Kam rūpi nevykėlio nuomonė, arba linkėjimai tamsios atminties „Admirolui Kuziai“ (18)

Iš ko galima atpažinti žmogų, kuris, kaip pas mus, aukštaičius sakoma, bačkoj augintas ir pro špunką penėtas? Kuo tamsesnis, bailesnis padaras ir tokių padarų visuomenė, tuo labiau jai rūpi, ką kiti apie ją mano. Tačiau vertinamasis neretai pamiršta paklausti – o kas yra vertintojas? Ar tik vertintojai nebūna pagal principą: kai pats esi visiškas plaktukas, tai visur aplink vaidenasi mūsiškai čviekai, bendrine kalba – vinys.

Ką žmonės pasakys yra esminis pirmykštės bendruomenės bruožas. Mes – tokie, o kiti, už tvoros – ne tokie. Ir tas „tokumas“ yra kaip genų rinkinys, perduodamas iš kartos į kartą. Pagal kurį atpažįstami ir savi, ir priešai. Kai tavo pasaulio akiratis yra iki pirmojo miško (daugelis pirmykštės bendruomenės žmonių savo trumpą gyvenimą pragyvendavo net ir nenuėję iki kito kaimelio už to nelemto miško), o miške veisiasi ne tik piktos meškos bei vilkai, bet ir visų rūšių ir porūšių piktosios dvasios, noro pažinti pasaulį, sutikite, nedaug. Tada svarbu, kad tave pripažintų ir vertintų savi. Kad būtum teisingai saviškas, nes tik saviems leidžiama vesti, nes tik savas imdavo į žmonas, ir savi augindavo tokių pat savų kartą. Maištininkus, nevykėlius ir kitokius, staiga tapusius ne savais, išmesdavo iš genties. Išgrūsdavo į tą patį mišką su meškomis ir velniais. Ir jie amžiams pranykdavo tankynėse. Būti ne savam reiškė mirti. O kas pripažindavo, kad žmogus savas ar ne savas? Teisingai – kaimo, genties taryba. Tačiau tas saviškumas turėjo paslėptą visa naikinantį nuodą, kuris iš esmės ir žlugdė mažas bendruomenes: kraujomaišą. Uždaroje bendruomenėje užtekdavo kelių kartų, kad žmonės taptų artimais giminaičiais, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Šaltojo karo laikotarpiu Sovietų sąjunga iš esmės ir tapo, kad ir didele, bet labai uždara bendruomene. Kurios akiračius ribojo išorinė geležinė siena. Ir tik laimingiesiems pavykdavo pamatyti soclagerio, kitaip sakant, Varšuvos pakto šalis. Kiti, kam nenuskilo, toliau savo kaimo ar miestelio nematė. Ir kaip pirmykščiais laikais miškas, taip Šaltojo karo metu Vakarų Europa ar JAV, viena vertus, buvo baisus kapitalistinis velnias, kita vertus, jo irštva buvo kupina gėrybių, dėl kurių tą pačią akimirką daugelis būtų nedvejodami pardavę sielą – džinsai, kasetinis magnetofonas. Mums nuskilo labiau – čia dar buvo įmanoma katkarčiais įsigyti lenkiškos kosmetikos ar vengriškus batukus, skėtį (kai buvo tiesiamas naftotiekis). Žinoma, už beprotišką kainą. Ir tokį turtą, kaip, pavyzdžiui, legendinį kremą „Ponds“, saugodavo ypatingiems gyvenimo atvejams. Kaip šaldytuve majonezą ar žirnelius, ar kristalines taures indaujoje.

O toliau buvo visa vienoda: vienoduose daugiabučiuose vienodi baldai, vienodos sekcijos, kuriose ir daiktai buvo sudėti vienodai. Juk ne veltui pati populiariausia sovietinė komedija yra apie tai, kad vyrukas sumaišė miestus ir butus, ir netgi to nepastebėjo.

