Žiemą į Rokiškį šventėms atneš spektaklis „Sniego Karalienė“ (0)

Savaitgalį Rokiškio centre įžiebtas didžiųjų metų švenčių – Kalėdų – simbolis. Įvairiomis spalvomis šiais metais sužibo ir visi Nepriklausomybės aikštės pastatai, sukurdami magišką šviesų miesto aurą. Tik... Kol kas trūksta vieno svarbiausių žiemos švenčių atributo – sniego, kurio, deja, niekas kitas negali parūpinti, tik dangus. Visgi šaltuko bus galima pajausti gruodžio 20 dieną: Rokiškio Kultūros centro (KC) teatro režisierė Ignė Barkauskaitė kviečia į savo „prisistatymo“ spektaklį „Sniego Karalienė“ (gruodžio 20 d., 17 val.). Šiam pastatymui režisierė vykdė mažųjų aktorių atranką, tad scenoje rokiškėnai išvys ir daugybę debiutuojančių vaikų. Kaip komandai sekasi ruoštis, ar mažosios žvaigždutės jaudinasi artėjant premjeros dienai ir kas atliks pagrindinius – Gerdos, Kajaus bei Sniego Karalienės vaidmenis, „Rokiškio Sirenos“ skaitytojams pasakojo I. Barkauskaitė.

– Šis spektaklis bus Jūsų debiutas Rokiškio scenoje ir rokiškėnų akyse?

– Taip, tai mano, kaip Rokiškio Kultūros centro teatro režisierės debiutas.

– Pasirinkote gan sudėtingą kelią – debiutuoti su visai „šviežiais“, naujais aktoriais. Kaip sekėsi vykdyti atranką?

– Tikrai gerai. Atėjo 18 vaikų ir visi jie gavo vaidmenis. Kodėl? Tiesiog labai norėjau visus pakviesti, nes smagu, kad vaikai nori vaidinti. Atsimenu save, kai buvau dar maža, labai norėjau vaidinti... Pasaką adaptavome taip, kad visiems būtų kažkokios rolės: kam nebuvo tinkamo personažo, sukūrėm naujus, nes pagal vaiką irgi galima parašyti vaidmenį. O veikėjų prikūrėm visokių (juokiasi – aut. past.) – vieni vaikai norėjo rimtesnių vaidmenų, su daugiau teksto, kiti norėjo tiesiog dalyvauti, būti scenoje. Aš jiems daviau erdvės, laisvės patiems susikurti tekstus, nes yra scenarijuje tokių vietų, kur jie galėjo drąsiai improvizuoti. Viską derinome su pačiais mažaisiais aktoriais ir jei kažkuris scenoje pasirodys mažiau, tai tikrai ne dėl to, kad aš jam neleidau, o dėl to, kad jis pats taip pasirinko. Spektaklyje pasirodys įvairaus amžiaus artistai: nuo devynerių iki keturiolikos metų. Tiesa, viena aktorė po pirmųjų repeticijų persigalvojo – nebenorėjo dalyvauti, tad mažųjų „žvaigždučių“ bus 17. Spektaklyje jie vaidins ne vieni – „Sniego Karalienėje“ be abejo bus ir daug Rokiškio teatro aktorių.

– Iš to, kad „prikūrėte“ naujų personažų ir leidote vaikams patiems pasirašyti tekstus suprantu, jog Hanso Kristiano Anderseno pasaka bus jau nebe jo...

– Tai bus jo pasakos adaptacija šioms dienoms. Adaptacija būna tada, kai imi esminius elementus, siužetas – nesikeičia, tačiau yra įvairių pokyčių. Visgi spektaklyje yra tik pora scenų, kai „nueinam“ kažkur kitur, bet esmė išlieka ta pati: Sniego Karalienė pagrobia Kajų, Gerda išeina ieškoti brolio... Bet atsiranda papildomų, mūsų dienoms pritaikytų personažų, pavyzdžiui, į sceną išeina ne varna ir ne princesė, kurias paieškų metu sutinka Gerda, o – turtuolių mergaitė ar verslininkas... Mes su vaikais ir Rokiškio teatro aktoriais labai daug diskutavome, kokie spektaklio personažai galėtų atliepti pasakos veikėjus šiomis dienomis. Taip jau nutiko, kad scenoje bus pasakojama moderni H. Kristiano Andersono „Sniego Karalienė“.  

– O apie laukiančią atsakomybę su jaunaisiais aktoriais ar kalbėjote? Visgi dviem iš jų teks susidoroti su pagrindiniais vaidmenimis.  

