Prieš metus Rokiškyje „patekėjusi“ jaunatis savo istoriją papasakos miuzikle (0)

Muzikinį rokiškėnų kelią sekantys kraštiečiai šiandien tikrai prisimena kažkada mieste suburtas grupes „Bardakas“, „Siela“, Haris ir grupė... Rokiškyje „užgimusių“ muzikos grupių sąrašą prieš metus papildė Rokiškio Kultūros centro Jaunimo studijos „Echora“ vadovės Evelinos Akatjevos suburta „Jaunatis“. Tai – penki veiklų ir be grojimo grupėje nestokojantys jaunuoliai, kuriems nerūpi, kad į repeticijas dažniausiai reikia rinktis šeštadieniais, kad scenos kolegos – dvigubai vyresni (arba – jaunesni), nes juos vienija muzika ir noras dainomis bei skambiomis melodijomis daryti pasaulį gražesnį. Vasario 12 d. „Jaunatis“ švęs pirmąjį gimtadienį, ir šia proga rokiškėnus kviečia į miuziklą.

Kodėl jubiliejui pasirinko būtent miuziklą ir apie ką jis, kokie buvo pirmieji grupės metai ir ką patiems paaugliams suteikia buvimas scenoje su vadove bei jaunimu: Rosvaldu Šedžiu (būgnai), Luku Butkiu (klavišiniai), Radvile Cegelskaite (vokalas), Lukrecija Kalvelyte (gitara) ir Marija Roščenkovaite (pritariantis vokalas ir smuikas) kalbėjome šeštadienio rytą, prieš numatytą ilgą repeticiją.

– Evelina, paklausiu pirmiausia Jūsų – kaip atsirado „Jaunatis“ ir kodėl ją sudaro būtent šie jaunuoliai?

– Kai rinkau grupę, turėjau tam tikrus kriterijus, kokie žmonės ją sudarys. Ir per šiuos metus matau, kad mano mintis labai pasiteisino (paslaptingai šypsosi – aut. past.). Atrankos esmė buvo ta, kad ne aš juos išsirinkau, o jie patys sau susirado kolegas. Į atranką atėjusiems jaunuoliams nebuvo reikalavimo turėti patirties muzikoje. Netgi buvo geriau, kad neturi nieko bendro (juokiasi – aut. past.). Man svarbu žmogus, asmenybė. Esu turėjusi daug kolektyvų – tiek kaip vadovė, tiek pati buvau jų dalimi – ir per patirtį supratau, kad jeigu grupėje nėra vieningos nuomonės, vieningo požiūrio, nebus kolektyvo ir tikrai nepasieks gero rezultato. Galiu pasakyti, kad net du žmonės iš mūsų kolektyvo: būgnininkas ir bosistas, pirmą kartą gyvenime lietėsi prie šių instrumentų. Bet jie atėjo į atranką, išdrįso, norėjo ir pradėjo mokytis. Atrankoje visiems pasakiau, kad išmoks visko, ko reikia, svarbu yra norėti. Ir ta atranka buvo absoliučiai loterija kas pasiliks, nes tikrai nepriklausė nuo turimų įgūdžių.

– Ir kaip Jums, jaunuoliai, pasirodė tokia atranka? Nebuvo keista, kad neliepia groti, dainuoti ir neklausia, kokius konkursus esate laimėję? 

R. Cegelskaitė: – Tikrai įsivaizdavau įprastą atranką: lipi į sceną, parodai, ką moki ir išeini. Dainavimo patirties turiu nemažai – apie devynerius metus – bet pamenu tos dienos rytą, nes tikrai jaudinausi: su mama kepėm blynus, o aš visą laiką dainavau, repetavau, ruošiausi. Tačiau atrankoje Evelina mus visus – buvo gal apie 15 žmonių – tiesiog susodino ratu ir mes kalbėjome apie mėgiamus muzikos stilius, patinkančias spalvas ir tokius bendrus dalykus. Dabar galvoju, kad ji iš tikrųjų padarė labai protingai: juk siekiant, kad žmonės sėkmingai dirbtų kartu, labai svarbu jų tarpusavio santykiai.

