Minčių srautas pagal Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ (1)

LIETUVA, TĖVYNE MŪSŲ,

Ji traukiasi kaip šagrenės oda. Ne teritorine prasme, o mūsų piliečių skaičiumi. Ir niekas neranda tikrosios priežasties, nors teorijų ir keliama įvairiausių.

TU DIDVYRIŲ ŽEME,

Su didvyriais šiuolaikinių lietuvių galvose dar sudėtingiau. Kas vieniems didvyris, kitiems gali atrodyti nusikaltėlis ar keistuolis bei nesusipratėlis. Kokius sektinus pavyzdžius mes rodome jaunimui? Ar jų paklausus išgirstume bent vieną visiems priimtiną pavardę.

IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS

TE STIPRYBĘ SEMIA.

Čia vėl iškyla problema. Kiek tūlo lietuvio sąmonė siekia praeitį – ar tik prieš trisdešimt metų egzistavusią sovietinę praeitį, ar prieš šimtą metų vykusį tautos brandos procesą, ar gilius viduramžius, kada klestėjome nuo jūrų iki jūrų. Kuo žmogus labiau išsilavinęs ir susipratęs, tuo jo atskaitos taškas bus gilesnis bei prasmingesnis.

TEGUL TAVO VAIKAI EINA

 VIEN TAKAIS DORYBĖS,

Tai visiems suprantamas palinkėjimas, tėvų pareiga išauklėti savo vaikus tinkamus bei pagal įstatymus ir nerašytas taisykles teisingai gyvenančius piliečius. Deja, realiame gyvenime vyksta įnirtinga ir negailestinga kova tarp gėrio ir blogio. Kada kartais nebeaišku, kuri pusė ima viršų ir kokiomis dorybėmis seka tauta.

TEGUL DIRBA TAVO NAUDAI

IR ŽMONIŲ GĖRYBEI.

Šiandien labai daug tokių, kurie tik žodžiais bei viešaisiais ryšiais „dirba“ tėvynės ir žmonių naudai. Ir jie labiausiai matomi bei girdimi, nes sugeba pralįsti į pirmuosius žurnalų puslapius, į televizijos ekranuose nesibaigiančias laidas. O tikrieji tyliai, ramiai ir nesustodami toliau pluša savo šeimos, miesto, valstybės labui.

TEGUL SAULĖ LIETUVOJ

TAMSUMAS PRAŠALINA,

Rašydamas šias eiles Kudirka gyveno neišpasakytai tamsiu Lietuvai laikotarpiu, kada atrodė, kad tauta nebeprisikels, išnyks ne tik iš žemėlapių, bet ir tautų sąmonės. Ir vis tik jis begaliai tikėjo, kad tauta ir valstybė vėl pabus, pakils ir atkurs savo didybę bei stiprybę. Deja, jis to nebesulaukė, bet, praėjus dvidešimčiai metų po šios giesmės pasirodymo, Lietuva tapo nepriklausoma valstybe.

IR ŠVIESA, IR TIESA

MŪS ŽINGSNIUS TELYDI.

Jis prašė ir norėjo, kad jo tautiečiai kuo daugiau ir dažniau eitų šviesos bei tiesos keliu. Tai nėra taip paprasta ir lengva. Ar mes visi galėtume pasirašyti po šiais žodžiais? Ar sutiktume besąlygiškai taip elgtis? Jis suprato, kad tik mokslas, jaunimo švietimas gali tautą išvesti iš tamsos ir klystkelių.

TEGUL MEILĖ LIETUVOS

DEGA MŪSŲ ŠIRDYSE,

Kiekvienas žmogus turi širdį, bet ne kiekvienas širdyje turi meilės Lietuvai. Nors ir labai gaila, bet tai karti tiesa. Net ir praėjus dvidešimt penkiems nepriklausomybės metams, kiek dar daug neapykantos, purvo pylimo, tyčiojimosi iš valstybės, jos simbolių ir vadovų. Žmonės dažnai sutapatina valstybę ir valdžią. Tai nėra racionalus būdas. Valstybę turime tik vieną, o valdžia renkama ir keičiama kas keleri metai. Nepatinkančią valdžią galime pakeisti, o valstybės – ne. Arba ją turime, arba ne, kaip autoriaus laikais.

VARDAN TOS LIETUVOS

VIENYBĖ TEŽYDI!

Tai daugiausia diskusijų keliančios eilutės. Vieni atvirai juokiasi iš šių žodžių, kiti elgiasi santūriau. Aiškinama, kad tai nepasiekiamas tikslas ir niekada to nebuvo ir nebus. Nebent tai pasiekiame tik po krepšininkų pergalių. Ir tai jau gerai. O gal vienybę, neabsoliučią, buvome pasiekę ir Baltijos kelyje, ir Sausio 13 – ąją. O tai jau nemažai. Pasirodo, mes galime.

Tai tokios mintys ir pamąstymai. Tai daugiau Juodojo metraštininko žodžiai, nors jau ir tunelio gale šiek tiek šviečiasi saulė ir Baltasis metraštininkas jau siūdinasi savo mantiją. Didįjį tamsos kelią jau nuėjome, liko dar kokie penkiolika metų, sekant senovės žydų tautos klajonėse praleistais keturiasdešimt metų, kada nebeliko vergovę menančiųjų. Taip ir mes einame panašiu keliu, šiandien dar kartais gyvendami ir elgdamiesi kaip vergai ar propagandos aukos, kai meluodami, slapstydamiesi, manipuliuodami slepiame į tamsos užkaborius tautos giesmę, o į šviesą keliame savo ego, neišprusimą, nesusivokimą. Bet sparčiais žingsniais artėja Baltasis metraštininkas.

Algis Kazulėnas

Istorikas