Kai tiesiog norisi duoti į snukį... (22)

Minėjome Sausio 13-ąją. Savo orumo, laisvės, apsisprendimo triumfą. Ir šiomis dienomis visuomenė gavo porą riebių spjūvių į veidą. Tokių, kad jų „autoriams“ noriu trenkti į snukį. Ne į veidą: dvikojai paršai veidų neturi.

Esu taikus žmogus, tikintis, kad kaip sako rašytojas I. Azimovas, „Fondo֧“ serijos autorius, smurtas yra paskutinė nekompetetingųjų priemonė. Bet nuo to nagai niežti ne mažiau. Kita vertus, kai pirmajame savo darbe, vienoje didžiulėje lengvosios pramonės įmonėje, pamačiusi kabant pamainininkės paliktus 200 paltų broko, inteligentiškai netekau žado, likau, kaip čia mandagiau pasakius, nesuprasta. Tačiau, kai įkvėpta generalinės direktorės pavyzdžio, pamainininkei situaciją ir ką ji turi daryti, paaiškinau jai aiškiai suprantama triaukščių kalba, pastaroji tylomis sėdo prie mašinėlės taisyti savo „miano“. Nuo to laiko supratau, kad visgi yra žmonių, kurie kitokios kalbos, nei keiksmažodžiai ir mojavimas kumščiu, elementariai nesupranta.

Sausio 13-ąją grįžome iš renginių. Kaip visada, smagiai padirbėję, aptarinėjome naują, virtualųjį, šventės apeigyną. Staiga – telefono skambutis. Ir straipsniui pradžia: „šaltinių teigimu, rajone stabdoma vakcinacija“. Kaip sakant, labi pietūs, Lietuva. Netrukus informaciją oficialiai patvirtino ir rajono meras: deja, vakcinavimą teko stabdyti, nes, pasirodo, 4680 vakcinos dozių, skirtų Kauno ir Panevėžio regionams, iš sostinės keliavo, gabentojui pažeidus temperatūrinį režimą. Rokiškio rajonui iš tos siuntos teko 660 vnt. dozių vakcinos. Kurios trečdalį, apsidžiaugę kaip oru reikalingu siuntiniu, jau spėjo ir suskiepyti. Skemų socialinės globos namų gyventojams, darbuotojams, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Rokiškio skyriaus specialistams...

Vien mintis, kad virš 400 dozių vakcinos gali paprasčiausiai iškeliauti į šiukšlių kibirą, sukėlė siaubą. Daugeliui rizikos grupių žmonių jos reiškia tiesiog gyvenimą, sveikatą. Kaip ir tiems, kurie dirba karščiausiuose taškuose. Neslėpsiu: vos tik sužinoję, kad poliklinikoje galima registruotis skiepytis, kartu su vyru tą padarėme, ir kantriai laukiame savo eilės. Mums irgi vakcinos reikia: ne tik tam, kad patys nesusirgtume, bet kad, svarbiausia, patys nežinodami, neperneštume kitiems. Tačiau, kaip gerbiantys savo bendrapiliečius, lauksime savo eilės tiek, kiek reikės.

Ką rajone reiškia paskiepyti 400 žmonių? Ne tik tai, kad tie žmonės nesusirgs, o jei ir susirgs, tai jų ligos eiga bus lengvesnė ir be komplikacijų. Tai reiškia, kad jie nebus ir tie besimptomiai, kurie, patys to nežinodami, dalina virusą kitiems. Kuo didesnė visuomenės dalis įgis imunitetą, tuo sunkiau ir lėčiau virusas plis. Ir netgi dar laukiantiems skiepų bus mažesnė tikimybė užskirėsti. Kiekviena vakcinos dozė yra ne tik laimingas bilietas tam, kuris ją gavo. Tai laimingas bilietas visuomenei. Įsivaizduokite, kai ateis laikas skiepyti didžiąją populiacijos dalį: juk galėsime kalbėti ne tik apie tai, kad pagaliau močiutė galės pabendrauti su anūkais, bus atvertos bažnyčių durys. Pradės kvėpuoti ir mūsų verslas. Juk suvokiate, ką reiškia nedidelei kavinei nedirbti pusę metų? Galimybę išgyventi gaus ir smulkieji. O didžiosios įmonės galės pagaliau kvėpuoti pilnais plaučiais. Tie 400, kurie rizikavo netekti vakcinos, yra 1,4 proc. rajono populiacijos. Ne taip ir mažai, ar ne? O visa 660 vakcinų dozė, nesunku apskaičiuoti, būtų tekusi 2,35 proc. rajono gyventojų.

