Nebaidytų idiotų kraštas, arba kaip Batka mus išgyvenimo taisyklių moko (20)

Pastaruosius dešimtmečius kaimynai baltarusiai ir jų nepakeičiamasis tironas Aleksandras Lukašenka buvo tapęs būtina politinio humoro dalimi. Ūsuotas tarakonas, bulvių viešpats, neprilygstamasis ledo ritulio žaidėjas. Mūsų politinio isteblišmento dėdulei su ūsais prikabintų epitetų gausa stebino šmaikštumu. Kol vakar dėdulė ūsuotasis-dryžuotasis neįmurdė visos mūsų diplomatijos, kaip kačiuko, snukučiu į balutę. Pamoka buvo labai skaudi, netikėta, ir, reikia pripažinti, labai drąsi bei elegantiška. Ūsuotasis-dryžuotasis ne tik pergudravo savo labai protingus, labai patyrusius oponentus, bet ir vožtelėjo per skaudžiausią Vakarų visuomenės vietą – keliones. Daugiau niekas, sėdėdamas keleiviniame laineryje, skrisdamas ar virš Baltarusijos bulvių laukų, ar virš bekraščių Rusijos platybių, niekada nebesijaus saugus.

Žinoma, džiaugtis ūsuočio pergale būtų kvaila. Naudos iš to išspausti galima nebent, su labai labai didelėmis išlygomis, vienu vieninteliu aspektu: gerai, kad dabar jis parodė, koks trapus mūsų įsivaizduojamas susitarimų, sutarčių ir gerųjų praktikų pasaulėlis. Belieka tik, išgirdus apie kaimyninės šalies KGB operaciją, kaip tam rusų humoristui, už galvos griebtis ir surikti: a čto, tak možno bylo? (o ką, taip buvo galima?). Gerai kad bent dabar gal jau imsime suvokti, kad diplomatija – tai mažos valstybės ne prabangos, o išgyvenimo reikalas. Kaip ir slaptoji diplomatija. Nes pastaruoju metu visa Europa elgėsi kaip „strana nepuganych idiotov“ – nebaidytų idiotų šalis (labai mėgiama Rusijos opozicionierių blogerių frazė, beje). Dabar pabaidė.

Lietuva daugelį metų puoselėja ambicijas tapti Rytų regiono politine lydere. Kokios naivios tai viltys, prikišamai parodė Batka. Kol konservatoriai riejosi su prezidentu, kas turi pozuoti Europos galingiausiųjų bendrose nuotraukose, panašu, kad buvo praleista kažkas išties labai svarbaus.

Vakar sofos riteriai ir sofos politologai (iš esmės tie patys nebaidytieji) šaukėsi NATO įsikišimo (kažin kokiu pretekstu) ir konstravo įkaitų vadavimo dramą (net ir tada, kai iš Minsko jau pakilo lėktuvas su visais keleiviais, išskyrus vargšą disidentą su jo drauge, ir, žinoma, KGB agentus).

Kol vakar sofos riterių beigi feisbuko diplomatų ordos į orą kėlė NATO naikintuvus, griaudėjo sunkioji tikrosios diplomatijos artilerija: nuo kalenimo „kelia susirūpinimą“ automatais, iki dudenimo įvairaus kalibro sunkiąja gilaus, gilesnio ir giliausio susirūpinimo artilerija. Daugiau bumbsėti nebuvo (ir iki šiol nėra) kuo. Batka tiesiog pasityčiojo iš savo vakarietiškųjų oponentų. Kurių kova su terorizmu iki šiol apsiėjo, ir dabar apsieis eitynėmis su plakatais bei įvairiais gilaus susirūpinimo laipsniais.

Kodėl? Nes Minskas ant mūsų pačių kvailumo sužaidė puikią šachmatų partiją. Jei tikėti pirmosiomis analizėmis, tai viskas ten buvo suplanuota sekundžių tikslumu ir veikė it šveicariškas laikrodis. Batka išnaudojo visus Vakarų politinės, teisinės ir saugumo sistemų trūkumus.

Pirmiausia, po Rugsėjo 11-osios ir kitų teroro aktų itin smarkiai sugriežtintas požiūris į pranešimus apie sprogmenis lėktuve. Taigi, pagal dabar galiojančią tvarką, pranešus apie sprogmenį, lėktuvas tupdomas kuo greičiau. Stengiantis išvengti, kad lėktuvas netaptų taranu (kaip Rugsėjo 11-osios įvykių metu), pakeliami naikintuvai, kurie, prireikus, numuštų užgrobtą lainerį jam nepasiekus kokio nors pavojingo objekto.

Taigi, laineriui įskridus į Baltarusijos oro erdvę, sprendžiant iš pranešimų, jame buvo sukelti net du incidentai (matyt, KGB pamanė, kad vieno gali būti per mažai, o du – tai jau garantuotai). Taigi, lėktuvo salone galimai buvo sukeltos muštynės ir pranešta apie sprogmenį.

Žinoma, Baltarusija ėmėsi veiksmų. Prisiminkime, kad veiksmas vyksta Baltarusijos oro erdvėje, kurioji ji yra visiška šeimininkė. Taigi, gavusi pranešimą apie muštynes ir bombą lėktuve, ji daro tai, ką darytų bet kokia kita šalis. Ji kelia naikintuvą, kad šis, kartu su skrydžių valdymo dispečeriu užtikrintų, jog lėktuvas saugiai nusileistų oro uoste.

