Valstybės dieną pas tuos, kuriems šventė – kalbėti lietuviškai (3)

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena) puiki proga skirti dėmesio valstybės praeičiai, prisiminti jos kertinius istorijos momentus. Juolab, kad šiemet švenčiame atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmetį. Tad Ramūnas Godeliauskas ir Algirdas Kazinavičius pasiūlė dviračiais apkeliauti kitados lietuviškas Latvijos pasienio žemes. „Visi žinome, kad 1921-aisiais, kai buvo nustatyta Lietuvos-Latvijos siena, Lietuva gavo Šventąją ir dalį pajūrio. O ką praradome? Tad ir nusprendėme aplankyti tas žemes, kurių Lietuva neteko“, – kalbėjo  A. Kazinavičius. Todėl pilietinis judėjimas „Vieningi kartu“ sukvietė bendraminčius, dviračių sporto entuziastus bei aktyvų poilsį mėgstančius juodupėnus ir rokiškėnus į dviračių žygį lankyti kitados prarastų lietuviškų žemių. Žygeivių grupė numynė beveik šimtą kilometrų maršrutu, kuris – simboliška – labai primena Lietuvos kontūrus.

Išlydėjo palaiminimu
Liepos 6-oji. Dešimta valanda. Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje – pirmieji pasirengimo šventei darbai: prie bažnyčios kyla prekybininkų palapinių miestelis, prie „Arkos“ montuojama scena. Besibūriuojantys žygeiviai, trispalvėmis papuošti jų dviračiai traukia praeivių akį: dažnas sustoja pasilabinti, paklausti, kur jie keliauja, palinkėti sėkmės.
Pirmiausia žygeiviai mynė į Juodupę. Čia, prie bažnyčios, jų laukė didesnioji žygeivių grupės dalis bei po pamaldų išlydėti dviratininkų susirinkę Juodupės tikintieji kartu su klebonu Aivaru Kecoriumi. Žygeiviams nešti kaimynams žinią apie Lietuvą linkėjo Seimo narys Raimundas Martinėlis. Po nuoširdžių klebono A. Kecoriaus palinkėjimų ir palaiminimo, žygeiviai pasuko Onuškio link.

Šaunūs bendrakeleiviai
Keliaujant Onuškio link – proga pasigrožėti didingu kraštovaizdžiu. Tačiau žygeiviams ši kelio atkarpa nėra lengva – dažnai teko minti įkalnėn, pučiant stiprokam priešiniam vėjui. Tarpinė žygio stotelė – didingi Onuškio dvaro griuvėsiai. Ši vieta keri įspūdingu grožiu: ne vienas žygio dalyvis prasitarė, kad pasigrožėti jais atsiveža Rokiškį lankančius draugus. Trumpoje stotelėje – skalsu pokštų bei kalbų. Energija ir entuziazmu spinduliuoja jauniausias žygio dalyvis – penkiametis Dovydas, keliaujantis kartu su tėveliais.
Vyriausiai žygio dalyvei Severijai Čypienei – 77-eri. Ši šauni močiutė, mūsų krašto žmonėms gerai žinoma iš realybės šou „Lietuvos perlai. Šauniausios damos rinkimai“, kuriame spinduliavo energiją ir optimizmą. Tokia ji ir dabar – energinga, pasitempusi, kasdien minanti dviračiu. Mat, kaip pati sako, dviračiu minti – kur kas smagiau ir greičiau, nei pėsčiomis eiti. Net sunkiausiose žygio atkarpose ji nenorėjo sėsti į lydintįjį autobusiuką. „Ne tam dviratį pasiėmiau, kad autobusiuku važiuočiau“, – juokavo ji. Šis žygis – ne lenktynės, tad net labiausiai patyrę dviračių sporto asai neskubėjo lėkti. Jie mieliau padėjo kitiems dviratininkams įveikti sudėtingesnius kelio ruožus, stačias įkalnes.
Keli kilometrai už Onuškio – Ilzenbergo dvaras, o už jo – ranka paduoti iki Latvijos sienos. Ją žymi tik kelio ženklas ir pasienio stulpas. O pirmieji kaimyninėje valstybėje žygeivius pasitiko išpuoselėti latvių ūkio žirgai, smalsiai ištiesę nosis keliaujančiųjų link.