Ir štai paaiškėja, kad kažkokių, kitaip ir nepavadinsi, galvijų dėka, vakcina galėjo būti sugadinta. Čia tas pats, kaip viduryje mūšio apsigraibyti, kad granatas dėžėse kažkas pakeitė, atleiskite, bulvėmis. Laimė, taip neįvyko, vakcina visgi išsaugota. Bet kyla elementarus, žmogiškas „kodėl tai vyksta“?

Kai be eilės, įsipaišę į greitosios medikų sąrašus, skiepijosi įmonių vadovai ir jų giminaičiai, kažkada labai „nusipelnę“ dėdės ir tetos, tai buvo elementarus kiaulinimas. Tai buvo lyg kostiumuotas, šlipsuotas ponas, važinėjantis nauju automobiliu, išplėštų močiutei iš rankų jos seną rankinėlę. Tai bjauru, šlykštu ir niekinga. Bet tai smulkūs vagys. Tiesiog smulkūs, niekingi vagys. Tačiau kai vienu pervežimu gresia sugadinti 4860 dozių, tai 4860 žmonių gyvenimai. Mastas kitoks.

Ir čia jau ne smulkiųjų sielos parazitų darbas. Čia tai, kas mumyse liko nuo sovietmečio. Čia ištisa vagių, kombinatorių ir kenkėjų kultūra. Apie kurią visi žino, bet niekas nesiryžta padaryti galo.

Jei išgirstumėte žodį „vakcinos pervežimas“, kaip jūs tai įsivaizduotumėte? Juolab, vakcinos, kuri it Komunija dalinama Europos Sąjungos valstybėms, kad, Dieve sergėk, viena nesusišluotų visko, o kitai neliktų tik trupiniai. Pavyzdį turėjome: pirmoji vakcinos dozė keliavo lydima policijos švyturėlių. O kitas veža... dviejų žmonių įmonė, dar užvakar gaminusi vegetariškus kukulius „Pupulis“. Aukso vertės krovinį veža įmonė, kurios finansų ataskaitoje, kaip išsiaiškino kolegos, 2019 m. buvo pateikta, kad sąskaitoje yra netoli tūkstančio eurų, 2018 m. – dar perpus mažiau. Ir duomenų, kad ši įmonė bent paspirtuką, ką jau kalbėti apie vakcinoms žemoje temperatūroje vežti pritaikytą automobilį, turėtų, duomenų nerasta. Tokiais atvejais norisi šaukti: „Kur žiūri Seimas, Vyriausybė ir valdanti partija?!“ Kas šituos, atsiprašant, puponautus išvis per patrankos šūvį prileido prie vakcinų?

Visa esmė čia keiksmažodis, žinomas kodiniu pavadinimu „viešieji pirkimai“. Sistema paprasta, kaip grėblys. Tie „Pupulių“ kepėjai išvis nesiruošė jokios vakcinos vežti. Kadangi jie neturi nei darbuotojų, nei įrangos, tai ir pasiūlė iš lubų išpieštą kainą, kuri buvo „tik“ 70 tūkst. Eur mažesnė, nei konkurentų. Ką reiškia 70 tūkst. Eur skirtumas? Tai nedidelio specializuoto automobilio kaina. Įmonės, kurios investavo ir turi visą reikiamą įrangą, apmokytus darbuotojus gabenti tokiems jautriems kroviniams, už gražias akis nedirba. Jie kainą rašo tokią, kad tokie sudėtingi pervežimai atsipirktų, uždėdami nedidelę pelno maržą.