L. Kalvelytė: – Aš irgi buvau pasiruošusi gal tris kūrinius sugroti, atsinešiau gitarą, tačiau mes keturias valandas tik kalbėjomės. Įdomi atranka, dar niekada tokioje neteko dalyvauti (šypsosi – aut. past.). Ir jau nusiteikiau, kad tikrai nepatekau į grupę, nes groti nereikėjo...

– Ateinate į atranką tikėdamiesi, kad kažkas išsirinks Jus, bet vadovė liepia patiems rinktis su kuo norite dirbti. Ar Jūsų septynetas (pradžioje grupė buvo sudaryta iš 7-ių narių) buvote pažįstami, draugai, o gal ir atėjote į atranką visi kartu?

L. Kalvelytė: – Mes buvom pažįstami su Luku, nes anksčiau grojome mokyklos grupėje. Bet išsiskyrė keliai su trečiąja nare ir viskas baigėsi.

L. Butkys: – Evelina buvo mūsų mokykloje, kvietė ateiti į atranką. Aš iš pradžių nedrįsau, bet Lukrecija įkalbėjo ir atėjom. O po atrankos dvi savaites nėjau į repeticijas, nes kažkokia baimė užvaldė (juokiasi – aut. past.).

R. Cegelskaitė: – Aš atėjau su drauge, bet draugė turėjo labai daug kitų veiklų ir nepasiliko. Mariją žinojau tik dėl to, kad ji nešioja tokius pat akinius, kaip mano (juokiasi – aut. past.). Tikrai nebuvom draugės, bet dabar tapom labai artimos. Susidraugavome pradėję kartu groti, nors ir tai ne iš karto. O dabar laikau juos antrąja savo šeima! Tiesą pasakius niekada negalvojau, kad taip netikėtai draugais taps vienuoliktokai (Lukas ir Lukrecija – aut. past.) arba dvyliktokas (Rosvaldas – aut. past.).

E. Akatjeva: – Jei trumpai dar apie tą atrankos dieną: pirmąjį etapą praėjo visi, nes nei vienas nevėlavo (juokiasi – aut. past.). O antrame etape jie pildė anketas, kuriose buvo klausimai, nesusiję su muzika ir tikiu, kad ne vienas galvojo: „Kokio velnio reikia rašyti tokius dalykus“. Bet viskas – susiję: juk laukė darbas su kitais žmonėmis, grupėje, tad jie turi turėti bendrą požiūrį į dalykus. Net smulkmenos, tokios kaip mėgstamiausia spalva, lemia daug – būna mažiau pykčio ieškant įvaizdžio, logotipo ar dar kažko. Iš visų atėjusių žmonių jie patys išsirinko, kas su kokiu instrumentu nori groti, su kuo iš žmonių nori būti grupėje. Po dviejų dienų buvo pirma repeticija – atėjo septyni, o dar po savaitės liko šešetas ir tie patys šeši keliavo visą laiką iki dabar (pokalbio eigoje grupės vadovė patikslino, kad bosinę gitarą valdęs Kristupas grojo iki rugsėjo, o prieš pat Rokiškio gimtadienio šventę, ledo ritulio varžybų metu patyrė traumą ir ilgą laiką vaikščiojo sugipsuota ranka. Po to taip ir negrįžo – aut. past.). Labai daug atėjusiųjų atkrito po dviejų mano pasakytų argumentų, kad: reikės labai daug dirbti, nes yra tikslai, norai, bet čia – ne muzikos mokykla, neprivalomas dalykas ir aš nei vieno negaudysiu. Čia visi turi ateiti „super“ motyvuoti, norėti ir stengtis visi vienodai. O antras argumentas buvo, kad greičiausiai reikės investuoti, nes ketinu su grupe daug keliauti. Kultūros centras ne viską gali finansuoti.

– Noras – noru, motyvacija – gerai, bet vis dar sunku suvokti, kad į muzikos grupę priėmėte žmonių, nei karto iki tol rankose nelaikiusių instrumento. Juk rengiant atranką į muzikinę grupę sunku net pagalvoti, kad ateis visiškai „žalias“ ir ims groti.

