Kovo 11-oji: apie pilį ir ietis (17)

1990-ųjų kovo 11-oji atnešė dideles permainas mūsų gyvenime. Paskendę kasdieniuose darbuose ir rūpesčiuose, tas permainas menkai tepajuntame: atrodo, viena panaši diena veja kitą. Tačiau mažais žingsneliais numynėme didžiulį progreso kelią. Tą liudija ne tik anų dienų nuotraukos, jau tapusios muziejų archyvų eksponatais, bet ir mūsų šiandieniniai norai, siekiai viltys.

Į Kovo 11-ąją mes atėjome pilki. Pilkais švarkais, kostiumėliais ir nukleiptais batais. Ant stalo buvo pilka neskani duona ir pilka daktariška dešra. Jei tik atstovėjus porą valandų eilėje, ji nesibaigdavo prieš nosį. Pilki ir niūrūs žmonių veidai. Nuo įtemptos kasdienybės ir rūpesčių be laiko pasenusios moterys, dar labiau sendinamos klaikių paltų, skarų ir šalikėlių... Pilka minia, kuri tuo pilkumu maskavosi... Žmonės be šypsenų. Kur tildė garsesnį vaiko juoką...

Pasaulis nenumaldomai artėjo prie dvidešimt pirmojo amžiaus. O mūsų virtuvėse vis dar karaliavo technikos stebuklas „Ryga-18“. Ir kassavaitinis skalbimas pavirsdavo visos šeimos lažu. Daugiabučiuose skalbinius skalaudavo voniose, privačių namų gyventojai tempė į savo virtuvėles iš šulinio kibirus, ir lakstė jų išpilti į paplavų duobes. Ar kas galėtų patikėti, kad tada ištisi miesto kvartalai nebuvo prijungti prie vandentiekio ir nuotekų tinklų.

Atsiradę pirmieji kooperatyvai ir vyrus, ir moteris pasodino prie siuvimo mašinų. Tam, kad uždirbtų sotesnį kąsnį, vieni siuvo chalatus, kiti – pirštines. Treti gamino sagas, ketvirti mezgė mocherinius megztinius. Žodis „mochera“ tada skambėjo stebuklingai. Kaip ir „džinsai“, pirmosios ryškiaspalvės medvilninės kiniškos suknutės, pirmi ryškiaspalviai rankšluosčiai. Kuriuos „darbo kolektyvų“ žmonės galėjo nusipirkti pagal paskyras. Ar kas galėjo patikėti, kad paskyros tada reikėjo ir automobiliui, ir... užsienietiškam lietpalčiui.

Ar kas dar beprisimena tų pirmųjų bananų, pardavinėtų prie „Eglutės“ už rublį, skonį? Kada pirmą kartą paragavome jogurto? Kada pirmą kartą tėvai iš darbovietės parnešė pakelį kvepiančio užsienietiško muilo...

Kalbame apie moterišką orumą. O kokio orumo buvo sovietinė moteris? Ar šiandien kas galėtų įsivaizduoti, kad „tomis dienomis“ vietoj įvairiausių dabartinių higienos priemonių gausos gelbėjo tik vata ir ligninas (daugelis dabar jau ir žodžio tokio nežino). Kiek šiandienių mamų bemoka suvystyti kūdikį trimis vystyklais: pirma marlės trikampėliu, po to – plonyčio perkelio vystykliuku, o po to – storesnės flanelės vystyklu... Ir vos pervysčius išgirsti piktą knirkimą: ir vėl šlapias...

Sovietinė sistema kaip vėžys ėdė ne tik žmogaus buitį, bet ir būtį. Bet kurios visuomenės pamatas – Dekalogas – buvo pamintas po kojomis. Ištisos kartos mokėsi iki tol nepriimtinų dalykų: vogti, meluoti. Nesantaika su savimi, su aplinka liejosi smurtu ir priklausomybėmis. Ištisos kartos mažųjų augo smurto ir baimės atmosferoje, numesti savaitiniuose darželiuose, vaikų namuose. Tie, kuriems pasisekė labiau – su rakteliais ant kaklų, mažesniųjų broliukų ir sesių auklės...

