoti jo laikytis, nes gegužės mėnesį vyksta fizinių normatyvų patikrinimas. Metai prasideda tikrai su dideliu ryžtu ir užsidegimu, o paskui jau – pavasaris ir vėl atleidi vadžias. Kita vertus, tada stengiesi dėl artėjančių atostogų“, – juokėsi pareigūnė pridurdama, kad susėdus prie šventinio stalo jokių pažadų nebuvo.

Didelis pažadas

Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos sekretorė Jurgita Kavaliauskienė taip pat yra iš tų žmonių, kurie Naujuosius metus sutinka sau kažką pažadėdama. Moters teigimu, dažniausiai pažadai „sukasi“ apie ją pačią: sveikatinimąsi, keliones ir pan., o kiek tų pasižadėjimų būna sakė neskaičiuojanti, tiesiog stengiasi kasmet gyventi „pilnais plaučiais“.

Sutikdama Raudonojo ugninio arklio metus J. Kavaliauskienė ištarė rimtą pažadą – aplankyti Australijoje gyvenančią dukrą.

„Būna, kad įgyvendinti pažadus sutrukdo aplinkybės: pasikeičia susijusių žmonių planai, nutinka nenumatytų įvykių. Kartai susiklosto gyvenimas taip, kad atsiranda kitų prioritetų ir pažadai keliauja į antrą planą. Atvejų, kad pati pagalvočiau, jog kažką per daug pasižadėjau – nebūna. Juk, kaip sako, gyvenimas teka savaip, o mums jau kaip pavyksta jame sudalyvauti“, – dalijosi J. Kavaliauskienė.

Paklausta, kokio Naujaisiais metais duoto pažado įgyvendinimas jai buvo pats svarbiausiais, mieliausias ir maloniausias, pašnekovė įvardijo taip pat su šeima susijusį įvykį: kai po ilgų COVID19 pandemijos suvaržymų po platųjį pasaulį išsibarsčiusi šeima susitiko Balio saloje.

Pasak pašnekovės, kartu praleistas mėnuo buvo itin puikus, o duotasis pažadas išpildytas net su kaupu.

Jokių įsipareigojimų

Žymus krašto drožėjas Romualdas Kaminskas nenori žadėti ir nieko nežada, tačiau juokiasi, kad iš karto daro: „Noriu ramiai gyventi, neįsipareigoti pažadais. Aš juk ne seimo narys (juokiasi – aut. past.). Su tais pažadais keistai „gaunasi“: išėjęs į pensiją žadėjau nebedirbti, bet laikytis šio sumanymo nepavyksta, nes rūpi – vis drožiu kažką. Kita vertus, ta pačia proga sugalvojau, kad išmoksiu slidinėti kalnų slidėmis ir kažkiek jau pramokau. Pernai norėjau pradėti nardyti, bet nepavyko. Gal tai padarysiu šiais metais. Viską, šiaip, parodo gyvenimas – gal pradėsiu dirbti su tekinimo staklėmis – puodus, dubenis gaminti, nes po truputį jau net ir pradėjau. Aš turiu gal ne pažadų, o – planų, norų: šiemet ketinu nukeliauti į Prancūziją aplankyti savo išdrožtų suolų. Pernai vasarą išvažiavau jų dar nespėjus sumontuoti, tad labai noriu pažiūrėti, kaip jie atrodo realybėje. O kažkokių rimtų pažadų arklio metams neturiu“.