Kodėl įmonė, kurioje yra du žmonės, apskritai veliasi į konkursus, kuriuose ji dalyvauti iš principo negali? Viskas paprasta: pateikusi mažiausią kainą ir laimėjusi viešuosius pirkimus, ji visiškai nesiruošia nieko vežti. Jos darbas, ne grafikus sudarinėti ir logistiką organizuoti, kaip žiniasklaidai aiškina į kampą įsprausti „vargo viarslinykai“. Kas gi tuos srautus reguliuos? Valytoja su šluota? Esmė kita: parduoti užsakymą subrangovams, ir iš to užsidirbti šiokį tokį procentėlį. Kadangi kaina numušta žemiau grindų, žinoma, jokia rimtesnė pervežimų kompanija tokiais trupiniais jau nebesusigundo. Susigundo kiti tokie pat „vargo artojai“, turintys visus... septynis darbuotojus. Galite suprasti, kokios rūšies techniką jie turi... Kita vertus, galbūt ir kvalifikuoti pervežėjai tiesiog nusprendė nemaloniai pamokyti valstybę, kad ši pagaliau suprastų, kad profesionalios paslaugos kainuoja. Todėl ėmė ir nusisuko nuo „Pupulių“ kepėjų siūlymo.

Kaip veikia minėta schema natūroje, galėjo ne kartą įsitikinti ir mūsų rajono gyventojai. Štai kad ir ta pati ledo aikštelės stoginės statyba, kai darbams vos pajudėjus, bankrutavo rangovas. Ta pati Obelių „Žaliosios“ statyba, kai, neoficialiais duomenimis (oficialiai juk niekas nepasisakys, žinoma), konkursą laimėjusi įmonė (turėjusi kelis darbuotojus, per penkerius metus keturis kartus keitusi buveinę ir triskart – direktorius ) galėjo bandyti persamdyti rajono statybos organizacijas, tačiau šios nusprendusios pamokyti įžūlėlius, atsisakė perpirkti užsakymą. Ir, kaip sakant, kauniečių „iniciatyva“ buvo skaudžiai nubausta įgyvendinimu. Kas kad vėluojant porą metų. Tačiau tai tik statiniai, kad ir laukiami, bet ne pirmo būtinumo. O vakcina – pirmo būtinumo produktas.

Apie tai, kad viešųjų pirkimų principas, kai esminis atrankos kriterijus yra mažiausia kaina, yra parako statinė, kuri anksčiau ar vėliau sprogs, kalbėta vienoje konferencijoje Rokiškio krašto muziejuje kokiais 2007 m., kur suvažiavo visas kelių ministerijų žiedas. Žinau, nes joje buvau. Ir jau tada pranešėjams, kaip ir kolegos, uždavinėjau tuos pačius nemalonius klausimus. Apie tai, kad pirkimus laimi įmonės, registruotos butuose. Apie tai, kad siekiant mažiausios kainos, sugebama katilinę suprojektuoti ant kelio, o rengiant vieno pastato šiltinimo projektą, šis kažkodėl tapo... trikampiu. Pastatas, ne projektas. O kaip gi bus kitaip, jei konkursus laimi įmonės, kuriose vienas darbuotojas, o ir tas pats, jei gerai pasigilintume, tikriausiai būtų... Murkis Jonaitis. Jau tada, norėdamos laimėti konkursus, šios vargo firmelės, tūkstančiais registruotos viename bute, kainas numušdavo iki nelogiškos ribos. Akivaizdu, kad konkurentai, nelaimėję konkurso, skųsdavo jo rezultatus, o kol vykdavo teismai, projektai buvo įšaldomi keleriems metams. Per tą laiką statybos darbai brangdavo ne procentais, o kartais galop paaiškėdavo, kad niekas to projekto nebenori, tekdavo skelbti kitą konkursą.