E. Akatjeva: – Būčiau priėmusi ir tokius (šypteli – aut. past.). Kai esi gabus, gali nieko nemokėti, bet – išmokti. Mūsų bosistas Kristupas pirmą kartą gyvenime darė kažką su muzika, bet jam labai gerai sekėsi valdyti bosinę gitarą. Daviau ją parsinešti namo ir jis labai rimtai mokėsi: kiekvieną kartą ateidavo į repeticiją pūslėmis nusėtais pirštais ir besilupančia oda, skųsdavosi, kad skauda, bet grojo toliau... Čia yra tikrasis noras. Lygiai taip pat buvo su būgnininku: jis – savamokslis, groja nuo tada, kai grupė pradėjo repetuoti. Po devynių mėnesių jau dalyvavo konkurse ir iš daugybės pasirodžiusių grupių, kurios tikrai buvo „vau“, jis laimėjo geriausio metų būgnininko nominaciją. Tai daug ką pasako. Jie atrankos metu pasirinko groti būtent tais instrumentais.

– Nuo pat pradžių grupės nariai viską daro patys, bet juk vadovo žodis vis tiek yra svarus?

E. Akatjeva: – Aš nenoriu būti vadovas tironas, noriu būti vadovas draugas ir visus sprendimus mes priimame demokratiniu principu. Gal kaip prezidentas aš turiu veto teisę ir mano žodis yra lemiamas, bet pasakyti savo nuomonę jie visada gali drąsiai ir apie viską. Išklausau ir jeigu visiems gerai, jeigu visi nori būtent taip – man tinka. Džiaugiuosi, kad jie noriai eina į šį užsiėmimą, kuriam reikia skirti daug laiko: repeticijos kartais trunka ir po penkias ar šešias valandas.

– Papasakokite apie pralėkusius pirmuosius bendro darbo metus: kokie jie buvo? Kaip sekėsi pirmoji repeticija ir kokie esate dabar?

L. Butkys: – Tikrai pasikeitėm. Tapom visi labai artimi, o scenoje jaučiamės kur kas tvirčiau, labiau atsipalaidavę. Pirmosios repeticijos metu beveik nesikalbėjom, turiu įrašą. Šiaip turiu visų mūsų repeticijų įrašus ir jų klausau. Klausiau mūsų dainos „Bardakas“ pirmųjų atlikimų ir kaip dainuojame dabar – nepalyginsi.

R. Cegelskaitė: – Taip! Jis ir man siunčia tuos įrašus komentuodamas, kur gerai padainavau ir kur blogai (juokiasi – aut. past.).

E. Akatjeva: – Trys pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs: repeticijose jie visi tylėjo, o aš visą laiką galvodavau: „Kodėl jūs tokie užsidarę, atsipalaiduokit, kada pradėsit kalbėtis“... Viskas pasikeitė po stovyklos: išsinuomavom namą su studija ir savaitę praleidome kartu. Tai labai mus sujungė ir dabar gal 30 procentų mūsų repeticijų laiko užima kalbos apie viską ir skamba juokas iki ašarų. Per metus tikrai patobulėjom, pristatėm nemažai savo dainų, kurias galvojam įrašyti studijoje ir išleisti albumą. Jei viskas bus gerai, tikiuosi tai nutiks jau netrukus. Priešingu atveju jos taip ir „paskęs“ galybėje dainų, nes naujas „kepam“ greitai ir tų senųjų nebesinori dainuoti (juokiasi – aut. past.).

– O kas atsakingas už Jūsų repertuarą, kas Jums kuria dainas?

E. Akatjeva – Pagrindinė idėja dažniausiai būna mano, o toliau žiūrim visi kartu. Šiuo metu repertuare turim apie 10 dainų. Rašydama dainas noriu perteikti kažkokią žinutę jiems patiems apie gyvenimą, patirtis. Jos nėra paprastos, jos yra apie kažką.

– Ar išleistos dainos čia būtų pirmojo gimtadienio dovana tiek grupei, tiek Jūsų gerbėjams?

E. Akatjeva: – Buvo toks noras, bet nebespėjom. O dainas išleisti mūsų vis prašo aplinkiniai žmonės, tad galvojam, kad tikrai būtų pats laikas laikas.

– O Jūsų muzikos stilius pasikeitė? 

