Dūmų uždangos (19)

„Vakarų fronte – nieko naujo“, bei „Dūmų uždangos“ – šios frazės geriausiai tinka apibūdinti naujosios valdančiosios daugumos darbus ir žygius. Žadėję kokybiškai naują politiką, kaip senas geras arklys, kinkuodama galvą, Vyriausybė velka problemų plūgą sena, pirmtakų išarta vaga. Ta pačia kryptimi.

Sąlygos veikti buvo beveik idealios: palankiai nusiteikusi visuomenė, dar palankesnė žiniasklaida. Jei ketverius metus ištisai girdėjome, kokie blogi ankstesni valdantieji, tai apie dabartinius valdančiuosius, kaip apie mirusius – gerai arba nieko. Juk dabar duota vėliava į rankas – pirmyn į reformas. Keiskite tai, ką ketverius metus kritikavote.

Juk mūsų visuomenė – geraširdė ir naivi. Dar lapkritį ir gruodį darnus choras dainavo: jei ne žalstiečiai ir Seimo rinkimų kampanija, tai to viruso ant Lietuvos ir nebūtų. Esu dešiniųjų pažiūrų žmogus, manęs simpatija žalstiečiams neapkaltinsi. Bet reikia visgi išlaikyti objektyvumą: jei žalstiečiai būtų nukėlę rinkimus pavasariui, tai opozicija kartu su žiniasklaida juos būtų suėdę gyvus. Kartu atsirastų dar didesnė problema – valdžios legitimumo klausimas.

Objektyvumo, sveiko proto stoka matyti visur. Jei žalstiečių valdymo metu visuomenei buvo aiškinama, kiek BVP mums kainuoja kiekviena karantino savaitė, tai dabar kas nors apie tai ką nors girdėjote? Pusę metų niekas taip ir  neišdrįso paskaičiuoti, kiek mums kainuoja šitas greitai amžinu tapsiantis karantinas. Ir visuomenė, žiniasklaida netgi nereikalauja. O kam? Juk visada galima atsimazinti: „jūs gi nenorite, kad senukai mirtų“. Žinoma, niekas nenori, kad kažkas – senukas, jauniklis ar vaikas – mirtų. Bet miršta tai trys procentai. O likusiems 97 proc. reikia gyventi. Žinoma, būtų gerai ir tuos 97 proc. dviem savaitėms karstuose uždaryti. Juk vis dar yra tebesvaigstančių, kaip reikalingi mums visiški „lokdaunai“. Tik jie, sėdėdami valdiškose įstaigose ar po saugiais mamyčių sparneliais, pamiršta, kad kai kam čia dar ir gyventi, šeimas išlaikyti reikia. Arba pasamdykite kurjerius, kad jie prie kiekvienų durų padėtų dėžutę su pinigais nedirbančių žmonių išlaikymui. Bet pirma juos reikia turėti. Ir argumentai, kad kažkieno senelis pragyveno septynias pinigų reformas, nepaeis. Nes, skirtingai nuo dabartinių hipsterių, jų seneliai augino arklį, porą karvių, paršavedę su tuntu paršiukų, desėtką avių ir tiek pat vištų. Ir skirtingai nuo dabartinių „išmanių“ miestiečių, senelio Jono akiratis buvo ne madingos Vilniaus kavinukės ir naktinio miesto peizažai, o vienas ir tas pats vaizdas į numylėto Bėriuko, tempiančio plūgą (akėčias, arklinį grėblį, paskui vėl plūgą) pasturgalį. Senelis Jonas turėjo pilną rūsį bulvių, morkų, kasdienę pieno porciją. O visa žemė, kuria disponuoja jo anūkas – tai skiedros ir žievė numylėtos orchidėjos vazonėlyje.

Apie tai, kur suka mūsų šalies ekonomika, geriausiai rodo patys mažiausieji. Nueikite į turgų. Kovo vidurys. Nėra liūdnesnio vaizdo, kaip palapinėse sukabintos žieminių striukių eilės. Nelikvidžios investicijos. Kai žmogus liūdnai atsidūsta, per visą šeštadienio turgų gavęs 13 Eur pajamų (ne pelno). O nusipirkti pavasariui skirtų striukių ir jas siūlyti pirkėjams, tas žmogus jau nebeturi lėšų.

