Apie kompiuterį ir sniegą (4)

Vaikystėje sakydavome mielą eilėraštuką: „Sniegenėle, sniegena, nešk dienelę snieginą. Nešk dienelę gerą, baltą rogių kelią“. Vaikystė buvo metas, kai čiuožėme realiomis slidėmis, lipdėme realius besmegenius su realiomis silkinėmis ant galvų ir vieni kitus mėtėme realiomis „sniečkomis“ (literatūriškai tariant, sniego gniūžtėmis), slėpdamiesi už realių savo rankomis pastatytų sniego tvirtovių. Atėjo kiti laikai – progreso ir pažangos metas, anot kai kurių komentatorių, kai žmogus ir kompiuteris taps 2in1. Galima tuo tikėti: dabar čiuožti slidėmis virtualioje realybėje galima kiaurus metus, ir netgi yra paprasti kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima mėtyti „sniečkas“ (pati žaidžiau). Tik va sniegas tikras. Ir nevirtualiai apsnigtu keliu toli neparaliausi.

Snieginga žiema – džiaugsmas mūsų gamtai. Vandens telkiniai pagaliau prisipildys vandens Džiaugsmas vaikams, pagaliau atradusiems, kad čiuožti tikromis rogutėmis ar bent plastikiniu „pašikniuku“ yra gerokai smagiau, nei vinguriuoti slidinėjimo pasaulio čempionate kompiuteryje.

A va likusiai liaudžiai džiaugsmo mažiau. Reikia pagaliau pakelti savo užpakalį nuo sofos ir nuo numylėtos virtualybės, kurioje jie karaliai, ir nusileisti į nuodėmingąją žemę. Kur kompiuterio ir žmogaus hibridui 2in1, kaip čia vienas negudrėlis komentaruose rašo, vien minties galia neužtenka nutirpdyti pusnis. Pirmiausia tarp eilės panašių baltų kupstelių reikia atsirasti savo automobilį. Tada imti visiškai nevirtualią „lopetą“ be puslaidininkių ir dirbtinio intelekto. Ir kasti. Ilgai, nuobodžiai kasti.  Bukas fizinis darbas, be jokios pridėtinės vertės. Kas, kad sapnuose ir svajonėse esi 2in1 kompiuterio ir žmogaus būsimas hibridas (pirmajam, kaip pažangos simboliui, žinoma, atiduodant svarbesnę reikšmę), o realybėje reikia atsikasti mašiniuką.

Taip jau nutiko, kad gyvenimas veikia pagal anekdotinį principą – internetas giriasi: aš valdau visą jūsų gyvenimą. „Chm, chm“, – ironiškai šypsosi elektra. Štai jau antrą penktadienį iš eilės virtualybės fanai susidūrė su labai smagiu iššūkiu: dėl remonto darbų nebuvo galimybės atsiųsti šiandienos alfa ir omega, burtažodžio, be kurio neatsidaro dauguma durų – galimybių paso.

Tai va, geras snygis gerokai patrikdo ir kompiuterizuotą gyvenimą. Dėl sniego virsta medžiai ir trūksta elektros laidai. Ir žmogaus-kompiuterio, tiksliau, kompiuterio-žmogaus hibridas banaliai išsijungia. Stringa viskas. Žmogui, gyvenančiam daugiabutyje, yra šiek tiek paprasčiau. O štai nuosavuose moderniuose namuose... Jei nėra elektros, išsijungia išmanusis namų šildymas. Nes krosnis su malkomis yra per banalu. Miškus naikina, be to, prie krosnies dirbti reikia. Reikia malkas nusipirkti, jas supjauti, suskaldyti, išdžiovinti ir suvežti. Tada kiekvieną mielą dieną (o paprastai ir šaltesnę naktį) krosnį kūrenti, kad radiatoriai neiššaudytų. Todėl žmogus tampa pririštas prie namo. O kompiuteražmogis nemėgsta būti prie ko nors pririštas. Taigi, dingus elektrai prasideda įvairios linksmybės.

 Paskui dingusį šildymą paprastai išsijungia ir išmanusis vandentiekis: nes iš gręžinio ar šulinio vanduo pumpuojamas, patys suprantate, kaip. Namuose šalta ir nėra kavos. Išsikrovus kompiuterio baterijai, ima strigti darbas iš namų, ir mokymasis iš namų. Tenka nusispjauti ir eiti atsikasti keliuko, kad būtų galima iš namų išvažiuoti kur nors arčiau civilizacijos.