– Nekalbėjom. Negąsdinu, bet manau, kad vaikai puikiai supranta, jog į juos žiūrės didelė auditorija žiūrovų. Man atrodo, kad kai kurie būtent dėl to čia ir atėjo (šypteli – aut. past.). Aišku, bus jaudulio, bus sumišimo, bet pradedame repeticijas didžiojoje scenoje ir pratinsimės prie tos didelės erdvės. Nors dabar matysim daug tuščių kėdžių, bet aš sakysiu, kad ten sėdi mama, tėtis, seneliai ir bandysime taip pasiruošti. Kol kas repeticijose jie puikiai jaučiasi ir šauniai susidoroja su užduotimis. Žinau, kad pagrindiniai aktoriai Justinas ir Emilija šiek tiek vaidinę kažkur mokyklos būreliuose, nepaisant to, visiems vaikams tai bus debiutas didelėje scenoje. Emilija „Sniego Karalienėje“ turi daugiausiai scenų – net 13, tad ir jos teksto yra daugiau, nei bet kurio kito personažo. Mergaitė verta pagyrimų, nes visada į repeticijas ateina pasiruošusi, labai daug jai padeda mama, o tai yra itin svarbu geram pasiruošimui: kad vaikas turėtų laiko teksto mokymuisi, ir kad tėvai padėtų, rūpintųsi. Man šiuo atveju tikrai labai pasisekė (šypteli – aut. past.). Emilijai – tik 11 metų, bet ji dirba profesionaliau, nei kai kurie profesionalai. Nereikia jos nei spausti, nei klausti. Tas pats ir su Justinu. Jis turi šiek tiek mažiau scenų – 10, tačiau tai vis tiek yra labai daug ir jis visada būna puikiai pasiruošęs repeticijoms. Šie vaikai turi tikrai nuostabią aktorių organiką – vos juos pamačiusi supratau, kad čia yra tie du pagrindiniai personažai. Iš tiesų, visa komanda ruošiasi itin atsakingai. Turbūt pagrindinė to priežastis – jiems įdomi medžiaga. Juk vaikams turi patikti tai, ką jie daro, turi būti įdomu, tad ir mano paruošta pasakos adaptacija yra paremta šių dienų vaikų mąstymu, jų pasaulėžiūra, netgi – jų kalba. Leidžiu perfrazuoti autoriaus parašytus žodžius klausdama, ar jie šiandien taip kalba. Aš tikrai nematau nenoro dirbti, priešingai, kartais iš repeticijos sunku juos išvaryti.

– Rokiškio gyventojai yra pratę prie triukšmingų metų palydų koncertų tarpušventy, o Jūsų spektaklis bus be fanfarų, šokių ir dainų scenoje.

– Tikrai taip. Aš neseku metų palydų tradicija, nes iš tikrųjų ir nemokėčiau tokių sukurti. Tai yra kito režisieriaus braižas, įgūdis, talentas. Mes ruošiame spektaklį, ne šou. Man norisi papasakoti žiūrovams pasaką, rasti ryšį su juo kitais kanalais. Nors „Sniego Karalienėje“ bus muzikinių elementų, judesio, tai yra linksmas spektaklis, išlaikantis šventiškumą ir tikrai tinkantis visai šeimai: nuo mažo broliuko ar sesutės, iki senelių. Manau, šį mūsų kūrinį kiekvienas pamatys labai individualiai, nes ir scenoje komanda – labai idividuali. Be to, ne visada metus reikia užbaigti triukšmingai. Ne visiems to reikia. Asmeniškai aš labiau mėgstu šiuo laiku susikaupti, man patinka žiemos tamsa, nes tai primena vaikystę, kai močiutė sekdavo daug pasakų. Juk gyvenimas kupinas triukšmo ištisus metus ir ateinančią metų pabaigą norisi pasitikti (ar palydėti) ramiai, mėgaujantis šiuo magišku laiku. Kitas niuansas, kad spektaklis bus rodomas dar Adventiniu laikotarpiu: kai dar laukiam Kūčių, Kalėdų, dar nešovėm fejerverkų.

–  Jūsų asistentė statant „Sniego Karalienę“ yra Neringa Danienė, kurios „arkliukas“ ir buvo tos metų palydos. Ar neišgirdote pasiūlymo „gal padarykime kažkaip linksmiau“?

– Neringa tikrai nieko nekeičia. Manau, ji labai puikiai prisitaiko prie mano vizijos, kartu skaitėme ir mano ruoštą scenarijų. Aišku, jis turi kitokį braižą ir mes, galbūt, esame labai skirtingos režisierės, bet tas yra gerai, nes galime viena kitą papildyti. Neringa dalyvauja repeticijose, prisideda kūrybiškai, o svarbiausia – techniškai: padeda viską ruošti. Jei nuoširdžiai, aprėpti visko net nespėčiau: scenoje pasirodys 45 aktoriai, o tai reiškia 45 kostiumus, šukuosenas, grimą, taip pat tai reiškia komunikaciją su 45 žmonėmis, repeticijas su atskiromis aktorių grupėmis. O kur dar dekoracijos, kiti techniniai sprendimai... Tad mes šiek tiek išsidalinam atsakomybes.

