Spektaklis „Šepką atradau aš“ suspindės kitomis spalvomis: scenoje – nauji veidai (0)

Vienas naujausių (nors spektaklio premjera įvyko 2022 metais) Rokiškio teatro (RT) spektaklių „Šepką atradau aš“ įsimylėjėlių dieną – vasario 14-ąją – suspindės naujomis spalvomis. Jas beveik dvi dešimti kartų įvairiuose festivaliuose ir skirtingose scenose rodytam pastatymui suteiks „įvesti“ net keturi nauji aktoriai, pakeitę dėl įvairių gyvenimiškų aplinkybių iš spektaklio išėjusius. Tad spektaklio komanda kartu praleisti šio šeštadienio pavakarę kviečia net ir tuos, kurie jau atrado Šepką – juk nesuprasto menininko „ieškos“ visai kiti: RT senbūvė Dalia Veikšienė, šiek tiek teatrinio gyvenimo jau mačiusi, tačiau teatro „krikštynų“ visa dar laukianti Eva Danytė ir visai jauni, prieš pat Kalėdas spektaklyje „Sniego Karalienė“ debiutavę Milda Čeponytė bei Lukas Arūna.

Nieko kritiško
Anot spektaklio režisierės Neringos Danienės, naujų aktorių atsiradimas spektaklyje yra absoliuti norma: „Jei kalbėtume apie profesionalus, jie iš karto statomam spektakliui ruošia po du aktorius. Na, mes esame mėgėjai, tokios praktikos netaikom, bet tuo atveju, kai žmonės vaidinti nebegali, išeina, jeigu yra kuo juos pakeisti, pakeičiam. Ir šį kartą nutiko būtent taip: du vaikus vaidinę vaikai užaugo (šypteli – aut. past.), muziejininkę įkūnijusi Goda Gudgalytė išvyko iš Rokiškio, o Šepkienę vaidinusi jos mama Aušra taip pat paliko teatrą. Tačiau mes dar nenorime „nuimti“ šio spektaklio, tad radom naujus aktorius ir po metų pertraukos jis grįžta į sceną“.

Režisierė šyptelėjo, kad įvesti naujokus į jau pastatytą spektaklį yra lengviau, nei statyti spektaklį nuo pradžių. Visgi žiūrovas tokiu atveju turi galimybę pamatyti lyg naują kūrinį, nes scenoje pasirodančių žmonių temperamentai, balsas, išraiškos visada skiriasi.

Pristatydama atėjusį ketvertą N. Danienė džiaugėsi, kad jai ypatingai pasisekė – naujieji aktoriai į viską žiūri labai rimtai: repeticijoms būna puikiai pasiruošę ir atlikę namų darbus. Ji net pati nustebo, kad atnaujintą „Šepką atradau aš“ paruošė dvigubai greičiau, nei planavo.

Įsilieti lengviau

„Spektaklis yra nufilmuotas, tad prie komandos prisijungę aktoriai jau žino, kas jie tokie, ką turės veikti ir kaip atrodys. Netgi kaip atrodys visas spektaklis. Susitikdavom po porą kartų per savaitę ir repeticijose aiškindavomės konkrečius dalykus“, – sakė pirmadienį į pirmąją „pilną“ spektaklio repeticiją aktorius sukvietusi režisierė. 

Vieną iš trijų pagrindinių – Šepkienės – rolių spektaklyje atliks D. Veikšienė. Ilgametė RT aktorė scenoje toli gražu ne naujokė, o N. Danienė tikino, kad sprendimas būtent jai patikėti šį vaidmenį, buvo priimtas jau prieš metus.

Visai kitokia situacija su naujaisiais, jaunaisiais aktoriukais – vaikais: „Tiesą pasakius, pradžioje galvojom apie visai kitus vaikus. Bet per metus ir tie jau paaugo (šypteli – aut. pas.t). Tačiau viskas labai palankiai susidėliojo: vykdant atranką į „Sniego Karalienę“, su vienu iš „Šepką atradau aš“ aktorių Mantu Meškuočiu pamatėm šiuos du žmogeliukus ir iš karto supratom – jie! Kodėl? Spektaklyje labai svarbu aktorių temperamentas ir drąsia: tam tikrose scenose vaikai turi būti net įžūlūs (kai prašinėja žmonių) ir tikrai ne kiekvienas vaikas gali tą įtaigiai padaryti“.

Sutiko po rimto pokalbio

O štai vaikai į kvietimą prisijungti prie „Šepką atradau aš“ komandos reagavo skirtingai. L. Arūna pripažino, kad turėjo rimtą, apie dvidešimties minučių trukmės pokalbį su mama: „Kalbėjom, ar aš tikrai noriu, ar išmoksiu tekstą, ar nenutiks taip, kaip nutiko per „Sniego Karalienę“. Tada truputį per daug jaudinausi ir sakiau, kad išbrauktų mane iš spektaklio, kad nebenoriu. Visgi susikaupiau ir suvaidinau. O dabar esu ramesnis, žinau, kas laukia scenoje, tai gal tokio didelio jaudulio nebebus. Pasikalbėjęs su mama panorėjau vėl vaidinti ir sutikau“.

