Nebaidytų idiotų kraštas -9: Celofanas, Celofano, Celofanui, Celofaną, su Celofanu (22)

Yra ant Lietuvos tokių ministrų, kurių šviesų abrozdėlį pamatęs eilinis pilietis nė nepasakytų, kas čia per persona tokia rodoma. Jų tiesiog... nėra. Tiksliau, ministrai kaip ir (deja, kaip ir) yra, o va jų darbų nematyti. Jeigu katkartėmis neapsireikštų feisbuke, tai vienintelis ženklas, kad ministras dar nenumirojo, būtų tai, kad dar nesurengtos, atleisk Viešpatie, valstybinės pakasynos. Atleisk Viešpatie, ministrams. Vienas iš tų incognito ministrų yra mūsų švietimo, mokslo ir sporto ministrė. Kad parašyčiau pavardę, prisipažinsiu, tektų pagūglinti. Bet šios damos darbų yra „tiek daug“, kad, be jokios abejonės, ji amžiams įeis į mūsų tautos istoriją, kaip žmogus, savo krėsle per metus nuveikęs... nieko. Užtat kita kylanti politikos žvaigždė, ponas Celofanas, rampų šviesoje. Atleiskite, pasakysiu grubiai, bet tiesiai šviesiai: dar nespėjo šitas ponas oro pagadint, o jau ministrai ir žiniasklaida, nosis prie jo užpakalio prikišę, laukia to valstybinės reikšmės pirst. Šioje vietoje taip ir dera pacituoti škotų futbolo apžvalgininkus, atvažiavusius kitados stebėti rungtynių tarp FBK Kaunas ir Glazgo „Rangers“: „Kitados plaukojęs su banginiais, dabar malasi tarp pūgžlių“.

Žodžiu, ketvirtadienį ant Lietuvos nutiko baisus skandalas ir baisi nelaimė. Savo rūsčiu kraupumu iš karto į šešėlį nustūmęs ir covid-19, ir migrantų krizę. Įsivaizduokite, Celofanui vienoje Kauno mokyklų buvo suteiktas žodis per... sūnaus! išleistuves. Tuomi neišpasakytai svarbiu reikalu ir konfūzu rado reikalą pasisakyti net du ministeriai, per žiniasklaidą nuvilnijo straipsnių banga. Įsivaizduokite, kaip kažkas drįso žodį tam Celofanui suteikti. Prieš Rusijos propagandą kovojančiose grupėse liaudis lukšteno Celofano kalbos įrašą, ieškodami slaptų kenkimo valstybei požymių. Kilo toks alasas visame lietuviškame feisbuke, kad vargu ar berasime bent vieną gėlyčių ir kačiukų nuotraukų beigi skystų citatų apie gyvenimą dalintoją, kuris nežinotų, ką tas Celofanas pasakė ir ko nepasakė.

Šitas alasas – tipinė Vakarų pasaulyje populiarios „canceling“ kultūros apraiška. Kažkuo meinstrymui neįtikęs žmogus visaip pjudomas ir išstumiamas iš viešojo gyvenimo. Tik, mūsų lietuviškomis aktualijomis, iš didelės, ir, be abejo, „būtinai reikalingos, nes nu Celofanas, jau galimai, už kažką jau nuteistas, ir kažkuo dar kaltinamas, taigi reikalingas mažų mažiausiai išstūmimo iš viešosios erdvės, o pageidautina, dar ir išpilietinimo“, kaip visada, išėjo didelis šnipštas. Mat mūsų valdžios jupiteriai eilinį kartą pasielgė kaip elementarūs jaučiai. Ir visai šiai didžiagiliamintiškai akcijai rimtais nuo rūsčio ir įtampos veidais privarę feisbuką, atleiskite, verbalinės trydos, pavertė visišku farsu.

