Meras Antanas Vagonis: „Žodžiais ąžuolų nevartau...“ (21)

(„) Pokyčiai visuomenėje neįvyko per naktį. Panašiai kaip ir žurnalistikoje: juk ne staiga analitinę, naujienų žurnalistiką pakeitė ir bemaž nuskandino nuomonės arba geltonoji žiniasklaida, tiksliau – klikiasklaida. Jau užaugo karta, kuri nė nepamena, kas yra objektyvus ir nešališkas žodis. („)
Linas Kontrimas

Šie žodžiai įkvėpė parašyti savo nuomonę apie mūsų viešąją erdvę, asmens privatumą, informacinės sklaidos kultūrą ir nuoseklumą. Savo nuomonę pailiustruosiu faktais, kurie skambėjo ir nenustoja skambėti viešoje erdvėje... Tarsi kažkas užbūrė žiniasklaidos žmones. Jie verda, trykšta baisiu pykčiu ir neapykanta valdžiai. Kaip po to jaučiasi žmogus, kuriam nuolat kyla problemų dėl  žemės, statybų licencijų, kelių ar eilių medicinos įstaigose, o reikia eiti pas tą ,,cinišką“, ,,idiotišką“, ,,perkaitusiomis smegenimis“?  Žmogus – tai ūkininkas, verslininkas, mokytojas ar garbus senjoras. Kaip jam patikėti, kad meras padės, išspręs jo problemas? Dalyvaudamas rajono bendruomenių renginiuose jau įpratau prie klausimų: „Mere, pasakykite tikrąją tiesą. Ką rašo žiniasklaidos priemonėse skaitėme, bet kaip yra iš tikrųjų?“ Sveikintinas reiškinys, kad mūsų rajono žmonės mąsto, gilinasi, bet kam reikia tokio priešiškumo mūsų žmonėms? Kad neitų, neprašytų, nereikalautų, nes viskas beviltiškai blogai? Niekas nebenori dalyvauti konkursuose į darbo vietas, kurios jau iš ,,anksto užimtos“.  Ir tuomet pradingsta sveikintinas noras kurti savo verslą, kurti savo buitį čia, mūsų Rokiškyje, mūsų nuostabiame rajone. Viskas tampa tamsu ir šalta. O sėdint apdergtiems skleidžiamu purvu, kiekvienas laimingas žmogus atrodo kaip beprotis, kiekviena išspręsta žmogaus problema ar pastatytas pastatas, nutiestas kelias nebeteikia džiaugsmo. Ir džiaugtis pasidaro gėda, nes atrodai kvaila, o tas žmogus, kuris prašo nevarginti jo žiniasklaidos dėmesiu, siutina. Tą iliustruoja ir Redos Milaknienės straipsnis Po galais, leisk visa tai paviešinti! (Gimtasis Rokiškis, 2018, spalio 22 d.) Kažin kas atsitiktų su Raimondu Gailiūnu, jeigu jis taptų politiku? Ar nepradėtų ,,kandžiotis“ žiniasklaida?
Paskleista žinia – labai stipri jėga, kiek sugriauta žmonių likimų... Kiek paniekinta ir pažemintą politikų ir eilinių piliečių, kurie niekada nebuvo nei nuteisti, nei įvykdę nusikaltimų, pvz., paskelbia žiniasklaida, kad UAB Kuksis bankrutavo ar, kad Rokiškio mašinų gamykla merdi. Ir ką? Ar buvo spaudoje  paneigimai? Ar paneigimas ko nors vertas?  Ar kas nors skaičiavo, kiek patyrė nuostolių verslas dėl vieno ar kito žodžio? Kaip jautėsi įmonių savininkai, darbuotojai ar jų šeimos? Paskelbta informacija apie Rokiškio aliejinės bankrotą, o kad nutraukta bankroto byla, paskelbti pamiršta. O ką kalbėti apie daugiabučių renovacijos blogį, kuris buvo skleidžiamas, o finale, renovacija pasitvirtino.  Gal kažkam tai smulkmenos, bet neatsakingi žodžiai žudo ne tik dabartį, bet ir ateitį.
Paskelbtas žodis, visada palieką žymę ne tik tam žmogui, kurį paliečia, tačiau ir tam, kuris jį perskaito. Manau, kad palieka žymę ir tam, kuris jį parašo. Korespondentas – žmogus, o žinodamas, jog rašo ne tiesą, kad kažką užgautų ar paniekintų, nesijaučia gerai. O jeigu jis – dar jaunas žurnalistas?  Ilgainiui priprantama, raminantis, kad tiesiog – toks darbas, mažai apmokamas, ir todėl normalu vykdyti ,,zadanijas“ už pinigus ar iš pykčio, ar šiaip, kad viskas nervina, atsibodo, neįdomu ir šlapia, ir šalta...  Kaip teigė ekonomistė, politikė Aušra Maldeikienė – „jokio politiko nerodo žiniasklaida už dyką, nebent tai būtų galimybė jį pažeminti ar nuteisti“. Pasiteisinimas paprastas: žmonėms tai, kas gerai, ne-į-do-mu. O gal žurnalistams taip dirbti lengviausia? Nors kažin? Tiesiog taip lengviau užtušuoti savo neprofesionalumą. Neseniai almanache Žurnalistika  perskaičiau Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorės Audronės Nugaraitės mintį apie žiniasklaidą: „... jei nepadarysime ryžtingo žingsnio į kokybę ir mobilumą, – nebus ateities“. Pats geriausiais pavyzdys yra ,,Verslo žinių“ laikraštis, kuris taip pat buvo ant bankroto ar išnykimo ribos, tačiau pasirinko kitą kelią. Kelią analitinės ir naujienų žiniasklaidos, keliant žurnalistų meistriškumą ir finansinį suinteresuotumą.  Šiuo metu jis – viena iš populiariausių ir žinomiausių žiniasklaidos priemonių.
