NUOMONĖ. Nekorektiški pašalinio įspūdžiai apie kandidatų į merus debatus (0)

Patekau aną savaitę į tokį keistą renginį, vadinamą savivaldybių rinkimų debatais. Sako, vaikams mokyklose dažnai tokias pramogas organizuoja, bet ir suaugusiems tai patinka. Gal net pritinka. Daugiausiai susirinko kandidatų šalininkai, bet pasitaikė ir vienas kitas pašalinis kaip aš.

Jei jau sutinkam pagal drabužį, tai vaizdelis buvo margas. Du su kaklaraiščiais, du laisvamaniškai be (ir dar atsisegę po viršutinę marškinių sagą). Penktoji diskutantė pabrėžtinai moteriškai kukli.

Tie, kur su kaklaraiščiais, abu gražūs. Vienas aukštas ir gražus, nors ne prezidentas, kitas žemesnis, jaunesnis, bet irgi labai išvaizdus.

Keista, bet tie be kaklaraiščių vyresni už tuos, kurie su. Karta, atmetusi kaklaraiščius kaip konformizmo ir oficialumo ženklus, sensta. Penktoji diskutantė pabrėžtinai moteriškai kukli, bet kaklaraištis jai būtų tikęs.

Tiek apie atrodymą. Dabar apie tai, ką išgirdom.

Tam, kuris aukštas ir gražus, bet ne prezidentas, gerokai lengviau. Aukštiems ir gražiems visada lengviau. Jie dažniausiai tokie tarsi truputį niekuo dėti. Žino, jog gerai atrodo, ir moka tuo naudotis. O jei dar turi ir valdžią, tai užtenka pasakyti, kad nieko blogo nepadarė. O jei valdžia nieko blogo nepadarė – šiais laikais jau didelis nuopelnas. Jei padarė ką nors gero, valdžia būtinai prisimins ir primins. Ne tik debatuose.

Ta, kuri pabrėžtinai moteriškai kukli, kaip ir valdžioje, taip ir diskusijoje atsisėdo šalia aukšto ir gražaus. Ir buvo Pabrėžtinai Moteriškai Kukli. Kuklumą dar sustiprino tai, kad mažesniesiems valdžios partneriams visada atitenka ir mažiau nuopelnų už gerus darbus. Tad šiuo atveju kuklumas buvo pagal rangą ir nuopelnus. Tai yra, būti nekukliai šiai diskutantei neleido padėtis valdančiojoje koalicijoje.

Tas, kuris gražus ir kiek žemesnis, galėjo sau leisti būti mažiau kuklus, netgi stengėsi sau leisti. Bėda tik, kad nelabai žinojo, kokio nekuklumo nori, o gal kaklaraištis nekuklumui trukdė. Tad dažnai kartojo, jog norėtų daryti kažką, kažkur ir kažkaip. Dėl to šiam diskutantui niekas nedrįso prieštarauti. Visi netgi galėtų prisiekti, jog kažką, kažkur ir kažkaip jis tikrai darys. Nebūtinai politikoje.

Tie abu, kur ne tokie jauni, gražūs ir ramūs buvo gal ir įdomesni. Tik ir vėl bėda. Vienas buvo lyg ir daug išmanantis, daug visokių skaičių išvardijo, bet vis aiškino, kad visus ir viską galima nupirkti. Kitas vis priekaištavo, kad tas, kur aukštas ir gražus, bet ne prezidentas, su niekuo nesikalba ir santykių nesiaiškina, bet apie ką ir su kuo kalbėtis, beveik liko neaišku.

Matavosi iškalba šitas penketas beveik tris valandas, bet kuris protingiausias taip ir nesutarė. Jautresnės psichinės konstrukcijos asmenys pastebi, kad buvo pernelyg daug santykių aiškinimosi, bet man regisi, jog visi buvo mažne balti ir pūkuoti, žiūrovai dažniausiai daugiau norėjo įkąsti debatuotojams, negu jie vienas kitą suvartyti, kas sudaro visokių debatų grožį ir įdomumą.

Išvada: gana įdomiai viskas atrodė, turbūt eisiu ir kitą kartą. Tik norėtųsi, kad debatuotojai geriau pasiruoštų, kad tikrai norėtų valdyti, norėtų suvartyti savo oponentus, o ne imituotų tokį norą. Pernelyg dažnai ketinau žiotis ir, kaip toks vienas rusas, sušukti: „Netikiu!“.

Juozas Bukas