Salų pavyzdžiu remsis prisistatydami Prancūzijai ir Italijai: kokiu išskirtinumu vėl stebina dvaras? (video) (0)

Salų dvaras išsiskiria iš visų kitų šalies dvarų, nes stovi miniatiūrinėje Lietuvoje – saloje, atkartojančioje mūsų gimtinės kontūrus. Maždaug prieš ketverius metus kultūriniam gyvenimui atgimusi vieta jau atrasta turistų iš įvairių pasaulio šalių, tačiau nuo praėjusio savaitgalio Salų dvaras grįžti juos vilios dar viena naujove, iki šiol neregėtoje nei vienoje Baltijos šalyje – interaktyvia istorine-degustacine vakariene.
Salos „lėkštėse“
Salų dvaro valdytoja Birutė Dapkienė pasakojo, kad tik šeštadienį „paleistą“ naujovę pirmieji atvyko išbandyti svečiai iš tolimesnių miestų, nuolat sekantys ir stebintys Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencijos informaciją internetinėse erdvėse.
Unikalioje aplinkoje – dvaro rūsyje esančioje „Peklelėje“, vykstantis maždaug valandos trukmės seansas lankytojams dovanoja „dozę“ istorinių projekcijų, kurias įgarsina Sakalas Čumačenko, supažindinančių su dvaro istorija ir jį juosiančiomis legendomis, skanaus maisto – autentiškų ir rūpestingai paruoštų rūmų šeimininkių Nerinos ir Dalios patiekalų: lašišos ar vištienos kepsnelių, gardintų grikių makaronais bei žiupsneliu paslapties ir desertu, primenančiu tinginį, tačiau gamintu iš įvairių komponentų: grikių šakočio, riešutų, spanguolių ir...
Šią degustacinę interaktyvią pramogą lydi nuoširdus ir atviras šiuolaikinių dvaro ponių bendravimas su atvykusiais svečiais.
Tris kartus per dieną (12,15 ir 18 val.) vykstančių seansų metu ant stalo yra „patiekiami“ ne tik patiekalai, bet ir išskirti pagrindiniai Salų dvaro istorijos momentai – kad neprailgtų laikas. Svečiams pageidaujant sužinoti daugiau, dvaro darbuotojos mielai papasakoja ar atsako į konkrečius klausimus, aprodo rūmų erdves ar dvarvietę.
Visgi susidomėjusiųjų organizatoriai prašo registruotis telefonu: +370 605 57502, nes iki 16 asmenų priimančiai edukacijai reikia atitinkamai pasiruošti.
Renkasi istorinėje erdvėje
Kalbėdama apie erdvės pasirinkimą naujajai pramogai, B. Dapkienė nusijuokė, kad prie stalo susėdusiems lankytojams pirmiausia papasakoja, kur jie yra: „Kodėl ši vieta vadinama Peklele? Senaisiais laikais kalbėdavo, kad čia plaka žmones, tempia rankas... Bet rūmuose labai retai būdavo vykdomos egzekucijos, nes bausmes atlikdavo viešai: kad kiti matytų, kad visi bijotų. Pasirodo, čia buvo mėsos sandėlis – ant kablių lubose kabindavo dešras, nes per skliautines sienas žiurkės negalėdavo jų pasiekti“.
Šią unikalią vietą, anot dvaro istoriją jau puikiai išmanančios valdytojos, kolūkių klestėjimo laikais buvo pamėgę to meto aukšto rango pareigūnai – rinkdavosi švęsti.
Ne vienu sumanymu jau nustebinusi B. Dapkienė sakė, kad šį kartą idėją dvaro istoriją patiekti ant stalo parsivežė iš kelionių po egzotiškas šalis. Pamatyti panašaus tipo projektai paliko didžiulį įspūdį ir moteris pradėjo mąstyti, kaip – ir ar apskritai įmanoma – visa tai įgyvendinti kuruojamame dvare. B. Dapkienė tikino puikiai žinanti, kad interaktyvių istorijos edukacijų Lietuvoje yra įvairių, visgi Salose pristatoma interaktyvi istorinė-degustacinė vakarienė, jos vizualizacijas kūrusių specialistų teigimu, yra pirma. Beje, būtent su šiuo įgyvendintu projektu sostinės įmonė ketina prisistatyti Prancūzijoje ir Italijoje, tad apie Rokiškio krašto dvarą žinia skleidžiama toliau.
Apie ką svajojo?
Grįžtant prie idėjos atsiradimo, B. Dapkienės pasakojimu pirminis variantas, kurį įsivaizdavo ir kurio norėjo, buvo kur kas didesnis, nei dabar siūlomas. Bet jo įgyvendinimas senoviniame, į kultūros paveldo sąrašą įtrauktame dvare būtų kainavęs itin solidžią sumą – netoli pusės milijono eurų. Mažinti apimtis vertė ne tik finansinės ribos, bet ir techninės galimybės: storos rūsio sienos, blokuojančios interneto ryšį, o kadangi dvaro istorija pasakojama „įpinant“ šiltus patiekalus, viena svarbiausių sąlygų tapo turėti arti virtuvę.
„Pirmiausia galvojau, kad visa ši interaktyvi degustacinė vakarienė bus rengiama rūsyje, kuriame keletą kartų buvome įrengę siaubo erdvę Helovino šventei. Bet ten – skirtingos erdvės, nevienodos lubos, tad būtų prireikę atskirų projektorių. Ir net jei būtume pasiryžę visa tai techniškai įgyvendinti, kyla elementarių problemų su maisto patiekimu. Į tą rūsį įėjimas yra tik vienas – iš lauko, o mūsų virtuvė lieka visai kitoje dvaro pusėje, tad kol maistas pasiektų žmones, jis jau būtų atvėsęs. Šios interaktyvios istorijos vienu svarbiausių elementų yra patiekalų degustacija, patiekti šaltą ar, kad ir, atvėsusį maistą, būtų nekokybiška“, – be jokių paslapčių viską išpasakojo B. Dapkienė neslėpdama ir fakto, kad projektui įgyvendinti lėšas skyrė „Dapkų ūkis“ ir jos vyras, palaikantis žmonos norą dovanoti krašto žmonėms ir čia atvykstantiems svečiams kiek įmanoma įvairesnių atrakcijų bei pramogų.
Rado bendraminčių
Anot pašnekovės, išsigryninti dabartinei idėjai prireikė pusės metų, o pradėjus viską „konstruoti“, bendrauti ir bendradarbiauti pakvietė Rokiškio krašto muziejaus istoriką Giedrių Kujelį, konsultavusį istorinės medžiagos rengimo klausimais, bei UAB „Lašų duona“ direktorę Ivetą Aukštuolienę. Pastaroji bendrovės produkcija – grikių makaronai ir šakočiu – prisideda prie svečių gomurio malonumų.
B. Dapkienė skubėjo pažymėti, kad seansai vyksta ir anglų kalba, tad vasarą atvykusius svečius iš užsienio rokiškėnai (o ir kitų miestų gyventojai) drąsiai gali atvežti į Salas.
Ar verta pasakoti daugiau? Tikrai ne, nes viską verta išbandyti: išgirsti, pamatyti ir paragauti patiems, nes Salų dvaras kupinas net paprasto atokvėpio erdvių.