Kaip barzda nedaro filosofu, taip ministro titulas ir madingos basanožkės nedaro ministru. Kažkur toli toli, sovietmečio sąmonės užkaboriuose buvo pamesta vidinė kultūra. Statusas. Suvokimas, ką galima daryti tam tikras pareigas užimančiam žmogui, ir ko – ne. Štai viduramžiais buvo tokia pareigybė – heroldas. Tai herbų ir giminystės ryšių žinovas. Jis riterių turnyruose kruopščiai sekė, kad varžovai kautųsi tik su jiems lygiais, turinčiais teisę kautis. Kautis su žemesnio rango ar kilmės asmeniu buvo paprasčiausia negarbė. Tačiau dabartiniams jaučiams, pretenduojatiems tapti Jupiteriais, nebėra heroldų, kurie galėtų patarti, kad visgi į kai kurias peripetijas protingi ir statusą turintys asmenys tiesiog nereaguoja. Atvirkščiai, pasaulį apėmus viešųjų ryšių psichozei, išnyko politika, kaip reiškinys. Dabar tai viena nesibaigianti viešųjų ryšių akcija, kuri yra ne kas kitas, kaip turgaus bobų alasas „tas tų sakę, tas anų pasakę“. Bet, kadangi mėlyna padangė, viešuosius ryšius pas mus formuoja vietinių universitetų „bukulaurai“, kurie ir sakinio be klaidos parašyti negali, tai jupiteriška rūsti tyla virto nenutrūkstamu bukulauriškų jautelių isterišku baubojimu. Feisbuke paliekančiu ne neišsiamiamus filosofinės, politinės minties klodus, ne inovacijas ir idėjas, o viso labo apgailėtinus karvės blynelius, kuriuos protingas žmogus apeina ratais, kad neįtapnotų.

Mat Jupiteriai sprendžia jų lygmens ir akiračio problemas. Jupiteriai kuria švietimo reformas ir strategijas. Jupiteriai galvoja, kad iki naujųjų mokslo metų liko mėnuo. Kad moksleiviai jau dvejus metus nematė normalaus kontaktinio ugdymo. Kad studentai, būsimieji bakalaurai, dvejus metus universitetų auditorijas ir laboratorijas pažino tik paveikslėliuose. Jie galvoja apie tai, kad mūsų visuomenėje kartų kaita atveda vis prastesnius specialistus ir vis prastesnius politikus. Ir, kad užuot investavę į žmogų, vis dar investuojame į plytas, mokyklų valgyklas ir pečkurius. Kad Nobelio premijos laureatų negalima išugdyti ten, kur studentai nemato laboratorijų, o kas trečias neišlaiko matematikos egzamino. Nebent, kada nors ateityje, Nobelio literatūros premiją ims dalinti už politikų postus feisbuke, o ekonomikos – už influencerių vaizdo siužetus apie naują kremuką, naują golfuką už penkiolika eurų, ar dešimt dienų Nidoje ir apipaišytas kaimyno duris.

Tačiau strategijų kūrimas ir įgyvendinimas – darbai Jupiteriams. Jaučiai gi tuo nesivargina. Jaučiai ėda ir mauroja. Stengdamiesi permauroti kaimyninės ganyklos raguotuosius. Jaučiai neturi laiko galvoti apie švietimo reformą: jie tuo metu ciochina, ką kas pasakė per išleistuves vienoje iš Lietuvos mokyklų, ir būtinai turi užmauroti atgal. Treptelti firmine basanožke apmauta kanopėle, kad visiems čia būtų aišku, kas gi čia tikrasis vadas.

Jupiteriai nemauroja. Mauroti – gėda. Kaip ir uostyti kiekvieno paribių veikėjo pirstelėjimus, o jau tuo labiau – į juos reaguoti. Kaip derėtų elgtis ministrams, reiktų pasimokyti iš seno anekdoto. Sėdi verslininkai jautis ir liūtas kavinėje. Suskambo liūto mobilusis. Atsiliepęs jis sako: „Taip mieloji, aš tuoj grįšiu“. Ir atsiprašo jaučio, kad turi važiuoti. Jautis, žiūrėdamas į žvėrių karalių, sako: „Kad aš savo bobos klausyčiau. Ir tau negėda taip, o dar žvėrių karalius. Aš kai trenkčiau kanopa į stalą“. Liūtas jam atsako: „Tai tu. Juk tavo žmona – karvė. O manoji – liūtė“.

