Vaclovo Kontrausko senovinės kolekcijos – tam, kad išsaugotų ateities kartoms (foto) (0)

Vis dažniau tenka girdėti apie mylimas, puoselėjamas senelių, protėvių sodybas, į kurias dedama tiek širdies, tiek rankų darbo, ir, be abejo, pinigų. Henritos Kontrauskienės mamos Janinos Pautienienės sodyboje Laibgalių kaime galima pamatyti ne tik jaukius namus, gražią gamtą, bet ir muziejumi virtusias patalpas.

Sodybai – 90 metų

Henritos senelių Uršulės ir Mataušo sodyba Laibgaliuose atsirado 1932 metais. Tais pačiais metais pasodintas ąžuolas, į kurį nuo to laiko žaibas trenkė keturis kartus, bet nesunaikino. Senelių namas taip pat tebestovi, tik išgražintas spalvingomis langinėmis. Kiekvienos langinės skirtos konkrečiam žmogui, atspindi jo charakterį, pomėgius, perduoda jam linkėjimus. Laibgaliai plečiasi, auga, o apie naujakurius laibgaliečiai sužino per kiekvienais metais vykstančias Gandrines, nes tada naujiems gyventojams teikiamos dovanos. Taip plečiasi ir Kontrauskų sodyba – šalia senojo namo pastatytas ir naujas, modernus.

Didžiausia šventė - Mataušinės

Vaclovas pasakoja, kad nuo seno šioje sodyboje didžiausia šventė buvusi Mataušinės. Kažkada ir Rokiškyje buvo Mataušo atlaidai. Šiuolaikinis šio vardo variantas – Matas. Šis vardas Mataušą visiškai išstūmė ir vargiai berastume taip pavadintą jauną žmogų. Senelis Mataušas buvo kalvis ir aludaris. Močiutė Uršulė irgi turėjo savo gabumų – ji gerai rūkė mėsą dūminėje pirtyje.

Kiekvienam – po langines

Langines tapė menininkė Aurika Brasiūnienė iš Vilniaus. Yra langinė, skirta močiutei Uršulei, yra vienai jos anūkei, dar – Henritai, po to – jos sesei Lilijai, jos tėčiui, prieangis yra skirtas proanūkiams. Yra 5,5 m. ir 3 m. proanūkės Gertrūda ir Kotryna, tačiau joms skirtų langinių dar nėra.

Nusavintas namas

Kažkada sodyba buvo nacionalizuota. Močiutei Uršulei buvo paliktas gyventi tik vienas kambarys, dar ji galėjo naudotis bendra virtuve. Kitame kambaryje gyveno kolūkio pirmininko pavaduotojas, rūsyje buvo įsikūrusi pieninė, dar viename kambaryje – biblioteka, į kurią vaikščiota per verandą. Ne kartą šioje sodyboje buvo organizuotas „Poezijos pavasaris“, kadangi bibliotekoje sovietiniais laikais dirbo poetė Elena Mezginaitė.

Atsiėmė sąvartyną

„Sodybą atsiėmėme ir nusprendėme išlaikyti ją tokią, kokia ir buvo“, – sako V. Kontrauskas. Net ir naujasis namas pastatytas ant dviejų galų jaujos pamatų. Kolūkio laikais šis pastatas buvo nugriautas ir išliko tik pamatai. „Atsiimdami sodybą, gavome sąvartyną, kur mediniai drožiniai – plastmasės cechas, molinis pastatas – sandėlis atsarginėms detalėms laikyti, kieme – mechanizatorių kiemas, kur jie laikė techniką, o mašinos buvo plaunamos čia pat esančiame sename tvenkinyje, kur dabar – varlių karalystė“, – pasakojo sodybos šeimininkas, dabar dažniausiai būnantis Vilniuje.

Gėlės – Lilijos karalystė

Prie sodybos grožio prisideda Henritos sesuo Lilija, kuri yra profesorė mikrobiologė. Ji labai myli augalus. Jeigu randa, prisodina jų unikalių, retų, mažai žinomų. Šiemet į sodybą atkeliavo koloninis ąžuoliukas, auga pilnaviduris jazminas. Šiltnamiai, daržai, gėlynai – jos karalystė.

Močiutė – sodybos sargas

Kontrauskas pasakoja, kad jie su Henrita gyvena Vilniuje. Ten – jų darbas ir verslas (šeima valdo UAB „Ida Basar“). Visada sodyboje lieka tik mama, kuriai beveik 91-eri, bet ji – šviesaus proto ir be galo mėgsta skaityti knygas. Nors ir garbaus amžiaus, senjorė vis dar nori dirbti ir mielai naudojasi kompiuteriu. Nuo jo prasideda Janinos rytas ir baigiasi diena. Jeigu staiga kompiuteris nustoja veikti – močiutei tragedija. Tada ji sprendimo būdų ieško telefonu ir kartais problemą pavyksta išspręsti pačiai.