Kas esi ir kuo būti kiekvieno spaudinio ar portalo pasirinkimas. Manau, jie turi savo tikslus ir uždavinius, turi savo slaptuosius susitarimus pažeminti ar pakelti. Suprantu, kaip sunku priimti pokyčius. Tarsi visi norime progreso, tačiau geriau, kad  tai mūsų neliestų. Bet taip nėra. Kiekvienas pasijuntame ,,žurnalistais“, galėdami pasidalinti savo mintimis ar įžvalgomis su tūkstančiais socialinių tinklų dalyvių. Jau neužtenka parašyti, reikia pritraukiančių dėmesį nuotraukų, o dar geriau filmuotos medžiagos. Viešųjų ryšių specialistė Orijana Mašalė seminaro metu mokė: „Jeigu jūs, būdami merais, neformuosite nuomonės apie save, apie jus nuomonę suformuos kiti,  pvz., jūsų oponentai“. Arba kaip rašė žurnalistas Aistis Zabarauskas: ,,Apie blogus dalykus mes ir taip parašysime, o už gerus susimokėkite“.
Štai čia ir slypi didžioji dilema. Kaip deklaruoti sąžiningus ir gerus darbus, jeigu tu už jų pateikimą susimokėjai? O jeigu dar sumokėjai ,,vokelyje“? O jeigu už mokesčių mokėtojų pinigus? Atsakymai yra verti milijono.
Kaip sakė pulkininkas leitenantas Linas Idzelis, „šiuolaikiniame pasaulyje visa informacija telpa tavo delne, visa... „Mums į pagalbą atėjo informacinės technologijos. Čia ir laikas, ir vieta. Jautiesi tarsi mažas skalikas prieš žiniasklaidos gigantus, kurie turi laiko užaugintą populiarumą, televizijas su savo apšvietimais ir kameromis, žurnalistais, paruoštais taip užduoti klausimą, kad liktum suglumęs, operatoriais, kurie sugeba taip nufilmuoti ir taip sumontuoti, kad savęs neatpažįsti. Tokių pinigų, kad nupirkti gigantus, gali turėti tik labai turtingi žmonės. Parašiau žodį ,,žmonės“ ir suabejojau: gal geriau rašyti ,,politikai“, bet ne – politikai taip pat yra žmonės. Kaip paveikta ta mūsų sąmonė! Pas mus juk taip priimta, jeigu jau tapai politiku, iš karto tarp žmonių ir politiko iškasamas griovys.
Dažnai, kalbėdamas su žmonėmis, sulaukiu pastabų: ,,Kodėl mes to nežinome? Kodėl, mere, nerekomenduojate rajoniniam laikraščiui tos tiesos parašyti?“ Žmogui, ypač vyresniam, sunku suvokti, kad pasikeitė žiniasklaida. Tuomet supranti, kad privalai ,,įjungti“ fantaziją ir įrodyti, ko esi vertas. Privalai daugiau bendrauti su žmonėmis, lankytis pas juos namuose, dažniau išklausyti. Turi gebėti paruoštus žurnalistus tave žlugdyti, „pasukti„ taip, kad nebūtum toks blogas. Gal kas ir gali parašyti tau gražią kalbą, bet ji nebus tikra. Jeigu kalbėsi kaip penktokas, žmonės su kuriais bendrauji mato tavo intelekto, kultūros lygį ir supras, kad tai yra netikra. Asmeninis socialinių tinklų  veidas yra asmeninis veidas. Dar yra labai svarbus kiekvieno iš mūsų veiklos stilius ir nuoseklumas. Žmonės nemėgsta „pripuolamų“ politikų darbų.
Kai viską sudėlioju, sakau tiesą apie nuveiktus darbus ir komentuoju faktus, tokius kokie yra iš tikrųjų, tuomet viskas yra paprasta ir labai lengva. Nesu iš tų žmonių, kurie kaip toje lietuvių liaudies patarlėje: „Žodžiu ąžuolus varto, o darbu ir skiedros nepakelia“. Manau, kad kelias susitarti su žiniasklaida yra, o šios srities specialistai   turi neišnaudotas galimybes ir potencialą rašyti kokybiškus straipsnius,  atlikti žurnalitinius tyrimus, organizuoti provokacijas. Manau, kad jie patys būtų visai kitos nuotaikos, jeigu rašytų tiesą, pasiremdami faktais, o ne liejant asmeninius skaudulius, susierzinimus. Juk ne taip seniai žurnalistai budėdavo, pirmieji norėdavo viską sužinoti, paviešinti sensacijas ir kitokio pobūdžio informaciją. Jeigu meras padaro klaidą ar nusižengimą, žinoma, kad reikia tai skelbti viešai. O geri darbai pasimatys ir neviešinami. Ane? Juk rajono vadovų pasiekimai, tai kartu ir visų rajono gyventojų pasiekimai ir džiaugsmas bendras. Kartais nereikia bijoti ir kartu pasijuokti ir tiesiog išreikšti save taip, kaip kam atrodo geriau, tarsi būtume visi kartu – viena didelė komanda. Neužmirškime ir to, kad informacinės priemonės ugdo jauną žmogų. Nuolat pateikdami purvu dvelkiančią informaciją, formuojame jo dvasinį pasaulį, o kokią išliekamąją vertę tokios publikacijos turės po kelių metų? Ar teisingą kuriame savo krašto istoriją? Ar prisiimame atsakomybę už savo veiksmus? Pagalvokime...
Meras Antanas Vagonis

Užs. 0705