Ir mes, lietuviai, tame soclageryje buvome... beveik savi. Labusai, pas kuriuos kava patiekiama puodeliuose, o degtinė – mažyčiuose stikliukuose, o ne granionuose stakanuose (baisiose sovietinėse stiklinėse). Kur maistas buvo serviruojamas lėkštutėse, o ne aliuminio bliūdeliuose. Kažkokie pusiau fašistai, kurie kalbėjo keista kalba, kurią kažkodėl labai saugojo. Kur pokariu nedrįso vykti specialistai, o tiksliau, kolonistai, nes (kaip rodė rusų dokumentiniuose filmuose iki Putlerio režimo ir cenzūros) tų laikų liudininkai kalbėjo, jog niekas tiksliai nežinojo, kas toje Pribaltikoje vyksta, bet suprato, kad ten – neramu. Vėliau Baltijos šalys tapo tokiais adaptuotais socializmui Vakarais, tokia beveik Europa. Kur ir kalbėta drąsiau, kur tarpo menas, ypač teatras.

Ir staiga atėjo soclageriui tie baisūs 1990-ieji. Ir plačiosios tėvynės liaudis nuoširdžiai nesuprato, kaip ir dabar nesupranta, ko mes veržėmės lauk. Kodėl mes nenorėjome būti ta sava, parodomąja prijaukintų ir adaptuotų Vakarų versija. Mes norėjome laisvės. Ir ją pasiekėme. Ir dar baisiau, išėjome pas tuos, kuriuos soclagerio propaganda paišė kaip pačius baisiausius velnius. Mes tapome Europos Sąjungos, ir dar baisiau – NATO nariais. Pamažu atėjo graudus suvokimas, kad mūsų taip paprastai nebesusigrąžinsi.

Bet ir mumyse dar labai daug sovietinio pašalo. Kur jis matomas pirmiausia? Pažvelkite į televizijos programas. Tik pastaruoju metu Rusijos minkštoji galia – televizijos filmai, serialai užima šiek tiek mažesnę eterio dalį. Bet vis tiek daug. Pavyzdžiui, „Ekstrasensų mūšis“. Ar ne per daug dėmesio laidai, kuri nuo pirmos iki paskutinės minutės surežisuota? Jei netikite, susiraskite Boriso Sobolevo keturių dalių dokumentinį filmą „Einantys velniop“ („Iduščije k čiortu“), kuriame demaskuota visa ši industrija. O mūsų liaudžiai šis šlamštas siūlomas. Kaip ir rusiški filmai valstybinių švenčių proga, kaip tenykščių žvaigždžių koncertai.

Ir ana pusė viltingai žiūri į mus, kiek gi tas imperinis nuodas, ta visa žudanti radiacija mumyse dar švyti. Tai koks mūsų aktorius, režisierius (taip visai atsitiktinai dirbantis ir kuriantis Maskvoje) propagandono Poznerio laidoje ima ir pašlovina šiandieninę Rusiją. Tai jų „tualeto bakeliai“ (slivnyje bački), tipo Skabejeva, Simonian ar Solovjovas, kuriuos rimtai gali žiūrėti nebent vieno Rokiškio galo gyventojai, papila apie mus purvo. Išvadina „nevykusia valstybe“ (nedogosudarstvo, nedorespublika). Na ir?

Kiek mumyse sovietinės radiacijos, rodo mūsų reakcija į tokius dalykus. Apie mus pasakė. Na ir kas? Ar katei rūpi, ką už nugaros apie ją cypia žvynės? Koks skirtumas? Lai tie, kuriems, kaip špygą rodydama viena jų čiabuvė nuo degtinės ištinusiu veideliu, šaukė: „vaš inernet nam i n***ui nenužon“, galvoja ką nori. Kam rūpi nevykėlių nuomonė? Kodėl mes į ją turime kreipti dėmesį?

Kodėl nevykėlių? Nes mes bendrojo vidaus produkto kiekiu vienam gyventojui aplenkėme vieną šeštąją sausumos, kurioje yra visa Mendelejevo lentelė. Nes mes gyvename ir uždirbame kelis kartus daugiau, nei jie. Nes mūsų pensininkai gauna kelis kartus geresnes pensijas. Nes mūsų ligoninėse neisterikuoja gydytojai, kad nėra vietos net koridoriuje paguldyti nuo covido mirštančią bobutę. Nes mūsų ligoninėse koridoriuose nestovi lovos, o tarp jų – lietaus vandeniui surinkti skirti burnaprausiai bliūdai ir rėčkos. Nes mūsų ligoninėse ant galvų pacientams netrupa tinkas. Nes net mažiausiose kaimo mokyklose vaikai neina į lauko būdeles, ir valgyklose jiems duodamas maistas, o ne makaronų košė su duona (likusius produktus išvogė). Nes pas mus gaisrinė nelekia 50 km į gaisrą bekele. Ir mūsų moterys „po špalam“ netempia traukinio vagono su duona. Nes pas mus niekas didžiulėmis policijos pajėgomis nemedžioja šamano su karučiu.

