Ir kas tos vorų ar pelių baimės, palyginus su kova kare? Istorija apie tai, kaip baimės atsiranda ir dingsta (1)

Ar pagalvojote, kodėl žmogus jaučia baimę? Taip, tai reakcija į pavojų. Kartais ji padeda išgyventi, apsisaugoti, o kartais – trukdo. Štai stebime dabar, atrodo, bebaimišką Ukrainos prezidento V. Zelenskio elgesį ir galvojame, kad jis – didvyris ir visa tai jam pavyksta tiesiog savaime. Myli savo šalį ir eina priekin, negalvodamas. Deja, tikriausiai yra kiek kitaip. Psichiatrai sako, kad didžiulio pavojaus, streso atveju visos gyvybinės mūsų funkcijos mobilizuojasi. Stresas, kaip organizmo reakcija, yra visiškai natūrali. Jos paskirtis ir yra mobilizuoti visas funkcijas ir tam tikrą laiką žmogus tokioje situacijoje gali išlikti ir blaivaus proto, ir labai veiklus, ir labai darbingas. Deja, kurį laiką. Po to ima šlubuoti sveikata. Bet dabar – ne apie tai. Mes linkę jaudintis dėl menkų dalykų, tačiau, vos tik susidurtume su didžiuliu pavojumi, galimai, visokios baimės - pelių, vorų, ežių ir panašiai - išgaruotų kaip dūmas...

Apie lietų ir jo baimę

Pažinojau mergaitę, kuri labai bijojo lietaus. Matyt, ji nesuprato lietaus priežasties ir savo vaizduotėje nupiešė, kad nepaliaujamai pliaupiant vandeniui iš dangaus, ims ir viskas nuskęs. Įsikibusi į močiutės sijoną, ji tampė prijuostės kraštą ir šnabždėjo: „Ar nieko nebus, baba, ar viskas bus gerai?“ Niekas jos baime netikėjo. Galvojo – išsigalvoja vaikas, fantazuoja. O mergaitė prieidavo iki visiškos panikos, kad pabaiga nebetoli, kad nenustojantis lietus paskandins žmones ir visą pasaulį. Metai bėgo, mergaitė suprato, kad lietus tai užeina, tai praeina, niekas nuo jo paprastai, bent pas mus, nepaskęsta, ir nurimo. Jau ramiai ji žiūrėjo į televizoriuje rodomus vaizdus iš potvynių apimtų teritorijų, cunamių sukeltas pasekmes ir galvojo – visas šis pavojus manęs nepalies, jis toli...

Pabaisos iš pastalės

Ta pati mergaitė buvo gana nemaža fantastė. Perskaitytų pasakų herojai persikeldavo į jos mintis ir imdavo gyventi savus gyvenimus. Tad kažkuriuo metu mergaitei, kuri neturi vardo, atrodė, kad visai realu, kad palėpėje gali gyventi krokodilas, iš po lovos tamsoje išlįs slibinas, o sandėliuke gyvena dar neatpažinta pabaisa, kuri bet kuriuo metu gali užpulti. Kažkuri mažosios herojės dalis suprato, kad pabaisų nebūna, o kažkuri galvojo – o jeigu? O kas, o jeigu jos (pabaisos) yra? Reikia kažką daryti, galbūt atidžiau apsidairyti tamsoje, o gal ir vėl įsikibti močiutės sijono ir bandyti saugiai išgyventi pabaisų pilname gyvenime. Močiutė, kitaip vadinama baba, padėjo kerotis baimėms, sėdėdama nuolatos šalia ir kalbėdama rožančių. Mergaitė nenoromis išleisdavo babą iš akiračio, kol ši nueidavo iki šiukšlių konteinerio, lydėdavo akimis ir mintyse melsdavosi, kad per tą laiką niekas kambaryje nesutraškėtų ir nepajudėtų, kas reikštų neabejotiną pavojų. Deja, atėjo laikas eiti į mokyklą ir babos sijoną teko pamiršti. Dingo pabaisos iš pastalių, palovių ir tamsių kerčių, bet vis dar gąsdindavo, einant pro kaimo kapinaites. Jeigu vienas vaikas nuėjęs surikdavo: „Kaukolė, kaukolė!!! Numirėlis!“ visi pasileisdavo bėgte laukais, kartais pametę pirštines bei kuprines.  

O jeigu bijai kraujo ir esi kare, tarp sužeistų?

Savo baimių galėčiau išvardinti daug. Tik galvoju - o kas iš to? Kaip jos atsirado, kada ir kodėl, iki šiol nesuprantu. Kartą pamačiusi iš piršto bėgantį kraują, pajutau, kad ausyse zvimbia, garsai darosi duslūs ir atsibudau jau gulėdama ant žemės. O būdama mažytė, netgi tyčia knebinėdavau savo žaizdas, abejingai stebėdama į bliūdą tekantį kraują iš kojos. Suvokiau pavojų? Kažkur, kažkurioje savo sąmonės kertelėje įsivaizdavau, kad staiga ši žaizda ims ir nebeužgis. Žinau, kad dėl panašių baimių kai kurios mano pažįstamos netgi turėjo mesti medicinos mokslus. Nieko negalėjo padaryti. O kaip būtų joms kare? O jeigu aplink būtų daugybė sužeistųjų? Manau, kraujas taptų įprastas ir, norėdami išlikti, tokie žmonės prisitaikytų prie sudėtingesnių sąlygų. Jeigu ne – neatlaikytų psichika.