O gamta toliau rodo nagus. Kadangi, mėlyna padangė, valstybinės ir savivaldybių įmonės yra baisiniausiai modernios, tvarios ir socialiai atsakingos, tai jos kuria tvarios raidos planus dešimtmečiams į priekį. O sniegą valyti, banaliai, nebėra kam. Tam, kompiuteražmogių supratimu, nereikia nei lėšų, nei žmonių, nei laiko. Todėl turime tvarias strategijas ir tvarius kamščius kiekvieną sniegingesnę dieną. Turime dėl avarijų nepravažiuojamas magistrales. Vėluojančius autobusus ir siuntų tarnybas, kurios turėtų važiuoti pagal gudrių vadybininkų sudėliotus grafikus. Bet kompiuterio-žmogaus hibridui, kuriančiam tuos grafikus, nešauna geneali mintis pažiūrėti pro langą, todėl grafikas yra sudėliotas sausam vasaros keliui, o ne pūgos metui. Ir, norėdamas spėti pagal grafiką, siuntų tarnybos automobilis galiausiai stirkso griovyje aukštyn ratais.

Man kartais kyla pagrįstų įtarimų, kad kompiuterio-žmogaus hibridai viską skaičuoja vidutiniam tropikų klimatui. Todėl kelininkus, seniūnijas beigi kitas už mūsų visų gerovę atsakingas įstaigas kasmet ištinka toks ypatingas kaip ugnikalnio išsiveržimas ar žemės drebėjimas įvykis – žiema. Nes kostiumuotą kompiuteražmogį, svaigstantį apie aplinkos tausojimą, ištinka nervinis tikas, pamačius taršų sniego valytuvą. O jei dar paskaičiuotų, kiek tokių velnio prietaisų reikia, kiek kainuoja dyzelinas ir kokia CO emisija, kiek žvyro ir druskos ant kelių reikia išberti, tai išvis apalptų. Todėl ir neskaičiuoja. Reikia taupyt ir tausot aplinką. Va ir tausoja. O kad jūs čia kažkur neišvažiuojate, tai čia ne mūsų planuotojų problema. Tai čia jūs važiuoti nemokat. Reikia įsigyti netaršų „kašiką ant ratų“ arba, dar geriau, važiuoti visuomeniniu transportu, ir problema išsispręs. Arba apskritai reikalus tvarkyti e-sveikatoje, elektroniniuose valdžios vartuose ir elektroninėse parduotuvėse.

O po to seka nemalonūs atradimai: žiema todėl ir yra žiema, kad ji šalta, ir kad jos metu dažniausiai, o ne kartą per sezoną, sninga. Ir sninga ne pagal grafiką atskiruose, su keturių lygių vadybininkais suderintuose ruožuose, o visur, iš karto ir daug. O tai kompiuteražmogiui suprasti per daug sudėtinga. Jis pro langą nežiūri: jis algoritmus kuria ir grafikus dėlioja. Tada ir paaiškėja, kad dėl snygiaus jo užsakyti produktai ir pica į namus atvažiuoja dviem valandom vėliau, ir tiksliai kaip tik tada, kai reikia mauti iš namų į susitikimą. Sulaukus kurjerio, pamatoma, kad jau visur kitur katastrofiškai vėluojama.

O juk kompiuteražmogis mirtinai priklausomas nuo grafikų. Jam į galvą negali šauti mintis, kad kažkas vyksta ne pagal jo sudėliotą schemą. Kai ji sugriūva, trypia iš pykčio kojomis. Siunta, kad žiemos keliu kartais tenka važiuoti ne „leistinus“ 120 (nes kompiuteriniame žaidime jis tris žiemos ralius laimėjo, taigi žino, kas ir kaip), o banalius 60-70 ir tai į šoną nešioja. Kad dažiausiai jo išmanusis ir netaršusis „kašikas ant ratų“ apskritai iš pusnies aikštelėje nebeišvažiuoja. O šalia neprogresyvūs, nekultūringi kaimiečiai vienas po kito ramiausiai suka iš tos pačios aikštelės dvaro poetų seniai iškeiktais senais ir taršiais „passatais“ ir „šaranais“. Užkemša kaimiečiai gatves, ir kompiuteražmogis arba niekur nespėja, arba kur nors įvažiuoja. Nes jis vairuoja ne automobilį žiemos gatve, o lenktyninį kompiuterį ralio trasoje. Tik aplinkiniai to nesupranta.

