Rokiškio bibliotekoje – dvilypė paroda: suprasti ją galima tiesiogiai, arba – giliai (foto) (0)

Ketvirtadienio popietę Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta neeilinė paroda, kuri, kaip nei viena iš anksčiau čia rengtų parodų, reikalauja atlikti sunkius namų darbus. Garsi fotomenininkė Violeta Bubelytė rokiškėnams pristatė fotografijos darbų parodą „Monospektaklis kitaip“, pirmuoju įspūdžiu, tiesiog, apnuoginančią menininkės kūną, tačiau po išsamaus, šmaikštaus ir informatyvaus parodos pristatymo jis – išnyksta.

„Ną Abelių“

V. Bubelytė žinoma kaip viena unikaliausių ir, netgi, pirmoji fotografė Lietuvoje, kuri objektyvą nukreipė į apsinuoginusią save. Būtent šiais drąsiais kūriniais, kuriuose esantis nuogas kūnas yra, tiesiog, saviraiškos priemonė, menininkė ir išgarsėjo.

Į parodos „Monospektaklis kitaip“ pristatymą Rokiškyje atvykusi autorė prisiminė, kad iš pradžių bandė fotografuoti drauges, tačiau rezultatai neatitiko lūkesčių ir juokėsi, kad tvarkydamasi po vienos fotosesijos, veidrodyje pamatė savo koją: „Galvoju – visai ta mano koja neblogai atrodo. Kam man reikia kitų, galiu fotografuotis pati. Ši mano paroda gali sukelti įvairių jausmų, bet svarbiausia, kad niekas neliktų abejingas“. 

Autorei pasakojant apie save ir savo, kaip fotomenininkės kelią paaiškėjo, kad V. Bubnelytė – „ną Abelių“: jai puikiai žinoma krašto tarmė ir už meldų besislepiantis Obelių ežeras, miestelio bažnyčia, nes būtent šių objektų paveikslai kabojo giminaičių namuose.

Kūnas tapo išraiška

Norėjusi tapti raitele, V. Bubelytė vis tik pasirinko menininkės dalią: „Pradėjau nuo vaikų fotografavimo gatvėje. Tais laikais tą daryti buvo sudėtinga, nes – neįprasta, kaip šiomis dienomis. Buvau labai pastebima stovėdama gatvėje ir tuoj prisistatydavo koks nors kvailys: „Ką čia darai, ką čia fotografuoji?“. Man buvo nedrąsu. Vaikučiai – viskas gražu, bet traukė dailė, kažkada – ir pantomimos menas. Taip ieškodama savęs ir savo kelio, stiliaus, net neįsivaizduodama, kas bus, nėriau į tą fotografijos meną. Man buvo gražu nuogo kūno figūros. Tai ne šiaip kažkokia erotika, kai fotografas moteriškę „pavolioja“ smėlyje ir jau gražu. Gražu, gražu, gražu. Ir tai – viskas. Mano kiekvienas darbas kažką pasakoja, apie kažką kalba“.

Anot autorės, jos darbai – kompleksinis iššūkis jai, esančiai ir scenografe, ir fotografe, ir modeliu, ir montuotoja.

Išliko ištikima sau

Pirmieji darbai, anot V. Bubelytės, yra jaunatviški, labai estetiški, nes jai yra svarbu grynumas ir tai, kad darbai nebūtų vulgarūs.  

„Niekada nenorėjau kažko šokiruoti, kažką parodyti. Aš kuriu savo paveikslą, savo viziją ir atsirado tokios pasakos. Darai nuotrauką su ilgu išlaikymu: vieną, kitą, galvoji, kaip jas susieti, kaip išryškinti kažkokį personažą... Ir dirbi tol, kol gauni tave tenkinantį rezultatą. Tai, kad fotografuoju save, nereiškia, kad aš pasakoju savo gyvenimą. Čia viskas yra suvaidinta, sugalvota. Čia lyg pantomima – istorija be žodžių, pateikta vienoje nuotraukoje iš daugybės skirtingų. Judesiu gali pasakyti daugiau, negu kalbėdamas, nes kalbėdamas gali nusišnekėti“, – šyptelėjo parodos autorė.

Fotografuodamasi nuoga V. Bubelytė sakė nesijaučianti nejaukiai, nes mene svarbiausia – nepamesti idėjos, o jos pasirinktoje kryptyje – nenusipiginti, išlaikyti meninį lygį ir, kad vaizdas nebūtų vulgarus. O nuogas kūnas, anot fotografės, yra „patogus“ tuo, kad kuriamas personažas yra „niekas“: neturi jokio socialinio stato ar įpareigojančios padėties.  

Stebint fotografijos meno atstovės darbus yra sunku suprasti, ar tai – nuotrauka, ar – tapytas paveikslas. Autorė neslėpė: visus savo darbus spausdina ant aukštos kokybės drobės, kad jie būtų kuo kokybiškesni ir ilgaamžiškesni.