Covido pamokos: kada nustosime kurti „pakazuchą“? (15)

Praeities sistema rėmėsi „pakazucha“: terminu, kurio atitikmens lietuviškame žodyne nėra. „Pakazucha“ buvo skersai išilgai išsikerojusi sistemoje, kaip pelėsio gijos sūryje. Šis socio-kultūr-politinis reiškinys gimė dar tolimais carienės Jekaterinos II laikais, kai išilgai kelio, kuriuo važiavo jos didenybė, buvo statomi netikri kaimai, su netikromis cerkvėmis ir netikrais valstiečiais. Karietai pravažiavus, kaimai buvo išardomi ir gabenami į kitą vietą, kad ponia galėtų pasigrožėti menamais civilizacijos pasiekimais.

„Pakazucha“ buvo ir sovietmečiu. Kai kiekvienais metais kiekvienas kolūkis bulviasodį baigdavo dviem dienom anksčiau, nei pernai. Kol amerikiečiai nepaskaičiavo, kad bulvės sodinamos vasario mėnesį tiesiai į sniegą. „Pakazucha“ buvo ir penkmečio planai, įgyvendinami per trejus metus. Šalyje, kur kasmet buvo išauginami rekordiniai kiekiai gyvulių, rekordiniai primilžiai pieno, nuolat trūko elementariausių maisto produktų. „Rygos šprotai“ buvo geidžiamiausia ir populiariausia peleninė visame šeštadalyje sausumos. O visa, kas buvo gaminama, buvo nykiai „sieroburmalonovos“ (žodžiais nenusakomos pilkai-rudos-avietinės) spalvos, ir nenešiojama. Šalis, kuri visgi sugebėjo į kosminę erdvę paleisti laivus, nesugebėjo padaryti kombaino, kuris neišbarstytų pusės grūdų atgal į dirvą. Šalis, kurioje nebuvo naujienų skilties „kriminalai“, nors kriminalinis elementas sugebėjo net savo atskirą kalbą, vadinamąją „fenią“ įvesti. Ačiū Dievui, sovietinis lageris žlugo.
Nors nuo sovietinės santvarkos žlugimo pasikeitė viena karta, bet tos santvarkos paveldas, įskaitant ir „pakazuchą“ liko. Mes vis dar viena galvojame, antra sakome, o trečia darome. Visuomenė, ir jos atspindys – politikai, nedaro nieko daugiau, tik imituoja. Štai pavasarį kaip tik nevainojo pono Verygos: draudikas toks ir anoks, comandante su šaulio beretėle. Šiandieninė valdžia, tuometinė opozicija, kaip tik nešniorijo valdančiųjų už jų draudimų politiką, gyrėsi, kad jei būtų valdžioje, tai karantino reikalus tvarkytų kitaip.
Ir, o stebukle, štai gavo valdžią patys. Ir nieko kito, kaip verygmetis-2 nesugalvojo. Ir jei Veryga (nepaisant visos nemeilės jam) bent patruliavo gatvėse pats, tai naujųjų valdančiųjų admirolai ant kelių nestovi, ir savo pačių apribojimų nepaiso. Todėl naiviai tikėjausi, kad valdantieji pagaliau baigs tyčiotis iš policijos pareigūnų, karo policininkų, policijos rėmėjų, valstybinės sienos apsaugos tarnybos darbuotojų, šaulių ir visų kitų, kurie pastaraisiais savaitgaliais buvo suvaryti ant kelių parodomajai kovai su covid.