Nenuostabu, kad tų laikų žmonės buvo pilki, pikti, nelaimingi... Kai kvietimas palinkėti kitam žmogui ramybės buvo didžiulis psichologinis iššūkis. Kaip ir pasisveikinti, nusišypsoti nepažįstamam žmogui. Kokio ryškumo tame pilkumos pasaulyje atrodė mūsų trispalvė vėliava...

Tikėjome laisve. Galvojome, kad ateis laikas, ir pas mus kitados bus taip, kaip Amerikoje, ar bent jau Švedijoje. Svajojome. Ir keitėmės.

Pažvelkime į save šiandien. Į savo buitį. Į mažylių auginimą, kuris daugumai šeimų teikia džiaugsmą. Į nykstančius vaikų globos namus. Į valstybės paramą, ilgas motinystės atostogas, auklėjimą be diržo, be raktelio ant kaklo. Į šeimas, kuriose išgertuvės ir smurtas tapo nesuvokiamais dalykais. Į darbo vietas, kuriose gerti ir vogti yra nusikaltimas, kaip ir visur civilizuotame pasaulyje. Į savo namus, į pilnus šaldytuvus. Ar pagalvojote, kad prieš trisdešimt metų valgyti šviežią agurką ar pomidorą kovo mėnesį buvo neįsivaizduojamas dalykas? Pažvelkite į savo automobilį kieme, nupirktą be jokių eilių, paskyrų. Į garažą, kuriame jau seniai nebėra kibirų detalių. Į savo atostogas nebe pas močiutę kaime, o Turkijoje ar Egipte.

Į pilnas parduotuves drabužių, į pilnas spintas ir avalynės dėžes. Kada paskutinį kartą ryšėjote skarelę? Kada adėte pėdkelnes? Ir skalbimas bereiškia tik sudėti į skalbyklę drabužius, įpilti miltelių ar skalbimo skysčio, nustatyti reikiamą programą ir po maždaug valandos išdžiaustyti skalbinius.

Pažvelkite į savo kompiuterį, mobilųjį telefoną. Įsivaizdavote tai prieš trisdešimt metų? Pažvelkite pro langą į pasaulį, kuriam esame atviri, ir jis atviras mums. Tai mums dovanojo laisvė. Štai tokią gausybę dovanų. Kuriomis kasdien naudodamiesi, kartais negebame įvertinti, tinkamai pasidžiaugti. Pasidžiaugti savimi ir bendrapiliečiais, kiek daug egzaminų sėkmingai išlaikėme: ir ekonomikos pertvarkas, ir pilietinės visuomenės kūrimą. Sunkūs tie egzaminai buvo, pareikalavo daug ir visuomenės, ir asmenybių permainų.

Visgi, kai kurių jos dovanų dar nesugebame priimti. Laisvės dovana reiškia ne tik pasirinkimo, bet ir atsakomybės už jį dovaną. Dovaną būti piliečiu.

Pilietis, vienos didelės pilies, vadinamos valstybe, gyventojas. Šį žodį galima iššifruoti ir kitaip: pilis+ietis. Šis terminas labai simboliškas ir labai vykęs. Visą tą gerą, kurį mes sukūrėme, kasdien reikia ginti ir gausinti. Pačiam, kasdieniu darbu. Tai mūsų teisė ir pareiga. Laisvės pareiga. Ta pareiga yra mūsų ietis. Nes visais laikais, visame pasaulyje garbė ir privilegija nešti ginklą priklauso tik laisvam žmogui.