Netgi jei kuri įmonė ir imdavo ką nors statyti, tai iki nelogiškų žemumų numušus kainą, patys suprantatę, ką galima suręsti. Taip ir atsirasdavo kreivi stadionai, pastatai, kurių nebaigus statyti, imdavo byrėti tinkas. Kaltų, aišku, nebūdavo. Štai 2018 m. Susisiekimo ministerija atliko 33 valstybinės! reikšmės kelių auditą. Be priekaištų buvo... 4 keliai. Kokybės standartų neatitiko 90 proc. kelių, o 18-oje nustatyti esminiai pažeidimai, dėl kurių jie apskritai neturėjo būti priimti. Daugiau nei pusė tikrintų kelių. Tikrinimo metu paaiškėjo, kad sandėris su šėtonu jau buvo daromas projektuojant kelius – kaip gi kitaip įtilpsi į tą prakeiktą mažiausią kainą. Tų tikrintų kelių tiesimas valstybei kainavo 67 mln Eur, o nuostoliai – 16 mln. Supliusuokime šituos mielus skaičiukus ir gauname tikrąją nekokybės kainą. Sutaupėme, škia.

Kažkada pati, kaip ir kiti Rokiškio futbolo klubo nariai, rinkau parašus, kad būtų taisomas „Romuvosׅ“ stadionas. Surinkome beveik tūkstantį parašų. Ne kartą ir ne du, kaip ir kiti futbolo klubo nariai, viešai kėliau jo futbolo aikštės matmenų bei kokybės klausimą. Ir buvo išsiaiškinta, kad 2012 m. vienas savivaldybės ponas pasirašė šio stadiono priėmimo aktą, net neįsitikinęs, kad jame veja sudygs. Tada į šitą ganyklą ir šunų vedžiojimo aikštelę buvo sukišta, viso labo, 1,25 mln. litų. Ar kas nors nuo tų laikų pasikeitė? Kiek rungtynių buvo sužaista šiame atnaujintame stadione?

Bet kol kalba ėjo apie pastatus su trimis sienomis, stadionus, kuriuose negalima žaisti, kelius, kurie tarnaus penkeriais metais, arba ketvirtadaliu mažiau, nei numatyta, liaudis tylėjo. Problema buvo žinoma daugiau nei 15 metų. Visi ją keikė, linksniavo, bet niekas nesiruošė keisti. Prisitylėjome, kol pagaliau nebeliko skirtumo tarp kukulių „Pupulių“ ir milžinišką vertę turinčių vakcinų.

Kitas pastarųjų dienų valstybinio idiotizmo pavyzdys – kompensuota 30 tūkst. Eur už tai, kad negalėjo įvykti Kirkorovo ir Šufutinskio, ar kaip ten jį, koncertai. Dešimtmečius kalbame apie Rusijos minkštąją galią, apie būtinumą ją riboti. O dabar šmaukšt – valstybė kompensuoja išlaidas tos nelemtos galios vežėjams. Mes ką, savų menininkų nebeturime? Mes jau visus savo kūrėjus apdalinome kompensacijomis, kad pradėtume remti užsieniečius? Priremta prie sienos Kultūros ministerijos viceministrė, kuri pasirašė šitą nesąmonę, veblena: nebuvo teisinių svertų nepasirašyt. Tai kodėl tamsta tylėjote, kai pasirašinėjote?! Kodėl viešai nekėlėte problemos, kad mokesčių mokėtojų lėšos atitenka tai galiai, kuri tas lėšas atsuka prieš juos.

Mes, mokesčių mokėtojai, priversti mokėti už tai, ko mums ir už dyką nereikia. Priversti mokėti už nekokybę, kai rizikuojama nebe turtu, o žmogaus sveikata ir gyvybe. Kiek dar pilsime dosnių kvailių žarstomą auksą ant vienadienių firmų, ant propagandos malūnų? Ar ne laikas pagaliau atsibusti?