Perlipti „per save"

Nors skirtingais laikmečiais mano drąsa bendrauti buvo skirtinga, vis dėlto, didžiąją savo socialaus gyvenimo dalį buvau bailė. Iki mokyklos noriai visus kalbinusi, vaikščiojusi pas bobutes pakiemiais pažiūrėti darželiuose jurginų ir laukuose melžiamų karvių, kad tekdavo eiti ieškoti, vis tik buvau „išauklėta“ iki tiek, kad kalbėti reikia tik tyliai, vaikščioti ramiai ir neduok, Dieve, nekalbinti kitų žmonių, nes „ O ką jie apie tave pagalvos?“ Kartą mokykloje liepė vienai prieš klasę dainuoti. Sutikau gauti dvejetą, bet jokiais būdais nesutikau prasižioti. Ypač pasijuto šios bėdos, pradėjus studijuot. Nežinau kelio, einu klaidžiodama, bet jokiais būdais nekalbindavau žmonių. Na, nes baisu juk. Šiaip ne taip išsivyniojau per pedagogines ir reikalaujančias gebėjimo diskutuoti, bendrauti studijas ir atsidūriau vos ne basa ant asfalto, be padėto ant lėkštutės darbo ir minčių, ką daryti. Nuėjau į to miesto redakciją ir pasisiūliau rašyti. Daugumą minčių straipsniams sukūriau pati, dalį man pasiūlė. Ir tie pasiūlymai tokiai bailei, kaip aš, turėjo būti neįvykdomi. Norėjau dirbti ir verčiausi „per save“. Kalbinau naktį benamius geležinkelio ir autobusų stotyse, kalbinau gatvių šlavėjas, kalbinau šiaip žmones, vaikščiojau po „piratnamį“, ieškodama pašnekovų apie jų gyvenimo būdą... Kurį laiką vis dar būdavo sudėtinga, prieš paskambinant pašnekovui, nusiteikti pokalbiui, tekdavo kurį laiką „pamedituoti“, įtikinėjant save, kad REIKIA! Po to kažkaip viskas tapo paprasčiau. Nesakau, scenos baimė kažkur dar yra, kažkur yra baimė vienai eiti naktį, kažkur yra nenoro kalbėti su nepažįstamais tada, kai esu prastos nuotaikos... Apskritai būna nenoras kalbėtis, bet galbūt - normalu? Kai privers situacija, žinau, kad sugebėsiu.

Žmonių, kamuojamų baimių ir fobijų, - daug

Stebiu psichologinės paramos grupes ir matau, keik daug žmonių kažko bijo. Yra tokių, kurie bijo išeiti iš namų, yra bijančių važiuoti visuomeniniu transportu, yra bijančių kitų akivaizdoje valgyti. Ir mes net nežinome, kiek jaučiančių vienokias ar kitokias baimes žmonių yra šalia mūsų. Dalis jų tiesiog neparodo ir kažkaip prisitaiko prie gyvenimo su negalėjimu daryti kažko. Jeigu tokie esate ir |Jūs, nenustebkite - esate ne vieni. Susitaikyti su savo baime  - irgi būdas priimti save ir situaciją tokią, kokia ji yra. Bet pabandykite įsivaizduoti – kas būtų kokiai nors baimei išeiti iš namų arba važiuoti liftu, kai šalia aidėtų bombų sprogimai ir tektų bėgti slėptis į neaišku, ar saugią, slėptuvę? Darytųsi svarbiausia išlikti – bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis ir netgi galbūt pavojuje, bet likti gyvam.

Sakysite, nuvertinu fobijų ir nerimo kamuojamus žmones? Ne, pernelyg gerai žinau, ką jie jaučia. Žinau tą jausmą, kai atrodo, kad arba mirsi, arba išprotėsi. Tik iš to yra vienas kelias – susirinkti savo šukes, pasakyti sau „Aš galiu“ ir kabintis nagais, dantimis ir mintimis į gyvenimą. Nes jeigu ne tu – jį, tai jis – tave.

Pabaigai - rokiškėnės Vilijos Radvilės daina „Pavasaris", skambėjusi filme „Prisikėlimas". Trumpam Rokiškis buvo virtęs filmavimo aikštele, o artistais - miesto gyventojai. Sumanytojai - Laima Bieliūnienė ir Darius Baltakys. Ši daina man taip pat suteikia minčių, kaip išgyventi dabar: „Laisvę ir tiesą, nešti į šviesą, nebijoti pamilti, tikėt..."