Aga, kur tau. Sekmadienį apie pietus pasklido garsas ant Lietuvos, kad šitą, atvirai sakau, durnystę, valdžia pratęs dar iki sausio pabaigos. Kodėl durnystę? Nes jos efektyvumas nulinis. Tiksliau, tai puiki priemonė be reikalo eikvoti senkančius valstybės resursus ir be reikalo erzinti liaudį. O realių poveikio priemonių yra lygiai nulis. Štai, paimkim kad ir ilgąjį Kalėdų savaitgalį. Oficiali statistika: Rokiškio rajono policijos du postai (viso labo du) patikrino 3495 automobilius, apgręžė 96. Tai yra 2 proc. visų važiavusiųjų. Labai dideli pasiekimai vienok. Per kiekvieną iš 4 dienų buvo apgręžta po vidutiniškai 24 automobilius, arba po 12 automobilių vienam postui. „Labai daug“, kad tam reiktų skirti tokias pajėgas, ir tokias investicijas?
O tų pajėgų, kaip rodo praktika, neužtenka netgi tiems dviems postams. Mat sausio 1 d. važiavome filmuoti šv. Mišių į Skapiškį. Visiškai legaliai, beje, nieko nepažeidinėdami. Mat Skapiškio parapijai priklauso kaimas, kuriame turime sodybą. Taigi, tiek išvažiuojant iš Rokiškio, tiek į jį grįžtant, prie viaduko jokio posto nebuvo.
Kokį efektą davė tokie užkardymai? Kaip jau ne kartą minėjau, pro postus važiavo tie, kurie turėjo dokumentus. Tie, kurie neturėjo, važiavo ten, kur ekipažai nestovėjo. Juk ir kvailiui aišku, kad šitie parodomieji postai, kaip ir kitos panašios priemonės, tėra tik imitacija, kad reikia kažką daryt.
Ir ne tik parodomieji postai. Kitaip nei „pakazucha“ nepavadintume ir gruodžio 31-ąją imtasi iniciatyvos gesinti didmiesčių eglutes. Labai sveikintina iniciatyva, tik kad gerą mėnesį pavėluota. Ar negalėjome apskritai be eglučių apsieiti? O sutaupytus pinigus skirti investicijoms į sveikatos apsaugą.
Lygiai tokia pat „pakazucha“ yra uždaryti ne maisto prekių parduotuves. Ir prie jų durų įsteigti prekių atsiėmimo punktus. Ką mes norime apgauti? Juolab, kad ir maisto prekių krautuvėje galima įsigyti kastuvą, kibirą, mikrobangų krosnelę ir šlepetes.
Dabartiniai valdantieji nekantriai laukia google duomenų, kiek sumažėjo judėjimas. Kukū, brangieji. Ko jūs siekiate? Ar riboti judėjimą, ar riboti viruso plitimą? Ir kovai su viruso plitimu judėjimo ribojimai įtakos neturi. Kodėl? Pasižiūrėkime pliką nuogą objektyvią statistiką. Kaip žinome, viruso inkubacinis periodas yra 14 dienų. Vadinasi, sausio 4-ąją susirgo paskutinieji, kurie pasigavo virusą gruodžio 21-ąją. Jau po visų naujosios valdžios įvestų apribojimų. Štai sausio 3-ąją fiksuota 1239 covid-19 atvejai. Šie žmonės susirgo gruodžio 20 d. ir vėliau. Atrodytų, po to, kai per dieną buvo fiksuojama 3 tūkst. ir daugiau susirgimų, momentinis efektas lyg ir būtų akivaizdus. Jei ne vienas bet... Ką tik baigėsi ilgasis savaitgalis, kurio metu buvo žymiai kritusios testavimo apimtys. Kantriai sulauksime antradienio, ir kreivė šoks vėl. Nes prielaidų mažėti jai nėra.
Keturiolika dienų seniai praėjo nuo naujosios vyriausybės įvestų draudimų. Visi nauji atvejai jau krinta į jų sąskaitą. Tų atvejų nebenurašysi nei Seimo rinkimams, nei Vėlinių efektui. Kur tas 130 punktų planas epidemijai suvaldyti? Jei virusą būtų galima atbaidyti dviem policijos postais, jis seniai būtų įveiktas. Deja, virusas to nebijo. O daugiau rimtesnių, naujesnių priemonių, bet to, ką dar pavasarį siūlė ponas Veryga, ir nesugalvota. Jei tokios turimos, tai pats laikas jau traukti kozirius iš rankovės. O jei nėra, tai nereikia sakyti, kad kažkada bus kokybiškai kiti sprendimai.
