Kamikadzės – bandytojai, arba infantilai politikoje (12)

„Aš bandžiau narkotikų, kaip ir dauguma skaičiusių šią antraštę“, – naujienų portale teigia įtakotukė. O aš nebandžiau. Ne tik narkotikų. Daug ko nebandžiau, kas dabar populiaru. Niekada nerūkiau žolės, nevairavau girta ir nebandžiau šokti iš penkto ar šešiolikto aukšto, nebandžiau stovėti po krano strėle, nebandžiau šokti prieš važiuojantį traukinį, nežinau, ką reiškia pagirios. Kaip suprantu iš įtakotukės pasisakymų, gyvenimas prabėgo veltui... O gal kaip tik dėl to ir tebegyvenu...

Šioje situacijoje mažiausiai norisi moralizuoti. Ta pati įtakotukė vos prieš keletą mėnesių rašė apie išprievartautas moteris. Istorijos pamokančios. Standartinis algoritmas: apsvaiginta auka ir niekšas prievartautojas. Jokiu būdu neginu tų, kurie prievartauja. Tai yra tiesiog nusikaltėliai, kurių vieta kalėjime. Nekaltinu ir aukų: jaunystė, nepatyrimas, noras viską išbandyti ir beribis pasitikėjimas nepažįstamais žmonėmis. Tačiau daugelyje istorijų yra viena dedamoji: prisigėrė, vartojo narkotikus. Kai kas paliko be priežiūros svaigaus gėrimo taurę, kai kas, nenorėdamas atsilikti nuo bendraamžių, pats gėrė ar šniaukštė, rūkė, kol atsijungė. O kai atsijungė...

Kaip įkalti į galvas, kad yra dalykų, kurių niekada ir jokiomis aplinkybėmis negalima bandyti. Tai ne kultūros, ne išsilavinimo, ne laisvės ar saviraiškos, tai IŠGYVENIMO klausimas. Niekas iš tų, kurie linksmose kompanijose rūkė „kasiakus“ tikrai nesvajojo apie subadytas venas, apie iš tėvų namų išneštus paskutinius daiktus, apie perdozavimą ir mirtį patvoryje. Nė viena į linksmą vakarėlį su menkai pažįstamais draugais išlėkusi mergelė (o ir vaikinai tikriausiai) nesvajojo ryte atsidurti svetimoje lovoje be kelnyčių ir suprasti – tavimi pasinaudojo. Nė vienas girtas sėdintis už vairo nesvajoja apie mirtį griovyje. Bet tai nutinka. Ir tada skauda. Visą gyvenimą skauda. Kam pasiseka, skauda patiems. Kam nepasiseka, skauda artimiesiems, degantiems ant kapo žvakutes ar žiūrintiems į nuotrauką tamsiuose rėmeliuose.

Neapsirikite, ta įtakotukė – tai ne tik aktyvi alternatyviai protinga mergelė. Jie pretenduoja būti savo kartos balsu. Va tokia ideologija ateina. Kai į valdžią eina ne geriausi, ne protingiausi, o mažokai smegenų turintys, bet kažkam gražiai ir šauniai atrodantys politikai. Jie drąsūs bandytojai-kamikadzės. Ir gyvenime, ir politikoje.

Žmogus yra pakankamai nuosekli būtybė. Jei jis elgiasi kvailai asmeniniame gyvenime, neadekvačiai vertina situaciją, rizikuoja ir negalvoja, vargu ar jis bus kitoks ir darbe, ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Greičiau jau atvirkščiai: nesusitupėję, peraugę vaikigaliai, nesuvokiantys priežasties ir pasekmės ryšio, gyvenantys savo stebuklų pasaulėliuose, maža ką bendro turinčiuose su objektyvia tikrove, tokie yra ir politikoje. Sakoma, kad protingas žmogus mokosi iš svetimų klaidų, vidutiniokas – iš savų, o kvailys jas kartoja.