Niekas neklausia, kaip išgyvens beveik metus nedirbančios viešojo maitinimo įstaigos. Žinoma, kol karantinas, kol darbuotojams valstybė moka prastovas, jos dar gyvos. Kur tiems darbuotojams dėtis? Kai bedarbystė rajone artėja prie 20 proc. Bet netgi įmonei neveikiant, išlaidos kapsi. Reikia mokėti nuomą, komunalines paslaugas, ryšio priemones ir t.t.  O kai parama baigsis ir joms teks atsistoti veidu į verslo griuvėsius? Ir ką mes remiame? Iš esmės dėliojame numirėliui trauklapius. Nes jei įmonė užsidarys, vadinasi, visos į ją karantino metu įdėtos valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų lėšos, buvo išvaistytos veltui. Jei žalstiečiai nuo pat pirmųjų karantino dienų kalbėjo apie tai, kokia parama ir kaip bus skirta, tai dabar šiuo klausimu mirtina tyla. Jei ankstesnį premjerą kalė prie kryžiaus už tai, kad jis išdrįso pasakyti, jog verslas, negalintis išgyventi dviejų mėnesių, yra visai ne verslas, tai dabartiniai valdantieji ištisus sektorius paliko be darbo faktiškai nuo gruodžio vidurio, kitaip sakant, prasidėjo ketvirtas mėnuo ir pabaigos šiam kultūriniam renginiui vis dar nematyti.

Niekas neskaičiavo ir skaičiuoti nesiruošia, kiek mums kainuos karantino pasekmės. O kam? Garsus entuziastų rėkimas apie „tūkstančius mirčių“ vis dar geriausias argumentas. Deja, užkrečiamosios ligos žmoniją lydėjo nuo tolimųjų akmens amžių, iki šių dienų, ir lydės toliau. Toks gyvenimas. Kurį reikia gyventi. Kuriame reikia kurti pagrindus ateičiai.

Prieš ateinant šiai Vyriausybei, ko iš jos tikėjomės? Teisingai, švietimo reformos. Kad mūsų jaunoji karta pagaliau gautų padorų išsilavinimą. O ką gavome? Vietoj proveržio tikimybės – faktiškai metus, išbrauktus iš švietimo sistemos. Apie tai, kokio kurmio protelio šios sistemos vairininkai, liudija vienas faktas: mokytojai vieni pirmųjų nuo covid-19 buvo skiepijami tam, kad vaikai galėtų kuo greičiau grįžti į mokyklas. Mokytojai buvo paskiepyti jau vasario viduryje. Tam, kad... ramiai ir patogiai sėdėtų namuose. Nuo kovo 21-osios į mokyklas grįžta tik pradinukai. O kur visi kiti mokiniai?

Ir kur apskritai žadėtosios diskusijos apie švietimo reformą? Ten pat, kur ir 130 žingsnių valdyti covid-19, ten pat, kur ir parama verslui, ten pat, kur ir kokybiškai nauja politika, valstybės valdymas. Jų nėra. Atsiras liepos mėnesį, kai abiturientai eilinį kartą sufeilins egzaminus, kai išleisime į gyvenimą faktiškai laboratorijų ir tyrimų nemačiusius magistrus. O ką, nieko tokio gi. Vis tiek daugelio vadibybininkų baigiamieji darbai yra kelių knygučių kompiliacija ir „tyrimas“ „Įmonės X išlaidų socialinei atsakomybei skatinti analizė“. Mūsų aukštąjį mokslą geriausiai atspindi anekdotas. Profesorius auklėja būsimą mokslininkę: „Atleiskite, kas čia per jūsų darbo tema – kaip nešioti vandenį rėčiu? Turėtų būti: skystos agregatinės būsenos kūnų transportavimas induose perforuotu dugnu“. Studentė klausia: o kaip jūsų, profesoriau, disertacija vadinosi? Tas atsako: „Mygtukinių instrumentų įtaka stačiatikių religinės minties raidai“. O ką tai reiškia? „Kokio krieno popui bajanas“. Deja, mūsų valdžia vis dar nedrįsta užduoti klausimo: „Kokio krieno beraščiui diplomas“.

Kaip ir „kokio krieno tverti savivaldybę dviem policijos ekipažais?“ Jei žalstiečių dėka 250 Eur bauda būtų baudžiamos porelės, kurios, neturėdamos kur kitur susitikti, paskyrė pasimatymą automobilyje, dėl to teisintųsi mažiausiai premjeras. O dabar... tyla. Visiems gerai. Kai autobuse nosis prie pakaušio važiuoja keliolikos namų ūkių žmonės, jiems saugu. O štai jei uošvienė įsės į marčios mašiną, jei sesers šeima pavėžės brolį studentą...

