Tūkstančiuose A. Valujavičiaus jau įveiktų kilometrų – nemažai kelionių į Rokiškio kraštą (0)

Praėjusią savaitę rokiškėnams vienu laukiamiausių įvykių tapo visame pasaulyje ne tik lietuvių, bet ir užsienio piliečių puikiai atpažįstamo keliautojo, tinklaraštininko Aurimo Valujavičiaus vizitas į Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio biblioteką. Nors vaikino gyvenimą socialinėje erdvėje sekantys žmonės labai gerai žino kuo ir kaip jis gyvena, visgi išgirsti jaudinančius pasakojimus iš jo paties lūpų ar jam užduoti klausimų bibliotekoje susirinko daugiau rokiškėnų, nei pajėgia priimti didžioji bibliotekos salė – atėjusiems vėlėliau teko stovėti koridoriuje ir ištempus kaklus stengtis pamatyti bei išgirsti jaunąją žvaigždę.

Nustebino faktas

2025-aisiais sukako lygiai dešimt metų nuo pirmosios A. Valujavičiaus kelionės, kai rugpjūčio 2 d. vienas dviračiu išvyko į Larvika miestelį Norvegijoje, kuriame gyveno jo draugas. Kelionės atstumas – nei daug, nei mažai: 2 tūkst. 500 km... O per prabėgusį dešimtmetį keliauti mėgstančio vaikino gyvenime netrūko vis „augančių“ iššūkių, bet vienu įspūdingiausių tapo 2022-2023 m. irkline valtimi perplauktas Atlanto vandenynas.

Pasidalinti su rokiškėnais savo išgyvenimais, patyrimais ir įspūdžiais A. Valujavičių į Rokiškį pakvietė Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro pirmininkė Alicija Matiukienė. Įspūdžių kupino svečio pasakojimo susibūrę interesantai klausėsi itin atidžiai, nepertraukinėdami, visgi A. Valujavičiui ištarus, kad jo šaknų yra Rokiškio krašte – senelis, mamos tėtis Virgilijus Kazlauskas, kilęs iš Kamajų – bibliotekoje kilo nuostabos šurmulys: ne visi, net ir daug informacijos apie keliautoją sukaupę rokiškėnai žinojo šį faktą.

Aplankydavo ir anksčiau

Paaiškėjus tokiems istoriškai Rokiškio kraštui reikšmingiems faktams smalsu, kiek kartų A. Valujavičius yra lankęsis Rokiškyje, o gal tai buvo pirmasis jo vizitas šiuose kraštuose?

Keliautojas šypsojosi – Rokiškis tikrai nėra svetimas: „Anksčiau su šeima mes kiek dažniau prasukdavome pro čia, bet dabar jau kurį laiką Rokiškyje nebuvau. Šis vizitas įvyko po ilgesnės pauzės. Kamajuose gimė ir augo mano senelis – jo vaikystė prabėgo šiame miestelyje. Paskui jis persikraustė į Kauną ir taip ir liko ten. O mano vizitai į Kamajus vykdavo su seneliais ir jie būdavo tokie trumpalaikiai – tiesiog aplankyti giminių, kurie dar likę šiuose kraštuose. Dar ir šiandien seneliai išlaiko tradiciją – važiuoja į Kamajus pas artimuosius, tik aš jau rečiau prie jų prisijungiu, nes jie susitinka vasarą, o aš dažniausiai tuo metu kur nors keliauju. Taip prasilenkia mūsų galimybės“.

Anot keliautojo, gavus A. Matiukienės kvietimą susitikti su Rokiškio krašto žmonėmis, širdis šiek tiek suvirpėjo, kad yra kviečiamas į pažįstamus, savus kraštus – juk Kamajus ir rajono centrą skiria vos 17 km.

Senelis sužinojo ne iš jo

Tačiau pats senelis žinią, kad anūkas netrukus keliaus į jo gimtinę, sužinojo ne iš paties A. Valujavičiaus: „Jei atvirai, pirma mano giminaičiai Rokiškyje pamatė skelbimą viešojoje erdvėje, kad atvažiuosiu į biblioteką... Ir jie su seneliu sukontaktavo greičiau, nei aš – žinia jį pasiekė iš kitos pusės“.

Anot pašnekovo, tokie asmeniniai kvietimai atvykti ir papasakoti nėra reti: savivaldybės, bibliotekos ar net įmonės kviečia jį betarpiškai pabendrauti su publika, pasidalinti savo istorijomis ir pamėginti motyvuoti, įkvėpti gyventojus būti ryžtingais ir nebijoti iššūkių gyvenime. Kalbėdamas apie susitikimą Rokiškyje, A. Valujavičius džiaugėsi, kad kraštiečiai buvo labai šilti, renginyje tvyravo gera atmosfera ir viskas praėjo „fainiai“.

Ruošiasi naujam iššūkiui

Kalbėdamas su rokiškėnais A. Valujavičius pasakojo ne tik apie įvykusias keliones: entuziastas pasidalino ir ateities planais.

„Esu linkęs nutylėti savo planus tol, kol nebūnu pilnai pasirengęs juos įgyvendinti. Tačiau dabar jau kalbu garsiai, nes pasiruošimas, lyg ir, eina į pabaigą – gegužės viduryje planuoju vykti į Šiaurės Ameriką, kur plauksiu baidare Misūrio ir Misisipės upėmis. Tikslios datos kada pradėsiu kelionę dar nežinau, lėktuvo bilietų nepirkau, bet pats plaukimas truks apie pusę metų: iki 2026-ųjų pabaigos ar 2027-ųjų pradžios. Viskas kaip visada bus filmuojama, galėsite stebėti mano „blog‘us“, o grįžus vėl bus kuriamas dokumentinis filmas apie kelionę“, – jau atvirai apie laukiantį iššūkį kalbėjo keliautojas.

Plauks, A. Valujavičius, su savo baidare, kurią ketina konteineriu išsiųsti į Šiaurės Ameriką, o visą kitą būtiną įrangą skraidinsis kartu su savimi lėktuvo bagažo skyriuje.

Ar negąsdina keliautojo pusės metų vienatvė? Juk ir kelionėje per Atlantą lydėjo daugiau nei 100 dienų tyla... Tačiau ištvermės sportininkas patikina – žygyje per vandenyną reikėjo keleto dienų prie to priprasti, bet iš esmės jam patinka būti su savo mintimis: „Tai man nėra diskomforto momentas. Aš pakankamai komfortiškai jaučiuosi vienas, nes gal paprasčiau yra keliauti vienam, kai pats kontroliuoji laiką, save ir nereikia prie nieko derintis“.

Linkėjimas visiems

Kadangi pats pašnekovas sakė, jog viena iš jo tokių susitikimų su Lietuvos gyventojais misijų – įkvėpti ir padrąsinti, keliautojas drąsina: „Dažnai žmonės kažko prisibijo ir nedrįsta imtis naujų veiklų, kelti sau iššūkių. Pirmojo žingsnio išbandymas, manau, yra labai svarbus. O paskui kiekvieną kartą viskas daro vis paprasčiau: daugiau-mažiau pažįsti pasaulį ir numanai, ko gali sulaukti, geriau pažįsti ir save – žinai, ko iš savęs gali tikėtis. Visur gyvena žmonės, su savo problemomis, tik skirtingomis kultūromis, tad svarbiausia – suprasti supančią aplinką ir išmokti prisitaikyti. Nors kartais gal ir nelabai palanki ta aplinka gali būti. Tačiau dėl to dvejoti ir nebandyti kažko naujo gyvenime, nežinau, gal nėra labai protinga...“.