Laisvės dieną pasitinkant. Kodėl šaudome sau... į kojas, o valstybei – į nugarą? (12)
Rugpjūčio 31-oji – Laisvės diena. Ji švenčiama tyliai, be didelės pompastikos. Nors tai viena svarbiausių datų naujausioje Lietuvos istorijoje. 1993 m. rugpjūčio 31-ąją likus porai minučių iki vidurnakčio, paskutinis Sovietų sąjungos kareivis paliko mūsų šalį. De facto baigėsi okupacija. Ką ši data reiškia, pamatėme vos po keturių dienų – 1993 m. rugsėjo 4-ąją, 15 val. suklupęs Vilniaus oro uoste, Lietuvos žemę pabučiavo popiežius Jonas Paulius II.
Popiežiaus vizitas – tai pripažinimas, kad Lietuva visiškai įsiliejo į demokratinių valstybių šeimą. Jis neįmanomas ten, kur stovi okupanto kariuomenė. Juolab to, kovai su kuriuo šv. Jonas Paulius II paskyrė savo gyvenimą. Šis milžiniškas jaunos Lietuvos valstybės pripažinimas buvo neįmanomas be tylaus, kantraus pasiaukojančio daugelio žmonių darbo. Be diplomatų, kurie nuosekliai ir atkakliai badydami Rusijos derybininkų nosis į techninius dokumentus, spaudė išvesti sovietinę armiją. Nors ji dar tebestovėjo Vokietijos teritorijoje. Tai mūsų kariai, budriai saugoję šalį nuo provokacijų. Tai mūsų įvairaus rango pareigūnai, kantriai vykdę svarbias užduotis šiam tikslui pasiekti.
Dabar, pasikeitus ištisai kartai, savo 28-uosius metus skaičiuojant tiems, kurie niekada mūsų žemėje nematė okupantų kareivio, šios dvi datos – tolima, o kartais atrodo, ir nereikšminga istorija.
Juk neretas, ypač jaunesnės kartos žmogus, ne tik kad išgirdęs „Katalikų bažnyčia“ suraukia savo nosytę, bet ir nebemoka „Tėve mūsų“. Tačiau ir tada, ir dabar šv. Jono Pauliaus II vizitas reiškia be galo daug. Ne kartą rašiau, kad Lietuvos katalikų bažnyčia buvo vienintelė institucija, kuri sovietinei okupacijai priešinosi nuo pirmos iki paskutinės minutės. Tai, kad išsaugojome tautinę savimonę, yra ir jos didžiulis nuopelnas. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika – savilaidos šedevras, laisvojo žodžio sargas. Kronikos nenutildė nei dvasininkų ir vienuolių, jiems talkinusių pasauliečių areštai, nei lageriai. Ji buvo rakštimi didžiuliam režimui, o Kronikos galia skleidėsi toli už geležinės uždangos. Tai mūsų Kronikai, mūsų išeivijos lietuviams kai kurios Pietų Amerikos šalys turi būti dėkingos už tai, kad ten neišplito pavojingas komunizmo ir krikščonybės derinys.
Šv. Jonui Pauliui II mes turime būti dėkingi ne tik už tvirtą ir nuoseklią paramą kovojančiai Lietuvos katalikų bažnyčiai ir tikinčiųjų bendruomenei. Juk ne veltui, išrinkus jį popiežiumi, šv. Jonas Paulius II savo kardinolo pijusę atsiuntė į Vilnių, į Aušros vartų šventovę. Jis padarė kur kas daugiau. Didysis Lietuvos bičiulis vienu savo sakiniu, palinkėjimu savo tautiečiams Lietuvoje, užkardė didžiulę problemą. Jo žodžiai: „Būkite geri savo tėvynės Lietuvos piliečiai“ niekais pavertė pastangas sukurti Šalčininkų autonomiją, grasiusią jaunos valstybės teritoriniam vientisumui.