Nes rusų blogeriai, tiesiog per google maps lygindami mūsų atokiausius gluškaimius su jų miestais, stebisi – kaip pas mus gražu ir tvarkinga. Žaluma, medeliai, švarios gatvės. Gal mūsų kariuomenė ir nedidelė, bet ji saugo šalies sienas. Iš mūsų karinių laivų niekas nevagia inkarų ir variklių, ir pasaulio nejuokiname tamsios (tiesiogine prasme) atminties pačiu „pavojingiausiu“ lėktuvnešiu „Admirolas Kuznecovas“, kurį patys rusai vadina tiesiog „Admirolu Kuzia“. Tai jis, vos pasivilkdamas ir dūmindamas šliaužė per tarptautinius vandenis į Siriją, tai sugedo, tai nuo denio lėktuvus paskandino, tai remontuojamas sugebėjo paskandinti doką. Tobulas kenkėjas.

Kad ir kokie jų akyse maži būtume, mes bent jau negąsdiname priešų ir draugų, o labiausiai – savų... nupieštomis raketomis. Arba tikromis, radioaktyviomis, kaip užpernai, kai radioaktyvus debesis po nesėkmingų raketos bandymų, nukeliavo vos ne iki pat Maskvos. Gal mes ir turime ne pačią geriausią valdžią, bet po dviejų su puse metų turėsime galimybę ją pakeisti. O Rusijoje jau užaugo karta, kuri nieko kito soste be Putino ir nematė.

Mes išėjome už miško, ir iš savų tapome jiems svetimais. Svetimais, kuriuos taip rūpi susigrąžinti. Kurių sėkmė bado akis. Į kuriuos žiūri, kaip nevykėlis į kaimyno kiemą. Žiūrėk, ale tu matai, žolę pjauna, braškes sodina. Pas jį kieme ir gėlės žydi, ir avietės sirpsta. Kurgi nesirps. Tai jis, brudas šioks toks ir anoks, prie chebros negeria, žmonos nevaiko, dirba. Durnelis, kuriam sekasi.

O „protingam“ kaimynui – lyg tyčia visur nesiseka. Nes tol, kol tas save protingu laikantis nevykėlis žiūri į kaimyno kiemą, savajame piktžolėmis užžėlė daržas, sukrypo gryčia ir stogas kiauras. Ir šašlykams pinigų nėra. Nes užuot dirbęs, jis vėpso į kaimyno daržą. O ar tam, darbščiam, rūpestingam kaimynui turi būti įdomi tokio kvailio nuomonė? Kiek ji vertinga, kad gaištų laiką jai išklausyti ar į ją atsakyti? Protingas į ginčus nesivels, nes jis, užuot gaišęs laiką ginčui su nevykėliu, tiesiog nuravės braškes, palaistys gėles ar jaukiam savaitgaliui pasigamins šašlykų porciją. Lai springsta tulžimi nevykėlis, užuodęs gardėsių kvapą.Tai ir mes mažiau žiūrėkime, ką savo nedolaidose apie mus kalba Solovojovai, Skabejevos ir kiti priekvailiai propagandonai. Žiūrėkime savo namų, šeimos, ir valstybės. Stenkimės, kad juose būtų dar šviesiau, šilčiau ir jaukiau. Kad turtėtų ir stiprėtų mūsų šalis. Didžiuokimės ja, kaip savo darbų, idėjų ir kūrybišumo įkūnijimu, kaip trimis dešimtimis metų atkaklaus darbo. Ir lai už nugarų šnypčią tie, kurie turėjo ir tebeturi visas galimybes tapti gerovės valstybe, bet užuot kūrę ją, kuria naują „Admirolų Kuzių“, kovinių robotų Fiodorų ir animacinių raketų generaciją.