Pasaka apie miesto burmistro kabojimą ant kryžiaus... (7)

   Vienoje karalystėje gyveno  caras Sultonas. Jis pasikvietė vieno miesto burmistrą ir sako:

    – Ko tu norėtum, burmistre, ar aukso, ar pinigų, ar gražių pilvo šokėjų…

       Gerai pagalvojęs burmistras atsakė:

    –  Nereikia Sultone, man nei aukso, nei pinigų, nei gražių pilvo šokėjų. Norėčiau, kad mano žmonės būtų laimingi ir spauda rašytų apie laimę, kad opozicija turėtų apie ką kalbėti, kad žmonės savyje nešiojantys daug pykčio –  taptų laimingi, o tie, kurie nemato gražių darbų - juos išvystų tokius, kokie yra iš tikrųjų, o ne kokius piešia intrigantai...

       Pagalvojo Sultonas ir tarė:

    – Tebūnie, kaip Tu nori! Bet tuomet turėsi padaryti labai didelį darbą. Jis sudėtingas ir reikalaujantis daug išminties ir ištvermės! Tu turėsi bėgti, bet nepabėgti, vogti, bet nepavogti, turėsi būti su kauke, bet, kad Tave visi atpažintų, turėsi juokauti, bet, kad visi tuos juokus priimtų labai rimtai...

      Nuliūdo ir susigraudino burmistras. Nežinojo kaip šį darbą, reikalaujantį daug pastangų atlikti- galvojo devynias dienas ir devynias naktis, bet sugalvojo ir padarė.

    Tie, kurie matė gražius darbus – staiga apako, tie, kurie širdo ant viso pasaulio  –  tapo laimingi, tie kurie rašė spaudoje – turėjo ką rašyti, o tie, kurie pritrūko apie ką kalbėti – vėl prakalbo. Apmėtytas purvais ir šiukšlėmis, per visą šalį apšauktas Niekdariu, suniekintas ir pamintas, miesto burmistras sugrįžo pas Sultoną ir klausia:

   –  Tai čia tavo darbas, valdove?

   –  Taip, burmistre, norėdamas padaryti piktus žmones laimingus, turi būti pats pažemintas ir ant kryžiaus pakabintas.

  Tuomet burmistras išrėžė  Sultonui:

  –  Tie kas buvo juodi, išvydo viską –  kas juoda, tie kas buvo balti – viską pamatė kas balta... Mirtingieji miesto žmonės ir  toliau vargo savo vargelius, laistė daržus, augino vaikus ir vakarais valgė kefyrą su bulvėmis... Ir aš ten buvau...