– Po šio atsakymo atrodo, kad ne aktorių atranka, o visi šie techniniai dalykai tapo didžiausiu prisistatymo spektaklio kūrimo iššūkiu...

– Kalbant apie iššūkius, jų tikrai buvo ir turbūt galėčiau suskirstyti į dvi grupes. Pirmiausia būtų kūrybinis iššūkis: kaip tą pasaką „sudėti“ į 2025 metų kontekstą, rasti jai šių dienų atitikmenis – kaip žmonės kalba, ypač – kaip kalba vaikai ir su tuo tikrai teko padirbėti. „Koją kišo“ ir tai, kad aš – vilnietė, o spektaklį statome Rokiškyje (šypteli – aut. past.), tad norėjosi, kad personažai kalbėtų Rokiškio tarme. Toliau – „sudėti“ visas scenas į visumą, nes pasaka yra epinė. Mažesni iššūkiai: kiekvienam sugalvot vaidmenį, nes norint visus įtraukti į veiksmą, reikėjo labai daug vaizduotės. Bet man tai visai patiko. Tada yra kiti, produkcijos, iššūkiai. Teatras yra komandinis darbas ir profesionaliame teatre režisieriai dirba su daugybe kitų kūrybinių žmonių: kostiumų dizaineriu, scenografu, kompozitoriumi, garso, šviesos režisieriais. Kultūros centre ne viską turim, todėl labai daug atsakomybių krenta ant režisieriaus. Būna toks „vieno žmogus“ orkestras (šypteli – aut. past.).

– Pagrindinius mažuosius aktorius jau paminėjot, o kas bus Sniego Karalienė? Gal pati lipsite į sceną?

–  Nejuokaukit, dar prie visų darbų man reikia ir pagrindinio vaidmens (juokiasi – aut. past.)... Sniego Karalienę įkūnys Rokiškio teatro aktorė Žaneta Jasinevičienė – tikrai labai charizmatiška asmenybė. Norėjosi Sniego Karalienės šiek tiek „pankės“, maištaujančios aristokratijos, paprasčiau tariant – kiek kitokios, negu mes įsivaizduojame, turbūt, tą tradicinę Sniego Karalienę. Ir net neabejoju, kad jai šis vaidmuo itin tiks.

– Ačiū už šį gilesnį spektaklio anonsą.

O štai pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Emilija ir Justinas, kol kas yra labiau susikoncentravę į teksto mokymąsi ir nedaugžodžiavo. Visgi pasmalsavome, kodėl susidomėjo atranka, kaip sekasi „dorotis“ su žodžiais ir ar nesijaudina artėjant premjerai.

Emilija: „Ateiti į aktorių atranką paskatino mama. Ji pamatė skelbimą ir pasiūlė pabandyti. Sakė, kad man gerai sekasi vaidinti, o aš kaip tik dairiausi įdomios popamokinės veiklos. Atrankoje reikėjo papasakoti apie save, kokiu personažu norėčiau būti. Mokytis žodžius sekasi tikrai puikiai, nes mama man padeda. Stengiuosi kuo dažniau perskaityti viską, o tada jau mokausi atskiromis scenomis, kurias reikės repetuoti kitą dieną. Aišku, daug lengviau žodžius įsiminti dirbant kartu su draugais repeticijose, kai vyksta dialogas. Visada stengiuosi kalbėti tais pačiais žodžiais, o jei kažką ir pakeičiu, tai tik itin panašiais. Kol kas dėl to nepasiklystu ir „nepametu“ teksto. Visgi jaučiu baimę, kad vaidinant, vidury spektaklio, pamiršiu tekstą...“.

Justinas: „Nuo vaikystės domiuosi šia profesija, nes norėčiau būti aktoriumi. Kai pamačiau kvietimą atrankai, nutariau sudalyvauti. Buvau ne tik skaitęs šią pasaką, bet ir matęs jos pastatymą. Kai atrankoje režisierė paklausė, ką norėčiau vaidinti, turėjau du variantus: įkūnyti trolį arba Kajų. Tapau Kajumi... Ne iš karto skyrė vaidmenį: kad būsiu pagrindinis personažas sužinojau tik kitą dieną. Apsidžiaugiau. Palaikė mane labai mama ir seneliai. Ar nesijaudinu? Jaudinuosi, bet scenoje ir spektaklyje vaidinsiu ne pirmą kartą, tad, manau, susitvarkysiu su jauduliu. Pasitikiu savo jėgomis. Mokytis tekstą yra lengva, tad ir vaidinti neturėtų būti sunku. Visgi matau, kad aktoriumi būti nėra lengva“.