Ir kur, po velniais, miela premjere, taip mėgstanti kareivio Šveiko nuotykius, patartumėte paskirti pasimatymą Jonui su Maryte? Matai, lauke susitvėrus už rankyčių dviems namų ūkiams vaikštinėti galima. Ir pasibučiuoti galima, taip sakant, apsikeisti covidu su artimu savo. Bet va džentelmenui Jonui ką tik išbučiuotą Marytę į mašiną įsisodinti ir iki namų vartelių pavėžėti nebegalima. Ir nuo šiol Jonas su Maryte save gali drąsiai vadinti „brangiaisiais“, mat vienas kitam jau kainavo po 250 Eur. Sakote, taip nebūna? Deja deja...

Gudrus velnias, tas covidas, pasirodo. Plinta jis išimtinai mašinose, bažnyčiose, muziejuose. O kaip miesto oras daro žmogų laisvu, taip prekybos centro oras žmogų – sveiku.

A, tiesa, dar vakcinos. Vyriausybė kaltinama, kad visuomenės informavimo, tiksliau pasakius, reklamavimo, kampanija nepradėta. Tik o ką reklamuoti, kad tos vakcinos nėra. Va aš užsiregistravau sausį. Labai labai noriu vakcinos (visiškai rimtai), man reklamos nereikia. Paskambinkit nors ir dabar, viską mesiu ir skiepytis lėksiu. Tik, o kur gi vakcina? Dabar skiepijami 70-80-mečiai. Kol aš savosios sulauksiu, matyt, ir kitas sausis pamažu ateis. O kaip nuoširdžiai kovojama su antivakseriais. Ką su tais antikvakseriais kovot, jei vakcinos tai nėra? Ar tu už ją, ar prieš, vis tiek neskiepija, nors pasiusk.

O kad tokie eretiški klausimai nekiltų, paleidžiamos dūmų uždangos. Va, pasiriek tu, visuomene. Kad ir ta Stambulo konvencija. Na nuo kada prieš smurtą kažkas kovoja lankstinukais ir deklaracijomis, mokymais „nemušk moters savo niu niu niu“? Atleiskit, nuo fingalo paakyje labiau padeda ledo kubelis, nei žymios influencerės paskaita. O dar labiau padeda Baudžiamasis kodeksas, saugus prieglobstis ir psichologo pagalba, kad smurto auka jau po penkių minučių dar policijos automobilyje tebesėdinčiam veikėjui nesiųstų žinučių „viską dovanosiu, tik grįžk“. Nejuokinga? Daug labiau už šimtus deklaracijų ir lankstinukų padeda nuolatinis policijos dėmesys besikivirčijančioms poroms. Štai tokio dėmesio dėka smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičių mūsų rajono policija per porą metų sumažino ne trečdaliu, o... tris kartus. Ir be jokių konvencijų.

Ir dar sumažintų, jei policijai leistų dirbti savo darbą. O ne dviem ekipažais kas savaitgalį apsupinėti miestą ar tikrinti feisbuke susiriejusių komentarus. Pasirodo, kolionėms „tas tų sakę, tas anų pasakę“, dar ir arbitrų už mokesčių mokėtojų pinigus reikia. Ir lyg tyčia, kaip tik tuo metu, kai užsimanyta prakišti Stambulo konvencijos ratifikavimą, peršamą Partnerystės įstatymą. Mūsų teisingumo ministrei su iniciatyva, matyt, pritrūkus argumentų diskusijose, kilo geneali mintis bausti administracine tvarka už neapykantos skatinimą. Tik va klausimas, o kas yra vertintojai, neužduodamas. Kas spręs, kuris tekstas skatina neapykantą, kuris yra vadinamoji „neapykantos kalba“, o kuris – ne. Ir ar tai nebus priemonė ne stabdyti pykčio proveržius, o elementariai užčiaupti kitaminčius. Nes argumentų diskusijose „kovotojai prieš neapykantą“ ne tik kad sunkiai randa, bet neretai ir patys ja purslojasi. Jau dabar susiduriame su gražiausiomis sovietinėmis tradicijomis – kitaminčio skundimu jo darbdaviams – kurias atgaivino, o stebukle, tie jauni, progresyvūs ir liberalūs.

Visuomenėje apskirtai nebeliko argumentų. Girdime, matome, jaučiame tik emocijas. Galbūt į žiaurią realybę mus sugrąžins dvi viename portale perskaitytos antraštės: „Mančesterio universitetas pataria vengti tokių sąvokų, kaip „tėvas“ ir „motina“ bei „Valstybės kontrolė: tokio skolos dydžio nesame turėję“. Ir visa tai, nepaisant to, kad krizės mes dar faktiškai nepajutome... Kaip sakant, tik mums patiems rinktis, kokias problemas spręsti, ir už ką klausti mūsų mielos Vyriausybės ataskaitų.