Salų dvaras prisiminė bajoriškus laikus: čia vėl sugūžėjo kilmingi ponai ir ponios (foto) (0)

Istoriniuose 1450 metų šaltiniuose Salos minimos kaip vienos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Kęsgailų valdų. Apie XVI a. vidurį ši teritorija atiteko Radviloms, kuriems valdant, kilmingi ponai čia dažniausiai atvykdavo medžioti. Nuo didingųjų bajoriškų laikų praėjo ne vienas šimtmetis, tačiau Salų dvaro sienos, nebyliai stebinčios kiekvieną besikeičiančių šeimininkų dieną, dar mena anuos amžius, o praėjusį savaitgalį vėl galėjo viską „išgyventi“ – vienoje iš dvaro menių vėl susibūrė bajorai. Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjunga Kamajų apylinkėse surengė „Didžiąją bajorišką medžioklę 2025“, kurios rezultatų aptarti ir, žinoma, kaip priklauso po medžioklės – pasivaišinti – susirinko į Salų dvaro menę.  

Plotais pasidalino savi

„Didžioji bajoriškoji medžioklė“ vyko Vilniaus medžioklės klubo „Energetikas“ ir vietos klubo „Salagiris“ plotuose. Lydimi šių būrelių atstovų, į medžioklę leidosi 56 bajoriškų giminių palikuonys. Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadas Stasys Knystautas patikino, kad tai – ne įprasta šių dienų medžioklė – ji vyksta pagal visas LDK medžioklės tradicijas ir etiketą, laikomasi visų to laikmečio papročių ir „procedūrų“. Bajoriškos medžioklės tradicijos yra labai senos – paskutinį kartą panaši medžioklė buvo surengta 1939 metais, o pernai, pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, būtent Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjunga ėmėsi tradicijų gaivinimo iniciatyvos. Salose šurmuliavęs renginys – trečiasis toks susitikimas.

„Medžioklė buvo bajorų ir didikų privilegija, tiek LDK, tiek ir tarpukario metu, bajorams turėjusi didelę kultūrinę reikšmę. Juk ne paslaptis, kad valstybių reikalai dažniausiai būdavo sprendžiami valdovams susitinkant būtent medžioklėje. Gera, sėkminga medžioklė galėjo nulemti karo ar  nesantaikos baigtį. Ar priešingai... Prasidėdavusios lapkritį, tais laikais medžioklės vykdavo du mėnesius ir net daugiau“, – istoriją priminė S. Knystautas šyptelėdamas, kad tai yra ištakos ir šiandieninių „pirties“ ar „golfo“ partijos tradicijų, kai lygiai taip pat aptarinėjami svarbūs klausimai.   

Pagerbimo ritualai

Anot Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vado, medžioklė – sena lyg pasaulis veikla: pradedant nuo pirmykščių žmonių, medžiojusių dar mamutus tam, kad išgyventų, iki šių dienų, kai medžiotojai tampa lyg ir atsakingi už laukinių žvėrių populiaciją.  

O kuo LDK bajorų medžioklės tradicijos skiriasi nuo šių dienų medžiojimo? Pirmiausia tuo, kad kiekvienam sumedžiotam žvėriui yra parodoma atitinkama pagarba.

Medeina Kamajų apylinkėse medžiojusiems bajorams tą šeštadienį buvo dosni – sumedžiota 12 gyvūnų. Po medžioklės, dvaro prieigose buvo atliktas ritualas Pokotas (tai – sumedžiotų žvėrių išdėstymas pagal tam tikrą tvarką apjuosiant juos aplink eglės šakelėmis, o patys gyvūnai gauna „paskutiniąją“ savo šakelę. Šiandien daugelis medžiotojų šį ritualą vadina „Huberto kapu“) bei sutrimituoti atskiri pagerbimo maršai. Paaiškėjo, kad kiekvienai rūšiai specialiai yra parašyti kūriniai: pirmiausia pasigirdo trimito melodija kritusiems elniams, antroji melodija aidėjo stirnoms, paskui – lapei ir usūriniam šuniui. Po bajoriškos medžioklės buvo vainikuojamas tos dienos medžioklės Karalius: Salose ja tapo Alė Bukauskienė iš Ignalinos.

Sumedžioto laimikio pagerbimo ceremoniją užbaigė padėka medžioklėje dalyvavusiems šunų vedliams: kiekvienas medžiotojas ėjo paspausti keturkojo šeimininkui rankos. Ši tradicija aprašyta paskutinio Taujėnų dvaro valdytojo Konstantino Radvilo užrašuose.