Tokia pat „pakazucha“ tapo ir medikų skiepijimas. Vienose ligoninėse suskiepyti ir liftininkai bei elektrikai, kitos gavo po porą dešimčių vakcinų. Panevėžio apskrities savivaldybių merai ruošia peticiją dėl to, kad rajonų gydymo įstaigos gavo tik mažą dalį reikiamo vakcinų kiekio. Vakcinos dalybų ant Verygos kailio irgi nebepakabinsi.
Tačiau didžiausia imitacija yra mūsų valstybės valdymas. Su dešimtmečius trunkančiomis reformomis. Su tokia nuoširdžia „pakazucha“ švietimo, kultūros, sveikatos srityse, kad netyčia ir patys ima ja įtikėti. Geriausi tokių įtikėjimų pavyzdžiai: lovų skaičiavimas ligoninėse. Tarsi atsigulei į šventąją lovą, ir išgijai iškart. Imkime kad ir tą pačią Rokiškio ligoninę. Tą didžiulį penkių aukštų gargarą. Ar jame būtų problema, reikalui esant, pastatyti kokį trisdešimt papildomų lovų? Nebūtų.
Problema yra ne lovos. Problema yra net ne medicininė aparatūra. Ją irgi galima kaip nors susiveikti, nusipirkti. Problema yra žmonės. Darbuotojai. Kurių iš gatvės nepririnksi. Savanoriais čia irgi, beje, skylių neužkiši. Savanoris gali anteles nešiot ir pietus dalint. O gydymo nekvalifikuotam žmogui nepatikėsi. Gydytojai, o ypač slaugytojai – štai, ko trūksta mūsiškei nustekentai sistemai, kuri aukščiausios kvalifikacijos specialistams už darbą mokėjo grašius. Kuri ir ramiu laikotarpiu vos vos bejudėjo. Ir šitos skylės atvažiuojančiais iš kitur pabudėti nebeužkiši.
Su žmonių trūkumu susijusi ir kita bėda. Kol kas, ji, laimė, tik statistinė. Sutikrinus duomenis, ėmė ir išnyko per tūkstantį mirusiųjų. Covido rekordų šturmuotojai ir kasdieninės statistikos gerbėjai vos kava nepaspringo. Nėra. Kaip gi taip gali būti? Ką tas Nacionalinis visuomenės sveikatos centras daro?! Veltėdžiai. Ką daro Nacionalinis visuomenės sveikatos centras iš tikrųjų? Kai kils noras bliauti apie veltėdžius, prisiminkite, kad Rokiškio skyriuje šiandien dirba keturios moterys. Viso labo keturios. Štai, Kalėdų dovanėlė – pirmąją darbo dieną į sistemą „įkrito“ duomenys „tik“ apie 193 covid-19 infekuotus rajono gyventojus. Šių šaunių moterų darbas: ištirti visus atvejus: kontaktus, židinius ir t.t. Vidutiniškai išeitų maždaug po 48 atvejus „ant galvos“. Va įsivaizduokite sau, ateinate jūs į darbą, o jums ant stalo 48 papkių barikada. Na, kas, kad papkės dabar virtualios. Ir „palauk“, „rytoj“ nėra. Nes rytoj į sistemą „įkris“ nauji atvejai, naujos papkės. Va taip tos mirtys ir dingsta...
Į antrąją epidemijos bangą Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atėjo... be 100 darbuotojų iš beveik 700 etatų. Dalis etatų buvo tušti dar iki epidemijos, dalis žmonių jau po pirmosios bangos paliko darbą. Neatlaikę milžiniško krūvio už menkus atlyginimus. Nesunku pasigūglinti jų atlyginimus: valstybės tarnautojas už tokį darbą gauna 811 Eur. Ir makabriškai skambantį amžiną palinkėjimą optimizuotis darbo procesus, išvertus į žmonių kalbą, dirbti už save ir už trūkstamą kolegą. Kaip? Kaip galima dar operatyviau, našiau dirbti, kai vienam žmogui ant galvos pakimba 48 nauji atvejai per dieną?