Trisdešimt metų laisvoje valstybėje užliūliavo mūsų budrumą. Ne mes vieni taip klydome. Visas Vakarų pasaulis patikėjo, kad griuvus blogio imperijai atėjo amžinas taikos ir klestėjimo metas. Ir kaip jie apsiriko. Kaip visi klydome. Ir tebeklystame. Manydami, kad mumyse amžiams įdiegtas atsparumo komunizmui ir propagandai genas.
Jei visas Vakarų pasaulis kruopščiai ravi bedygstančius net mažiausius fašizmo daigus, tai komunizmas niekada nebuvo pasmerktas. Niekada nepareikalauta atsakomybės už Molotovo-Ribentroppo paktą, niekada nebuvo pareikalauta atsakomybės už Baltijos šalių okupaciją, už Suomijos, Lenkijos užpuolimą. Komunizmui niekada nebuvo Niurnbergo proceso. Atvirkščiai, komunizmas skleidė ir tebeskleidžia savo nuodingą tvaiką net ir Vakarų valstybėse. Vis dar yra intelektualų, garbinančių Leniną ar Trockį, ir aiškinančių mūsų tautoms, išgyvenusioms pusės amžiaus siaubingą okupaciją, kad komunizmo idėjos buvo geros, ir kad mes tiesiog nesupratome Sovietų sąjungos. Kurios dalies apie Sovietų sąjungą mes nesupratome: gyvulinių vagonų į Sibirą, Laisvės kovotojų, suguldytų turgų aikštėse?!
O jie nori, kad nesuprastume. Kas jie? Tie, kuriems Sovietų sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė katastrofa. Kurie svajoja apie imperiją nuo vandenyno, iki vandenyno, nesvarbu, kokiu vardu vadinamą. Juk dar ir dabar daug kas laisvajame pasaulyje tiki į komunizmą su „žmogiškuoju veidu“, nors Gruzija ir Ukraina vietoj to veido pamatė tik iltis iššiepusį žvėries snukį.
O tas snukis vilioja. Vilioja filmais ir laidomis. Kas, kad tikėjimas ekstrasensais nesuderinamas nei su Katalikybe, nei su „tikėjimu mokslu“, kas kad pačioje Rusijoje ne kartą ir ne du buvo demaskuotas kaip surežisuotas spektaklis naiviems, mūsų liaudžiai prikišamai nosis badoma į „N-tąjį“ „Ekstrasensų mūšio“ sezoną. Kol kas, dėl epidemijos, kiek aprimo „minkštoji“ didžiojo kaimyno galia: nebeliko jo dainorėlių koncertų, kino filmų, kitų propaganda persmelktų dalykų. Tačiau užtenka pežvelgti Lietuvos televizijų programas, ir supranti, kad tas sovietinis pasaulis vis dar tvirtai įsikerojęs mūsų mentalitete. Kaip įsitikinimas, kad tada ir ledai buvo skanesni, ir gazirovkė, ir mergos gražesnės buvo.
Mes, žurnalistai, nuolatos ugdome budrumą įvairiuose kursuose, mokymuose. Mokomės atpažinti įterptas melagienas. Tačiau kartais jų ir įterpinėti nereikia. Kam vargti kaimyninės šalies hakeriams ir troliams, jei mūsiškiai „naudingi idiotai“ jų darbą atlieka su entuziazmu ir iniciatyva.
Štai, imkime vieną antraštę dabar taip aktualia migrantų tema. Ji pasirodė praėjusį trečiadienį. „800 vyrų ir 20 porų batų: britas savanoris perspėja, kad maisto ir drabužių trūkumas migrantų stovyklose virs humanitarine katastrofa“. Kokio portalo tai antraštė? „Sputink?“ Neaspėjote. Šitą „opusą“ apie migrantų basakoję vasarą sukūrė ne sovietinės propagandos kromelis. Tai mūsų visuomeninio transliuotojo, išlaikomo iš mokesčių mokėtojų pinigų, antraštė. O kam gi važiuoti iki Rūdninkų, patiems pasižiūrėti, ar iš tiesų 800 migrantų neturi batų. Ir pasidomėti patiems, ar skaisčiai lauže dega… metalinės kareiviškos lovelės. „Sputnik“ ir jį į panašus tiksliai nesidomės: tiesiog pasidalins, paslaugiai išvers mūsų nacionalinio transliuotojo straipsnį. Kaip tik atitinkantį vieną iš dabartinių Rusijos naratyvų apie lietuvius fašistus, skriaudžiančius vargšus migrantus.