Lydima visai kitokios nuotaikos kvietimą priėmė M. Čeponytė: „Vaidinti tikrai labai norėjau, nes po „Sniego Karalienės“ buvo liūdna, kad viskas baigėsi, nebebus repeticijų. Kai mama pasakė, kad Neringa kviečia į kitą spektaklį, labai apsidžiaugiau ir sakiau nieko nelaukiant atrašyti jai, kad sutinku, dalyvausiu“.

Abu vaikai tikino, kad jiems skirtus tekstus išmokti buvo paprasta, nes žodžių – kur kas mažiau, nei „Sniego Karalienėje“. Visgi abu sakė suprantantys, kad šį kartą pasirodys ne masinėse scenose, tačiau užplūstantį jauduliuką labai greit nuramina kolegų – vyresniųjų aktorių – pajuokavimai, po kurių susikaupti ir dirbti toliau būna kur kas ramiau.  

Turbūt todėl į klausimą, kuri spektaklio scena jiems labiausiai patinka, abu jaunieji aktoriai atsakė vienbalsiu: ta, kai spektaklio pabaigoje jie laksto po sceną Šepkienę vadindami ragana, bjauria boba, o šioji juos vaikosi su šluota. Juk realybėje nelabai ką pavadins tokiais žodžiais...

Debiutavo pagrindiniame

E. Danytė įkūnys muziejininkę. Merginai juokėsi, jog prie trupės prisijungė ne dėl to, kad įpareigojo mama: „Per Kalėdas sėdėjom pas močiutę ir kalbėjome apskritai apie teatrą, kad egzistuoja krikštynos ir man kilo klausimas, kodėl aš nekrikštyta, nes jau vaidinau (pirmasis ir pagrindinis vaidmuo buvo spektaklyje „Svetima žemė“) – lyg ir priklausau grupei. Bet man sakė, kad norint krikštynų, reikia dar vieno vaidmens ir, kad kaip tik atkuriamam spektakliui ieško žmogaus. Tad – aš čia. Šioje situacijoje man keisčiausia buvo ne pats „įsiliejimas“ ar skirtas vaidmuo, o tai, kad dabar scenoje esu su tais žmonėmis, kurie mane lydi visą gyvenimą nuo pat vaikystės“.

Ir nors patirties scenoje jau turinčiai aktorei išmokti tekstą buvo vieni juokai, su potekstėmis truputėlį reikėjo padirbti. „Spektaklį mačiau 2 ar 3 kartus. Dar ir filmuotą medžiagą peržiūrėjau, tačiau nors atrodo, kad suprantu, poteksčių ir gilių minčių spektaklyje tikrai netrūksta, tad teko pasigilinti“, – sakė E. Danytė.

Sunku „išlysti“ iš savęs

Ne vieną vaidmenį teatre sukūrusi D. Veikšienė taip pat sakė susidūrusi su iššūkiais, nes neužtenka tik mokėti tekstą ir žinoti, kada tavo eilė jį sakyti. Teatre neretai tenka „lipti iš savęs“ ir šį kartą nutiko būtent taip: „Man tinka vaidmuo. Kai kur (juokiasi – aut. past.)... Tik niekaip negaliu pakeist savo povyzos: turiu būti „bajava“ kaimo boba, tačiau tas bjaurumas, pradedant šneka, balsu ir užbaigiant visu kūnu, man – sudėtingas. Neringa vis sako: „Užmiršk savo natūrą!“, o kaip ją užmiršti?“.

Režisierė šyptelėjo, kad D. Veikšienei – inteligentiškai moteriai, nors ir turinčiai ryškų temperamentą – „pavirsti“ į bobą kartai sunku: „Bet po truputį jau virsta, šluota (Šepkienės rekvizitas – aut. past.) prideda. Mes su Dalia labai daug aiškinomės patį personažą, nes apie Šepkienę nėra nieko parašyta. Viskas, kuo paremtas jos personažas, yra vieno žmogaus prisiminimai ir pasakojimas... Ir nepaisant to, kad ji atrodo ir prisimenama, kaip bjauri, Šepkienė buvo normali moteris, tapusi situacijos auka. O visiems atrodė, kad ji dėl visko kalta“.

Istoriją apie ne visai suprastą Rokiškio krašto menininko gyvenimą, į jo širdį pasibeldusią meilę, teatro aktoriai dar kartą pamatyti kviečia šeštadienį, vasario 14 d., 17 val. Rokiškio kultūros centre.