Viena svarbiausių bajoriškos medžioklės tradicijų, anot S. Knystauto, dalijimasis: visą laimikį bajorai išdalindavo vargšams, gyvenantiems nepritekliuje arba kunigams, kurie tuo pasirūpindavo. Po medžioklės Kamajuose, vienas elnias taip pat buvo perduotas „Maltos ordinui“, visgi kiti sumedžioti žvėrys liko medžioklės klubų, priėmusių svečius, nariams.  

Kas tie bajorai?

Kol bajorai medžiotojai vaikėsi žvėris miškuose, „Rokiškio Sirena“ pakalbino Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadą S. Knystautą.

– Šiandien Salose rengiate didžiulį renginį. Paklausiu paprastai – ko čia atvykote?

– Šis mūsų reginys „Didžioji bajoriška medžioklė 2025“ susideda iš dviejų dalių: medžioklės, kuri buvo nuo seno, ir edukacinio susitikimo – paskaitų, pristatymų įvairiomis aktualiomis temomis. Pavyzdžiui, kalbama apie vilkus, apie stumbrus, apie pačią medžioklę, paliesti ir šiandieniniai miškų įstatymai, kalbėta apie labai seną, patį pirmąjį miškų įstatymą. Kodėl šiandien buriamės Salose? Pirmuosius du renginius organizavome Raudondvaryje ir pačiame Kaune. Visgi norėtųsi, kad jis vyktų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, nes tai, kaip jau minėjau, yra ir edukacinis susitikimas su visuomene. Norisi šviesti žmones tiek apie bajoriškas tradicijas medžioklėje, tiek apie pačius bajorus. Turime mintį ir net viltį, šį renginį įtraukti į nematerialaus Kultūrinio paveldo registrą. Juk mes kalbame apie tikrai labai senus mūsų tautos laikus ir puoselėjame tikrai labai senas tradicijas: tiek pačios bajorystės, tiek medžioklės. Kadangi medžiotojų gretose yra jaunimo, norime, kad jie matytų visą procesą – rodomą pagarbą sumedžiotam žvėriui, suvoktų, kas, kaip ir dėl ko yra daroma. Juk svarbiausia yra suprasti, apie ką kalba tavo paties veiksmai.

– Labai smalsu: gal galite pasakyti, kiek šiandien kilmingų bajorų turime Lietuvoje? Ir kaip žinoti, ar esi to mėlyno kraujo? 

– Mėlynas kraujas (šypteli – aut. past.)... Visų kraujas yra raudonas, o Lietuvos bajorų karališkojoje sąjungoje skaičiuojama, turbūt, virš 5000 narių. Deja, kai kurie jau ir Anapilyje... Sąjungą sudaro penki skyriai: mes, kauniečiai, Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės ir Šiaulių.  

– O kokios procedūros reikalingos norint prisijungti prie tų narių?

– Reikia legitimuotis. Paprasčiau tariant, reikia pateikt kilmės dokumentus nuo protėvių. Jeigu protėviai turėjo bajoriško kraujo, turi būti nepertraukiama kraujo seka iki žmogaus, kuris nori legitimuotis. Tam, be abejo, reikia kilmę įrodančių archyvinių dokumentų. Tikrai netrūksta apgaulės atvejų: kai žmonės nori įstoti į sąjungą, tačiau savo kilmę priderina visai ne prie savo giminės – pasiima kitų žmonių pavardę.

– Norite pasakyti, kad ir šiais laikais dar išlieka noras klastoti savo kilmę? 