L. Butkys: – Jis tikrai keičiasi. Pradžioje buvom nepatyrę, grojom paprastus „gabalus“.

E. Akatjeva: – Savo kūryba užsiimame nuo pat pradžių: jau pirmajame „Jaunaties“ koncerte, po trijų mėnesių, pristatėme dvi savo dainas. O per metus stilius tikrai keitėsi: pradžioje buvo lengvesni kūriniai, dabar jau darom sudėtingesnius, su daugiau įvairių elementų, daugiau dalių, ilgesnius ir tiesiog bandom kelti savo lygį. Nes ką buvo galima padaryti per metus, jau padarėm, o dabar šokam aukštyn (juokiasi – aut. past.). 

– Tapote dar viena Rokiškio grupe – greitai surinkote gerbėjų būrį?

R. Cegelskaitė: – Na, dabar jau mus atpažįsta, draugai taip nepiktybiškai vis ką nors pašmaikštauja. O tas populiarumas gal šoktelėjo po Rokiškio miesto gimtadienio arba pradėjus keltį „TikTok'us“ į internetą.

E. Akatjeva: – Be vadovavimo „Jaunačiai“, aš dar dirbu organizuojant renginius – festivalius – visoje Lietuvoje. Čia susitinkame su daugybe įvairių grupių ir jų vadybininkais, kuriems aš visada pasakoju apie „Jaunatį“ (juokiais – aut. past.): parodau jų video, supažindinu su atliekamomis dainomis, o jie pradeda mus sekti „Instagram“ ar „TikTok“ platformose. Čia yra labai gerai, nes mes jau tampame žinomais ir sulaukiam kvietimų „apšildyti“ kažkur kažką didesnio.

– Suprantu, kad veiksmo grupei netrūksta, bet dabar pakalbėkime apie vasario 12-ąją ir kas vyks tą dieną?

E. Akatjeva: – Taip, vasario 12-ąją rokiškėnams pristatysime autobiografinį „Jaunaties“ miuziklą, į kurio kūrimą sudėjom daugiausia savo laiko, idėjų ir energijos. Nuo rugsėjo gyvenam šiuo projektu, kuris apims vaidybą, šokį, dainavimą, grojimą. Trumpai tariant – tai yra rimta. Kodėl miuziklas? Juk pirmąjį gimtadienį būtina pažymėti. Bet aš esu toks žmogus, kuris labai nemėgsta daryti visko kaip visi – noriu kitaip ir, kad būtų įspūdinga. Ir „šovė“ mintis, kad įprastas koncertas būtų labai tradiciška, kasdieniška, bet štai miuziklas, kuriame visi grupės nariai turės galimybę kažką nuveikti, jau būtų įdomu. Kita priežastis iš dalies buvo ta, kad esame grupė „Jaunatis“, bet visus šiuos metus labiau atrodė lyg esame Radvilė ir grupė (šypteli – aut. past.). Žinoma, ji – vokalistė, stovi pirmoje eilėje, bet kitus narius taip pat norisi parodyti. Scenarijų miuziklui parašiau per naktį (juokiasi – aut. past.) ir tai yra istorija apie mus: ko žmonės, grupės gerbėjai, sekėjai ir fanai nemato – repeticijas, pasiruošimus konkursams ar koncertams, iššūkius, atradimus ir tarpusavio santykius.

R. Cegelskaitė: – Atsimenu, į repeticiją atėjusi Evelina klausia: „Norite išpildyti mano svajonę?“, bet nesako dar kokia ji. Mes taip paprastai sakom – Taip. Ir tik tada ji tęsia: „Darom gimtadieniui miuziklą?“.

E. Akatjeva: – Aš jiems iš karto pasakiau, kad bus sudėtinga. Nes jie, tikriausia, to nesuprato (juokiasi – aut. past.). Ir šiomis dienomis, likus mažai laiko iki numatytos datos, jau jaučiasi nuovargis. Bet renginys tikrai bus gražus, įdomus, laukia ir viena staigmena, naujovė, susijusi su grupe bei jos ateitimi...

– Ačiū už susitikimą ir linkiu lengvų repeticijų bei smagaus gimtadienio!