Jei mes turėtume tikrus žurnalistus, o ne dvaro poetus, jie ministrės paklaustų: ar visus skaudžius švietimo klausimus ji išsprendė, kad turi laiko komentuoti, ką kažkoks Celofanas kažkur pašnekėjo. O ir ar nebeliko visuomenėje didesnių problemų, kaip vieno asmens kalba poros šimtų žmonių auditorijai vieneriose išleistuvėse. Gerai mes gyvename.

O gal Celofano vaikymasis, jo, dovanokit, uodegos uostymas, yra būdas tiesiog išvengti esminių, nepatogių klausimų? Kaip ten mūsų vyriausybei sekasi suvaldyti migrantų krizę? Kaip sekasi rasti bendrą kalbą su prieš jų stovyklas protestuojančiais piliečiais? Ar jau pakilo pirmasis lėktuvas, grąžinsiantis migrantus į jų kilmės šalį? Kiek koncertinos nutiesta? Juk, sutikite, daug paprasčiau spręsti, galėjo ar negalėjo Celofanas pasisakyti per savo sūnaus išleistuves. Va tokie kurmiarausio platumo mūsų visuomenės lyderių minties horizontai.

O Celofanas turėtų padėkoti ministrams, žiniasklaidai bei, be abejo, labai patriotiškai ir entuziastingai jį smerkti nusiteikusiems piliečiams už pačią geriausią galimą reiklamą. Gal kitoje kadencijoje poną Celofaną ir švietimo ministru pamatysime. Ach, reputacija ne kažką, ir nekompetetingas? O nuo kada tai trukdo būti valdžioje? Štai turime ministrę, kuri vairavo girta. Valdančiojoje koalicijoje yra partija, kurią nuo žodžių derinio „brendžio dėžutė“ ištinka nervinis tikas. Turime ministrę, kurios pavardės niekas neprisimena. Jos kėdėje galima kaktusą pasodint, ir niekas nepastebės skirtumo. Tik pigiau kainuos.

O mokykloms, norinčioms išvengti panašių konfūzų kaip su Celofanu, yra tik vienas patarimas. Nustokite į savo renginius kišti niekam nereikalingus kalbėtojus. Atminkite, kad absoliuti dauguma piliečių, įskaitant ir ministrus, ne tik kad nemoka viešai kalbėti, bet ir nieko tinkamo nepasako. Dar baisiau: jie užknisa, mirtinai užknisa. Be to, pasaulis keičiasi: jau mano kartai kalbos yra neįdomios. Ką bekalbėti apie jaunimą? Kuriems suaugusieji apskritai ir politikai imtinai nėra joks autoritetas.  Nieko nėra baisiau, kaip tvoskiant kaitrai valandą klausytis skiedalų iš serijos: „jūs išeinate į gyvenimą“ (o dabar, reikia manyti, kalėjime buvote), „skriskit sparnus išskleidę“ (suglaustais sparnais skristi kažkaip neišeina), „ne tragedija, kad neišlaikėte egzaminų“ (pati didžiausia gyvenimo laimė: vietoj studijų mažiausiai metus skusti žuvų uodegas kokioje nors Norgėje. Nors žinant dabartinių studijų kokybę, tai gal iš tiesų tik į gera). Patikėkite, vienintelė mintis žiūrint į n-tąjį kalbėtoją scenoje yra tokia: kada gi tu pagaliau užsičiaupsi ir nešdinsiesi? Ką bekalbėti apie tai, kad tai ne gražbylių, o jaunų žmonių, baigusių mokyklą, šventė. Kad jiems spaudžia naujos basutės, veržia pirmą kartą užsirištas kaklaraištis, ir jiems mažiausiai norisi dabar kepti saulės atokaitoje klausan to, ką jiems burbia visiškai neįdomūs ir nereikšmingi žmonės. O kiekvienas tėtis ir mama laimės savo vaikui gali palinkėti ir asmeniškai, nebūtina rioglintis į tribūną. Bet išeliminavus iš išleistuvių programos tokias kalbas, kur gi mūsų politikos jauteliams beliks erdvės mauroti?