Padalinta istorija
Pirmoji stotelė Latvijoje – už kelių kilometrų nuo sienos, Kacitėje. Mažai kas žino, tačiau čia, Lietuvos pašonėje, – tikras istorijos perlas, įspūdingas architektūros paminklas – evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji – Ilzenbergo dvaro bažnyčia. Tik po sienos demarkavimo, dvaras liko lietuviškojoje, o bažnyčia – latviškojoje pusėje.
Bažnyčia rūpinasi ir ją prižiūri kaimynystėje gyvenanti Valerijos šeima. Ponia Valerija – tikras šio krašto istorijos žinių lobynas. Ji pasakoja, kad kitados šio krašto žemės po paskutiniojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo buvo padovanotos carienės Jekaterinos II meilužiui. O jis į šį kraštą kvietė šviesiausius to meto žmones. Šio krašto dvarininkai daug dėmesio skyrė jaunimo švietimui: jaunuoliai ir merginos  iš aplinkinių kaimų buvo kviečiami į mokyklą, kurioje vaikinai mokėsi dailidės, batsiuvio amato, o merginos – šeimininkavimo gudrybių. Iš aplinkinių kaimų palėpių ir sandėliukų it didžiausią turtą ponia Valerija surankiojo šimtmečius skaičiuojančius moksleivių nunertus, išaustus darbelius, senuoju gotiškuoju šriftu atspausdintas knygas, kurios saugomos bažnyčios priebažnytyje.
Lankytojų paklausta, ji kukliai pasakoja apie didžiules šeimos pastangas išsaugoti šią bažnyčią. Kai šeima 1993 m., įsigijusi žemės, čia atvažiavo iš Rygos, gražuolė mūrinė bažnyčia, skaičiuojanti daugiau nei šimtą metų, buvo avarinės būklės. Kaip ir daugelis bažnyčių sovietmečiu: jas drausta remontuoti. Taigi, ponios Valerijos šeima rado šventovę kiauru stogu. Laikas ir vanduo paliko joje griaunančius pėdsakus. Tačiau šeima rado būdą kaip bent jau užkonservuoti įspūdingą statinį. Kaip sakė ponia Valerija, bažnyčią supę medžiai... iškeliavo į Lietuvą, o už juos gautomis lėšomis buvo nupirktos specialios čerpės, kuriomis uždengtas bažnyčios stogas. Svetinga šeimininkė ir toliau vardino darbus, kuriems šeima taupo: reikia užtaisyti sienų įskilimus, tai čia, tai ten pataisyti grindis. Kodėl taip svarbu stengtis? Nes ši vieta gyva: kasmet šioje bažnyčioje tuokiasi bent kelios poros, krikštijami vaikai, santuokos jubiliejų proga atnaujinami įžadai. Čia tuoktis, krikštyti vaikų atvyksta ne tik aplinkinių kaimų bei miestelių žmonės, bet ir kraštiečiai iš Latvijos didmiesčių.
Tikima, kad ši vieta – ypatinga: nuo Kacitės bažnyčios nuvedus tieses, jos pasiektų Juodupės ir Neretų bažnyčias, tarp šių šventovių suformuodamos trikampį. Todėl šis kraštas žavi tuos, kurie nori pataisyti sveikatą. Legenda byloja, kad priglaudus prie širdies šios bažnyčios raktą, galima sutikti savo išrinktąjį ar išsipildys koks kitas labai svarbus ir ypatingas noras.
Kol žygeiviai grožėjosi įspūdinga bažnyčios aplinka, svetinga šeimininkė Valerija skubėjo su didžiule lėkšte blynų ir puodynėle šviežutėlio medaus: šio krašto dovanomis keleiviams. „Tačiau pačia didžiausia dovana tapo jos žodžiai: nepamirškite užsukti ir pas mūsų kaimynus. Jie taip pasiilgo lietuvių kalbos“, – pasakojo A. Kazinavičius.

Aknystės link
Iš Kacitės lauko keliukais žygeiviai skubėjo Aknystės link. Čia vyresniems juodupėnams žinomas kiekvienas takas. Antai ponia Severija prisiminė, kad vaikystėje iš Onuškio apylinkių šeimos vaikus į Latviją siųsdavo pirkti... duonos. Ji pasakojo, kad parduotuvėje buvo galima įsigyti po du kepaliukus duonos vienam asmeniui. Taigi, trys vaikai namo teoriškai turėjo parnešti bent šešis kepaliukus. Tačiau mažiausiai du kepaliukai pakeliui būdavo suvalgomi.
Tarp Aknystės ir Juodupės sovietmečiu netrūko ryšių: Juodupės „Nemuno“ fabrike dirbo latvių pamaina, lietuviai vyko dirbti į kaimyninį Latvijos miestelį, kūrė bendras šeimas. O ir dabar mūsų rajono keliuose nemažai automobilių latviškais numeriais. Ypač šeštadienį: latviai atvažiuoja apsipirkti mūsų turguje, prekybos centruose. O lietuviai vyksta į Latviją. Pamatę žygevių grupę su lietuviškomis trispalvėmis, vietos žmonės mojavo keliautojams, sveikindami mojo ir pypsino pravažiuojančių automobilių vairuotojai.
Aknystėje lietuvių kalba nieko nestebina. Jei paklausite ko nors lietuviškai, dažnas praeivis nesunkiai supras, ką norite pasakyti. Savas šis kraštas ir žygeiviams: todėl pasižvalgę po miestelį, jie traukė į jaukią kavinukę paragauti gardžios latviškos giros. Pailsėję, suko ten, kur rodė viduryje miestelio įrengta rodyklė „Jodupe – 12 km“. Ir Lietuvos–Latvijos siena žygeiviams beliko tik simbolis, graži vieta bendrai nuotraukai. Metas vėl pažinti ir jungti tai, ką beveik prieš šimtą metų atskyrė valstybių sienos. Ir šis žygis – gražus šios idėjos įprasminimas.
Pasiekus Juodupę, žygeivių grupė trumpam išsiskirstė, kad po kelių valandų vėl susitiktų Rokiškyje: kartu sugiedoti Lietuvos himną bei rokiškėnams papasakoti apie savo įdomią ir prasmingą kelionę.
Judėjimo „Vieningi kartu“ inform.