Būtų įdomu, kaip tie našaus darbo ekspertai susisuktų patys tokioje situacijoje, kaip sakant, pademonstruotų praktiškai žinias ir įgūdžius. Negražu, bet belieka pasidžiaugti, kad sistemoje pasigesta tik mirusiųjų. Anys jau mirę, niekur nepabėgs, vis tiek yra apskaityti kitose sistemose.
Galbūt padėtų kokios nors išmanesnės, našesnės kompiuterinės sistemos? Žinant vasaros istoriją su užtvindytu duomenų centru, ir amžiną keiksmažodį e-sveikatos sistemą, tuo gali tikėti nebent naivus. Teoriškai sistemos yra, o praktiškai? Pastarosiomis dienomis užteko paprasčiausio trojėno, kad lūžtų visa Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sistema. Duomenų perdavimas jose yra katastrofiškas. Nes visose grandyse dirba žmonės. Kuriems statistikos vedimas yra šalutinis darbas. Gydytojas mirtis į kompiuterinę sistemą veda ne tą pačią minutę, kai žmogus miršta. Jei vienu metu tenka gelbėti gyvybę ir vesti statistiką, patys suprantate, ką pasirenka. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras mirtis į sistemą veda irgi ne tuomet, kai jas (kartais gerokai pavėlavęs) gauna, o kai turi sekundę laiko nuo kitų darbų. Nuo milžiniško krūvio pervargę žmonės ne tik skirsto darbus ir degančius ir mažiau svarbius, jie dar kartais ir klysta. Žmogiškųjų klaidų faktoriaus vienas lemiamų veiksnių ir yra nuovargis. Kodėl jūs dirbate 40, o ne 80 darbo valandų savaitę? Va dėl to.
Dalį skylių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ištuštėjusiose gretose, kaip visada, užkamšė kariuomenė, tiksliau Krašto apsaugos savanorių pajėgų dviejų rinktinių, įskaitant ir mūsiškę Vyčio apygardos 5-ąją rinktinę, kariai. Bet kariuomene visų sistemos skylių neužkaišysi.
Epidemijos akivaizdoje Lietuva pasigedo... gydytojų epidemiologų. Nes, pasirodo, ilgą laiką universitetuose šios srities specialistai buvo ruošiami arba minimaliais kiekiais, arba išvis neruošiami. Nes nu o kam jų reikia XXI a., ebolos, hemoraginės karštinės ir kitų epidemijų amžiuje? Kai per kokias 12 val. bet koks užkratas lengvai ir nesunkiai, traukiniais ir lėktuvais, paplis po visą pasaulį. O be to ir seno gero maro, tymų ir kitų ligų niekas neatšaukė. Nu tikrai niekam tie epidemiologai nereikalingi... Mums iki šiol labiausiai trūksta visų rūšių vadibybininkų, teisininkų ir komunikacijos specialistų. Ypač dabar.
Kai iš sistemos dingsta per mėnesį tūkstantis mirusiųjų, suprantama, kad ir su kiekybine duomenų analize ne kažką. Ką jau kalbėti apie kokybinę. Apie priemones, nutaikytas į tikslines grupes, galime pamiršti.
O vietoj to visą sausį valdžia statys po du policijos postus aplink Rokiškį. Pasidžiaugs google duomenimis apie tai, kad gyventojų mobilumas sumažėjo ir pasiekė pirmojo karantino lygį. Pasiimsim kas kankles, kas gitarą, kas plunksną, kas lyrą ir galėsim dainuoti: „Brangią dieną švęsdami, covido įveikimo, linksminkimės ir džiaukimės, valdžiai garbę duodami giedokime“. Nejuokinga? Man irgi.