Dar vienas didžiulis portalas nuėjo dar toliau. Trisdešimtpirmuose nepriklausomos Lietuvos metuose buvo sudainuota panegirika… sovietų specnazui. Už puikią operaciją Afganistane. Manau, kad tą nevykusį straipsnį parašė žmogus, gimęs ir užaugęs laisvoje Lietuvoje. Panegirika, odė… okupantui. Ir niekam, nei straipsnį parašiusiam „žurnalistui“, nei jį priėmusiems redaktoriams nesukirbėjo kvaila mintis, kad čia kažkas, švelniai tariant, ne taip. Kad giedama šlovės himnai tiems, kurie sukėlė iki šiol tebesitęsiantį kruviną karą Afganistane. Kilus atgarsiams, susizgribta, straipsnis pašalintas.
Ir kam tie „naudingi idiotai“ pasakoja sovietų specnazo istoriją? Juk dar gyvi tėvai, kurių sūnūs iš Afganistano, iš svetimos žemės ir svetimo karo, grįžo cinkuotuose karstuose. Juk tik į šeštą dešimtį įkopė Afganistano karo veteranai. Išgyvenę tą pragarą. Juk kaip tik šiandien Lietuvoje yra pabėgėliai iš Afganistano, kuriame jau antra karta nematė taikos. Antra karta užaugo vietoj lopšinių švilpiant kulkoms. Ir tai vadinate sėkme, vargšai sofos rašeivos?
Tačiau ko norėti iš tų vargšiukų. Juk net praėjus beveik trisdešimčiai metų po to, kai mūsų žemės nebemindo sovietinės armijos kerzokai, mes savo istoriją dar tebepasakojame okupantų akimis. Net mūsų šventės liko panašios: tos pačios kalbos ir proginiai paminklų paramstymai. Štai kad ir dabar, kaip paminėjome 80-ąsias Birželio sukilimo metines? Faktiškai niekaip, kaip pelės po šluota. Nepatogu mat. Ar daug filmų sukūrėme apie savo laisvės kovotojus? Ar vis dar gajus „Niekas nenorėjo mirti“ naratyvas? Per trisdešimt metų niekaip nesugebėjome skirti pakankamo dėmesio ir finansavimo Naujausios istorijos tyrimams, kad pagaliau būtų atsakyta į pačius skaudžiausius klausimus. Kad pagaliau galėtume atsiprašyti už klaidas, ir nusiimti nepelnytai lipdomas nusikaltėlių etiketes.
Kad pagaliau kartą ir visiems laikams nustotume šlovinti sovietinį plombyrą, chruščiovkes ir kolchozus. Kad pagaliau, kaip ištrūkome iš Sovietų sąjungos karinės galios, ištrūktume ir iš jos kultūrinio, minkštosios galios lauko. Kad galėtume išdidžiai švęsti Laisvės dieną be Gazmanovų ir Kirkorovų, be „Ekstrasensų mūšių“ ir be garbės giesmės sovietiniam specnazui. Kad dergdami savo valstybę, bent jau paskaičiuotume, kiek migrantų neturi batų, ir savo aplinkoje tarnaujančių karių paklaustume, ar įmanoma jų loveles panaudoti malkoms.
Lai Laisvės dieną lydi šv. Jono Pauliaus II įžvalga: „Laisvė – tai ne priespaudos ar tironijos nebuvimas. Laisvė nėra ir leidimas daryti tai, kas patinka. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa“.