Kiek saldžių pagundų tą pareigą apeiti. Vis dar tikime, kad išsirinksime mistinę valdžią, ir ji mums sukurs saldų gyvenimą. Sukurs stebuklingą švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę gerovę. Kokių tik nebandėme rinkti: ir ūkiškų, ir gražių, ir drąsių, ir laisvų. Ir vis nusiviliame. Nes tikime. Kad nedirbdamas žmogus gali sočiai ir laimingai gyventi. Kad kažkas už mus gali išmokyti mūsų vaikus. Kad valdžia duos pinigų ir privilegijų. Kad mus ginti privalo Europos Sąjunga ir NATO, tuo tarpu patys sukčiausime išsisukinėdami nuo pareigos ginti savo pilį, savo namus ir šeimą. Vis dar tikime, kad pagalvoti už mus turi valdžia, ji turi mumis rūpintis, nurodinėti, auklėti, užtikrinti, duoti.

Penkiasdešimt metų su tuo stebuklingu „valdžia duos“ išaugo faktiškai dvi kartos. Ir tebeauga trečioji. Nesuvokdami, kad valdžia – tai mes. Kiekvienas pilietis. Kad valdžia neturi nė euro savo pinigų. Visa, kas patenka į valstybės biudžetą – tai jos piliečių uždirbtos lėšos. Kiekvieno jūsų lėšos, skirtos bendrajam labui. Nes kartu daryti kai kuriuos dalykus: ginti savo pilį, rūpintis savo sveikata, mokyti savo vaikus, padėti vargstantiems yra patogiau ir efektyviau, nei kiekvienam atskirai.

Būti atsakingu reiškia ir suvokti, kad trečiajai pašalpinių kartai, kuriai viskas „priklauso“, pašalpas moka, socialinius būstus nuomoja dirbantieji, mokesčius mokantys žmonės. Kad mokyklas su septyniais ar trisdešimčia vaikų išlaiko ne valdžia, o mes, piliečiai. Kad pirtis, kuriose mažai kas prausiasi, autobusų maršrutus, kuriais mažai kas važiuoja, išlaikome mes. Kad kiekvienas pavėjui, netikslingai išmetamas euras iškeliauja ne iš valstybės iždo, o iš mūsų pačių kišenių. Tas euras galėjo virsti saldainiu jūsų vaikui, jūsų naujais batais, indėliu į būsto remontą, jūsų bilietu į kiną ar spektalį. Kad kiekviena parama, pagalba yra ne „priklauso“, o didžiulė bendrapiliečių dovana. Kuri negali būti amžina ir tęstis iš kartos į kartą. Suprantama, kad kelyje į sėkmę visi judame skirtingu greičiu, kad visuomenė gali padėti tiems, kurie eina kiek lėčiau. Bet juk negalima amžinai nešti ant kupros tų, kurie nori sėdėti šalikelėje. Kad biudžeto pinigai nėra, kaip išsireiškė viena pilietė: „negi jums gaila, negi savo duodat“.

Valstybė, mūsų pilis, nėra kažkieno. Ji – ne mistinės valdžios. Ji – kiekvieno mūsų. Ir ietis, simbolizuojanti laisvojo žmogaus privilegiją, atsakomybę ir pareigą, kartais sunkią, kartais nemalonią, taip pat yra kiekvieno. Nebesigręžiokime su nostalgija į tai, ką laisvės kelyje palikome. Ten liko tik pilkuma ir numinti batai. Nepriimkime šiandienos pasiekimų kaip duotybės, kurią mums kažkas „privalo“. Džiaukimės tuo, ką sukūrėme. Nors norėtume daugiau, gražiau, geriau. Niekas mums netrukdo to siekti. Šiandien. Kiekvienam. Kuriant savąjį, puoselėti ir bendrąjį gėrį. Vertinti, gerbti savo bendrapiliečių pastangas ir jų piniginę išraišką. Visiems laikams pamiršti žodžius „gera valdžia“, „privalo“, „priklauso“ ir „turi duoti“.