Galima rasti visko

Sodyboje – 4 tvenkiniai. Viename jų – keletas varlių rūšių, iš kurių kai kurios – itin retos. Čia – virš 60 inkilų. Kai buvo įsisiautėjęs koronavirusas, Vaclovas su žmona metus gyveno šioje sodyboje ir, turėdamas laisvo laiko, gamino inkilus. Anksčiau čia kasmet Vaclovas, Henrita ir Lilija pasodindavo virš 100 medelių. Bevaikštant po kiemą, galima rasti ne vieną stalelį su krėslais prisėsti. Taip pat kieme – keletas senų ir naujesnių pastatų, kuriuose galima rasti senovę menančių daiktų. Jų kiekiai įspūdingi. Vis tik ekspozicija daugiau asmeninė ir muziejaus statuso neturi, nors ir būna lankytojų, norinčių ją apžiūrėti.

Akys raibsta

Pasak V. Kontrausko, jeigu tai būtų muziejus, jis galėtų turėti tautodailės ir liaudies buities muziejaus statusą. Ką galėtų Kontrauskai parodyti? Pirmiausia – įspūdingą medžioklės trofėjų kolekciją. Iš jų išsiskiria Pietų Afrikos respublikoje paties Vaclovo sumedžiotos antilopės seibl iškamša. Po to – kalvystės dirbiniai, priemonės, staliaus įrankiai, batsiuvio priemonės, žemės ūkio padargai – vežimai, arklai, akėčios, plūgai, vežimaičiai, važiai, rogės, koros (vežimai šienui vežti), dalgiai, spragilai. Dar – namų apyvokos daiktai – puodai, kubilai, sūriui spausti skirti įtaisai ir pan. Indai, skirti gaminti ir laikyti alų ir vyną. Iš lino išausti dalykai – juostos, staltiesės, lovų užtiesalai, rankšluosčiai, netgi senovės baudžiauninkų aprėdai. Aplinkui stogines eksponatams išdėliota apie 500 girnapusių. Lagaminai, skrynios, kuparai, įvairios paskirties dėžutės, senoviniai laikrodžiai, drožti šauktai, klumpės, vyžos, kurios gautos dovanų iš Rusijos.  Vis tik, pasak Vaclovo, dauguma eksponatų yra supirkta.

Paskirtį tenka atspėti

Yra ir daiktų, kurių paskirtį jaunam žmogui būtų sunku nuspėti. Pažiūrėjus į arklą, kaži, ar jaunas žmogus pasakytų, kad jis skirtas arti žemei, nes plūgo jis tikrai neprimena. Kažin, ar kažkam būtų suprantama ledui pjauti skirto įrankio paskirtis. Anksčiau upėse pjaustydavo ledą, dvaruose jį dėdavo į ledaines ir šis ledas padėdavo maisto produktus išsaugoti iki kitos žiemos. Skalbimo lentos, lyginimo kočėlai, skalbimo kultuvės, seni lygintuvai... Kažkas žino, kas tai, o kažkas – ir nebe.

Vilniuje – muziejus, skirtas kulinarijai

Paklausėme, kodėl Kontrauskai tai kaupia. Atsakė, kad tai noras išsaugoti šiuos daiktus ateities kartoms. Vis tik tikrą muziejų ši šeima turi Vilniuje. Tai – Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Jis duris atvėrė 2015 m., per pasaulinę Muziejų dieną. Muziejaus paskirtis yra rinkti, kaupti, studijuoti, restauruoti, eksponuoti ir populiarinti materialines ir dvasines vertybes, susijusias su skirtingų laikotarpių bei kultūrų kulinarijos istorija ir stalo reikmenimis. Pasak Vaclovo, tokius muziejus pasaulyje galima ant pirštų suskaičiuoti. Muziejuje saugomi baldai, paveikslai, skulptūros iš itin senų laikų valgomųjų. O valgomasis buvo prabangiausia patalpa nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų. Ten yra virš 2000 kulinarinių knygų, įvairių restoranų meniu. Eksponuojami porcelianiniai indai, įrankiai bei taurės, skirti Anglijos karalienės Elžbietos 2-osios priėmimui. Po to iš tų pačių indų valgė Japonijos imperatorius Akihito su žmona Mičiko, Belgijos karalius Albertas 2-asis ir kiti. Įrengta ekspozicija, skirta ir Ukrainai.

Dalyvauja visur

Vaclovas sako, kad jie su žmona stengiasi dalyvauti Rokiškio krašto visuomeniniame gyvenime. Dvejus metus jis buvęs Rokiškio kultūros ambasadoriumi. Dalyvavo jie ir „Rokiture“ – per dvi dienas sodyboje apsilankė virš 500 žmonių. Vaclovas sako, kad daug draugų prašosi į svečius, tik bėda – ne visus gali priimti. Sodyboje – daugybė darbų, nes čia – didelis plotas (12 ha žemės ir 5 ha miško priklauso Janinai Pautienienei) – nuo vieno darbo pradedi, o kol jį užbaigi, reikia pradėti iš naujo. Šiemet Vaclovą sutikome Gandrinėse, kur jis buvo šventės rėmėjas, nustebome ir nusprendėme pakalbinti...