Kompiuteražmogis mano, kad ne jis taikosi prie pasaulio, o pasaulis turi suktis apie jį. Jam nesuprantama, kodėl reikia atsikasti automobilį pačiam. Kodėl komunalinės tarnybos nevalo daugiabučių kiemų ir aikštelių (nes jos dieną naktį stovi prikimštos kompiuteražmogių „kašikų ant ratų“), kodėl jam tenka pačiam makaluoti šepečiu ir kasti „lopeta“. Juk jis algoritmus, schemas ir grafikus kuria. O valyti turi „kažkas“ ir už dyką, nes kurdamas schemas, tam toks pat kompiuteražmogis tiesiog nenumatė lėšų.

O kam numatyti? Juk dar visai neseniai kalbėta apie globalinį klimato atšilimą. Kai apie tai svaigti nebeleidžia banali objektyvi tikrovė – pusnys už lango, o ne žydintys apelsinmedžiai alėjose, tenka kalbėti jau apie klimato kaitą.

Kompiuteražmogis nenumato daugelio dalykų. Nuo Kinijos reakcijos iki diktatorių veiksmų. O kur dar jo didysis egoizmas ir manymas, kad būtent jis yra taškas, sukantis pasaulį. Kaip suprantate, ašis, ant kurios sukasi pasaulis, pati judėti nesiruošia. Todėl svajoja apie išmanų šaldytuvą, kuris pats elektroninėje parduotuvėje užsakinės ekologišką migdolų pieną. Kad kompiuteražmogiui netektų pakelti pasturgalio nuo sofos. Jis labai nemėgsta dalykų, kuriuose reikia pakelti užpakalį nuo sofos. Jį nervina ne tik sniego kasimas, produktų pirkimas ir kiti kasdieniai rūpesčiai.

Jį nervina ir kai kurios pareigos valstybei. Tarnauti kariuomenėje jam žemas lygis –  ten kažko klausyti, kažkur eiti, kažko mokytis reikia. O juk kompiuteražmogis žino geriau – jis tris šaudykles laimėjo. Ir prireikus, jis, žinoma, įveiks visas Rusijas ir Kinijas vienu mygtuko paspaudimu nuo sofos. Kaip žaidime. Tiesa, keliems jo lygiams praeiti samdė kompiuteresnį kompiuterastą (dabar jau yra žmonių, teikiančių ir tokias paslaugas, beje, už tai gana neblogai mokama), bet bendrieji užsienio politikos ir karybos principai jam aiškūs.

 Ką ten kariuomenė, jei kompiuteražmogis net į rinkimus eiti nebenori. Įmesti nevirtualų balsą į nevirtualią balsadėžę yra banaliai neprogresyvu. Todėl Lietuvos vyriausioji rinkimų komisija užsakė studiją apie elektroninį balsavimą.

Nors daugelis tikrų specialistų (o ne jais apsimetančių kompiuteražmogių) griebiasi už galvos. Netgi kai kurios šalys, įskaitant ir Estiją, į kurią mes taip lygiuojamės šioje srityje, svarsto atsisakyti elektroninio balsavimo. Kodėl? Nes fiziniai, paprasti dalykai tuo ir yra genealūs, kad jie veikia bet kokiomis sąlygomis. „Lopeta“ valo sniegą, krosnis šildo namus nepriklausomai nuo interneto ir elektros. O štai elektroniniai dalykai be jų neveikia. Jei paprastus, popierinius biuletenius galima bet kokiomis aplinkybėmis suskaičiuoti, rinkimų stebėtojai stebi, ar užtikrinamas balsavimo slaptumas ir vienoje kabinoje būna tik vienas žmogus, neklastojami biuleteniai, nedaromi vadinamieji „įmetimai“, tai su virtualybe daug sudėtingiau. Pirmiausia, neužtikrinamas balsavimo slaptumas, o tai sudaro idealias sąlygas pirkti balsus. Juk jums už nugaros nestovės stebėtojas, tikrinantis, kad jūs tikrai balsuojate vienas. Toliau, užtenka trikdžio – pavyzdžiui, sniegingos, vėjuotos dienos, kai ims trūkinėti elektros tiekimas, ir balsavimas ims strigti. Arba dėl techninių kliūčių, užsienio šalių poveikio, „užstrigs“ balsų skaičiavimo sistemos, bus įvykdyta kibernetinė ataka ir t.t., ir t.t.

Taigi, kompiuteražmogių svaičiojimai apie žmogaus-kompiuterio hibridą ir virtualią realybę kol kas dūžta į banalius dalykus. Ir, užuot modeliavus globalinius dalykus, kartais jiems visai nepakenktų pasiimti nevirtualią „lopetą“ ir nusivalyti kiemą. Arba nusilipdyti autoportretą – besmegenį kvadratine kaip monitorius galva. Tuo pačiu ir galvos prasivalytų.