– Visais laikais buvo tokių žmonių. Visada yra tokių, kuriems svarbiausia ne dėl ko gyvena, o ką gali iš to turėti. Čia yra blogai, nes pagrindiniai mūsų principai: tiesa, garbė ir orumas. Visgi klastojimo atveju tu iš karto pažeidi visus esminius principus. Juk pirmiausia turi atiduoti pagarbą tam, ką deklaruoji. Mes, bajorų sąjunga, plačiai užsiimame visuomenine veikla ir stengiamės duoti. Pavyzdžiui: pastatėm didžiulį atminimo akmenį „Žalgirio mūšio“ lauke (apie 2,5 metrų aukščio, 14 tonų svorio), su užrašu: „Nuo Lietuvių ir Lankų tautos – už bendrą pergalę“. Inicijuojame knygų leidybą ir įvairius renginius. Dabar, artėjant Vytauto Didžiojo 600 metų mirties metinėms, galvojame padaryti kažką ypatingo. Jau kreipėmės į visas Lietuvos instancijas – pradedant Prezidentūra ir baigiant visomis ministerijomis, meno tarybomis, skirti pinigų, kad būtų galima sukurti meninį filmą apie Vytautą Didįjį. Tuo metu, kai jis gyveno, pasaulyje didesnių karvedžių už jį nebuvo. Ir galingesnio valdovo taip pat. Tačiau norime, kad šį darbą darytų ne vietos kūrėjai, o Holivudo režisieriai, stambios kino studijos su tinkamais aktoriais ir, be abejo, su tam tikra „priežiūra“, kad nenueitume į popsiškumą. Kitaip pagarsinti šio vardo pasaulyje neįmanoma.

– Kokį įspūdį Jums paliko ši, bajorų atokvėpio rezidencija – Salų dvaras?

– Esu čia pirmą kartą, tačiau tikrai apie dvarą esu „susirinkęs“ daug informacijos iš interneto platybių. Skaičiau ir tą legendą, žinau viską, kas čia vyksta. Labai smagu, kad žmonės užsiima tuo, kas yra gražu ir ko šiandien mums reikia: tautodaile, kūryba, visa mūsų mitologija ir tą pateikia paprastai, bet įdomiai, patraukliai. Pagarba žmonėms, kurie apsiima, nes įsivaizduoju kiek daug reikia energijose bei idėjų vien tam, kad galėtum išsilaikyti. Ir šiandien, iš tikrųjų, nuoširdi mano padėka dvaro valdytojai Birutei bei jos vyrui Virginijui, kurie surengė tikrai bajorišką priėmimą su vaišėmis bei kultūrine programa. Girdėjau mintį, jog norima „Didžiąją bajorišką medžioklę“ Salose rengti gal net kasmet – pagalvosime.

– Dėkoju už bajorišką pokalbį!

Dovanų gausa

Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos nariai dėkojo B. ir V. Dapkams už kvietimą, už priėmimą ne tik žodžiais, bet ir palikdami įvairiausių dovanų: nuo istorinės Lietuvos vėliavos su Vyčiu, iki trofėjų bei linkėjimų įkurti medžioklės trofėjų salę dvare. O, kad linkėjimas greičiau išsipildytų, kaip paskatą padovanojo ir keletą pirmųjų suvenyrų: simbolinę lėkštę su pavaizduotu šernu, kuri yra XIX a. vieno iš Lietuvos dvarų reliktų, įteikė nusipelnęs Lietuvos medžioklės eksponatų kolekcininkas. VDU profesorius, Medžioklėtvarkos katedros vienas iš vadovų, CIC vertinimų vyriausias ekspertas, Lietuvos bajoras mokslų dr. Artūras Kibiša padovanojo Lietuvoje sumedžioto stumbro trofėjaus tikslią repliką. Tai, pagal CIC vertinimo skalę yra ketvirti ragai visoje Europoje. Stirnino biusto iškamšą B. Dapkienei padovanojo Lietuvos Medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Rokiškio skyriaus pirmininkas, daugkartinis elnių kvieslių čempionato dalyvis ir prizininkas Rytis Andriuškevičius. Istorinė Lietuvos vėliava Salų dvaro pašonėje plevesuos atkeliavusi iš Lietuvos seimo nario, Lietuvos bajoro, „Adelberto“ ordino riterio ir LBKS senatoriaus Audriaus Radvilavičiaus rankų. LMŽD Ignalinos skyriaus pirmininkas Antanas Truskauskas taip pat prisidėjo prie dovanų, įteikdamas savo sumedžioto briedžio trofėją. A. Truskauskas yra antras žmogus po Tado Ivanausko įsteigęs Molėtų rajone medžioklės trofėjų muziejų ir jį su visais eksponatais padovanojęs Lietuvai.

Trofėjų salę Salų dvare papuoš ir Juditos Čekuolienės, vienos iš Moterų medžiotojų klubo steigėjos Žemaitijoje, dovana.

Padėkas – didžiulėje ir masyvioje medžio lentoje išdegintą medžiotojo garbės kodeksą – renginio organizatoriai įteikė ir „Energetiko“ bei „Salagirio“ medžiotojų klubų atstovams.