Užauginome infantilų kartą. Kad ir kaip sunku ir skaudu būtų tai pripažinti. Kai maištauja paauglys – normalu. Kai maištauja suaugę Seimo nariai – graudu. Kai politikai nebeskiria utopijų nuo realybės – būna siaubinga. Mes nebeturime politikų,  visuomenės lyderių. Turime peraugusius, žaidžiančius ir maištaujančius vaikus. Kurie patikėjo, kad gali valdyti valstybę. Ir išrinko juos tokie patys, kurie mano, kad valdyti valstybę yra fun. Kaip dainavo linksmai pagarsėjusi grupė „Gliorija“ apie asfalto liejimą: „čia reikia proto ir talento turėti“. Va ir turi. Vienas giriasi narkomašos praeitimi, kitas prisigyrė ryšiais su Kubos mafija. Trečias posėdyje be kelnių sėdėjo. Ech, kur dingo seni geri laikai, kai Seime pagaudavo neblaivius parlamentarus. Su jais bent viskas aišku būdavo. O dabar kai kurie parlamentarai – vaikščiojantys nesusipratimai. Kuriems joks sveiko proto žmogus nepatikėtų vadovauti grioviakasių brigadai, vadovauja valstybei.

O mes dar juokėmės iš Senovės Romos, kur Kaligula senatoriumi paskyrė savo žirgą. Ir bėda, kad ne tik Kaligula kvailas buvo, kur kas baisiau, kad ir žirgas tame senate buvo, kaip čia pasakius, niekuo neišsiskiriantis tarp kitų senatorių. Tiksliau, ne blogesnis už kitus.

Atminkite, kad dabar visos Europos lyderiai – studentų maištų, komunistuojančio jaunimėlio ir „gėlių vaikų“, žolės ir šio to stipresnio, karta. O jų politinė programa – Džono Lenono „Imagine“: pasaulis be šalių, be religijų, be sienų. Dainuojama, kad pasaulis yra... be. Bet nedainuojama, kas tame pasaulyje yra.

Nereikia bartis ant Dž. Lenono: jis tik įsivaizdavo, o šitie – įgyvendina. Va pažiūrėkit, kaip veiksmingai sprendžia klimato kaitos problemą. Ir mes spręsim. Apmokestindami diedukų mašiniukus. Po kurio laiko tikriausiai atsiras ne tik automobilių taršos, bet ir karvių mokesčiai. Jūs ką, nežinojote, kad karvės, kaip čia mandagiau pasakius, nuolatos gadina orą ir tuo labai kenkia planetai. Tai jei egzistuoja automobilių taršos mokestis, tai turi būti ir karvių. Ir ims selekcininkai veisti netaršias, suprask, nebezdančias karves. Ir šitai rimtais veidais sprendžia žmonės, kurie į klimato kaitos problemai skirtą konferenciją suskrido privačiais lėktuvais. Niekas nesako, gamtą saugoti reikia. Ne dėl plakatų, eitynių ir deklaracijų. Mandagus ir orus žmogus savo aplinkos stengiasi neteršti. Ir pradeda ne nuo pasaulinių deklaracijų, o nuo savo namų ir šeimos.

Ir tokių kognityvinių disonansų ilgai nereikia ieškoti: ar tik ne mes pernai prie Baltarusijos už rankyčių tvėrėmės, meškučius per sieną  siuntėme. Padėjo? Ką aš prieš metus sakiau? Kad baltarusiai liko vienui vieni. Kad negalima diktatoriaus meškiukais užmėtyti. Tai dabar diktatorius ėmėsi atsakomųjų priemonių. Tik vietoj meškiukų mūsų sieną bombarduoja ne kiškučiais. O gyvais žmonėmis. Sutikite, jo priemonės veiksmingesnės. Ir ką gi mums sako peraugę „gėlių vaikai“? Ar tik ne jokių sienų? Ir kuo gi mums paramą išreiškia? Ogi tuo pat, kaip ir Baltarusijos opozicijai – giliu susirūpinimu. Gal neužilgo ir mus pasieks pliušinių meškiukų siunta?

Galėsim išdalinti verkiantiems migrantų vaikučiams. Kol mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ir kariai šąla krūtinėmis dengdami sieną, kai kaimyninėje Lenkijoje vyksta kova dėl sienos, išlenda iš urvo Miuncheno merė ir leptelia: priimsim visus. O tu, alternatyviai protinga moterie, galvoji, ką pezi? O kas iš to išeina? Juk visi tie migrantai ir nori į Vokietiją (nedidelė dalis – į Prancūziją). Ten jų laukia, juos priima. Tik va menka kliūtis: lenkų ir lietuvių pasieniečiai ir kariai ant kelio stovi. Tai jie, bjaurybės, šaldo vaikus vidury miškų ir užtvėrė kelią į pažadėtą rojų. Kiek migrantų po tokios nebaidytos idiotės pasisakymo čiups vaikus po pažasčia ir maus į artimiausią Baltarusijos konsulatą? Batka puikiai išnaudoja Europos politinio mąstymo negalias. Ir ne tik jis.

Rytų Europa kurį laiką buvo apsaugota nuo politinės begalvystės. Naiviai manėme tam turį imunitetą. Išaugo nauja, išlepinta karta ir paaiškėjo, kad imuniteto nebeliko. Kad ir mūsų visuomenę jau kamuoja tos pačios negalios. Noras spręsti išgalvotas, apeinant tikras problemas. Nes taip lengviau. Mes viską darome, kaip lengviau: nesugebame vaikų įtikinti mokytis – nureformavome švietimo sistemą, nesugebame užtikrinti tolydžios šalies raidos – atsirado dvi tarpusavyje besipešančios Lietuvos. Ir galima sąrašą tęsti iki begalybės.

Visada politiko dorybė buvo ir bus protas, strateginis mąstymas ir veiklumas. Tik ar Vakarų civilizacija, įtikėjusi į amžinos linksmybės kvaitulį, besugeba tokius išauginti? Manau, kad nebe. Nes poreikio nebėra. Ko verta vien Vilniaus Universiteto priimta „naujakalbė“. Mūsų šalis augina žmones, bijančius ką nors įžeisti. Šalies būsimąjį intelektualinį elitą ruošia kaip bailius. Ne naujų horizontų užkariautojus, o bailius, bijančius užminti savo pačių šešėlį. O politika tokia – joje balti, pūkuoti ir apsirūkę neišgyvena. Tiesiog neišgyvena. Jie pralaimi ir būna suvalgomi veiklesnių, drąsesnių ir įžūlesnių.

Puikus pavyzdys iš Vokietijos. Išeivis iš Afganistano nusiaubė protestantų maldos namus. Kokia buvo reakcija? Tai tipinis religinės neapykantos nusikaltimas. Be jokių na, o, bet tačiau. Kaip sureagavo ir pastorius, ir bendruomenė? Užuot įvardinę aiškų nusikaltimą, jie ėmė pezėti apie „rudeninę savitvarką“. Suvokiate esminį skirtumą? Vienas nepabijojo padaryti nusikaltimą, kiti bijo nusikaltimą įvardinti nusikaltimu ir pareikalauti atsakomybės. Kas bus toliau? Kai kas nors nužudys krikščionių dvasininką, irgi bus sakoma, kad dvasininkas „netyčia pametė galvą“? Nebaudžiamumas skatina nusikalsti. Ir pavienius teroristus, ir diktatorius.

Kaip su šia bėda susitvarkyti? Kol valdžioje sėdės peraugę vaikigaliai, nesusitvarkysime niekaip. Kol nebus vieningos Europos politikos. Kol valdžiose sėdės ne narkotikų dekriminalizavimu ar karvių bezdėjimu besirūpinantys politikai. Kol politikai ir rinkėjai tikės utopijomis apie pasaulį be sienų. Kol jie bandys realybėje įgyvendinti savo seniai praėjusios jaunystės idealus. Kol jie pasaulį matys pro suktinės dūmus.

Pasikeis situacija tik tada, kai politikai ri jų rinkėjai, žiūrėdami į veidrodį matys nebe širdyje paauglį, o suaugusį žmogų, darbais, o ne žodžiais atsakingą už savo pasaulį. Nes būti suaugusiu ir spręsti yra kur kas sudėtingiau, nei sėdėti nieko nelemiančiose konferencijose, patys sau gražūs pozuoti nuotraukose.