Teoriškai, tai turėtų būti artimiausias oro uostas, su reikiamo ilgio pakilimo-nusileidimo taku, tinkamomis oro sąlygomis bei visa reikiama įranga gelbėjimui ir t.t. Ir toks oro uostas yra... tadadam, Vilnius. Vos už kelių minučių skrydžio. Bet lėktuvas nukreipiamas į Minską. Nelogiška?

Logiška, jei atsimintume, kas yra prie Vilniaus. Kaip tik 30 km nuo jo. Tai didžiausia visų laikų mūsų diplomatijos „pergalė“. Kiek liežuviais lota, kiek notomis bombarduota. Visgi ji, ta „pergalė“, tebestovi dar vis. O tiksliau, tai pats pavojingiausias iš visų galimų taikinių – Astravo atominė elektrinė. Ir, kaip suprantate, pastatytas būtent čia ne tam, kad visoje Baltarusijoje kitur vietos neatsirado. Tas objektas Europos Sąjungos ir NATO pašonėje yra kaip tik laiku ir vietoje. Ką ir reikėjo įrodyti: koks gi idiotas dispečeris vestų tokį lėktuvą su bomba atominės elektrinės link. Taigi, Baltarusija turi geležinį argumentą, kodėl nukreipė lėktuvą būtent Minsko link. Ir jokia ICAO (Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija) net ir norėdama, čia neprisiknis.

Toliau, sofos riterių drąsieji būriai piktinasi, kodėl lėktuvo pilotai pakluso reikalavimui sukti Minsko link. Juk tereikėjo „spustelti gazą“ ir po kokių 3-4 min. lėktuvas būtų Lietuvos oro erdvėje. Bet va, ėmė ir pasitaikė pilotai bekiaušiai. Iš tiesų tai ne pilotai bekiaušiai, o sofos ekspertai besmegeniai. Kaip jau minėta, tas MIG buvo pasiųstas ne šiaip sau. Jei yra pranešimas apie sprogmenį lėktuve, o įgula nepaklūsta MIG piloto ir dispečerio reikalavimams, MIG turi visišką teisę numušti tokį lėktuvą. Žinoma, sofos riteriai šventai įsitikinę, kad ir nuo MIG, ir nuo jo paleistų raketų lėtas ir nemanevringas (lyginant su naikintuvu) keleivinis lėktuvas turi galimybę pasprukti. Pilotų garbei galima pasakyti, kad jie iš tiesų bandė pasiekti saugią Lietuvos oro erdvę. Bet Minske irgi ne durneliai sėdi. Nors sofos riteriams atrodo kitaip.

Lėktuvo pilotai tokiais atvejais paprastai vykdo reikalavimus ir bereikalingos bravados nedemonstruoja. Viskas, kuo rizikuoja nusišnekantis sofos riteris – tai idioto etiketė. Lėktuvo pilotas gi rizikuoja visų jame esančių, įskaitant ir savo, gyvybe. Jei jis būtų pademonstravęs tuščią ir beviltišką didvyriškumą, net jei ir būtų pavykę, sulauktų ne medalio. Jis visam laikui atsisveikintų su licencija. Oro linijoms kvailių nereikia. Net prekybos centro, banko darbuotojas užpuolikui verčiau atiduos pinigus (jiems ir liepiama taip daryti) nei puls jį. Tai kodėl manote, kad keleivinio lėktuvo pilotas rizikuos gauti MIG paleista raketa į lėktuvą?

Matote, kaip viskas gražiai, sustyguotai klostosi. Baltarusija, tupdydama lėktuvą, nepažeidė jokios tarptautinės taisyklės, jokios sutarties ir konvencijos. Prisiminkite anekdotą, kaip sumaitinti katei garstyčias. Sovietai gyvulėliui jomis ištepė, dovanokit, pasturgalį. O ji garstyčias nusilaižė savanoriškai ir „su daina“.

Toliau, lėktuvas jau nutupdytas. Ką darytų sveiko proto valstybė? Tikriausiai po sekundės vėl pakeltų lainerį į orą? O va ir ne. Visus, kas jame buvo, sulaikytų ir apklaustų, ieškodami teroristų ir jų bendrininkų. Tai, sutikite, užtrunka. Patikrinus paaiškėjo, kad sprogmens nebuvo. Kaip netikėta, ar ne? Ir nieko nuostabaus. Juk tokių įvykių pasitaiko. Net Lietuvoje. Štai 2011 m. sausį Lietuvos policijai pranešta apie sprogmenį viename „Air Baltic“ lėktuvų. Štai 2004 m. tokį „bajerį“ iškrėtė Vilniaus miesto tarybos narys Juras Požėla. 2020 m. liepos mėnesį raštelis apie sprogmenį rastas lėktuve, skridusiame iš Krokuvos į Dubliną. Beje, lėktuvas buvo nutupdytas Stanstedo oro uoste. Precedentų kiek tik nori ir dar šiek tiek. Taigi, jei Baltarusija aiškins, kad kokie nors piliečiai „Petrovas ir Baširovas“ priplempę Graikoje viešbutyje „viskas įskaičiuota“, to, ką rado bare, sugalvojo nevykusiai pajuokauti, bus ne pirmas kartas. „Petrovą ir Baširovą“ Baltarusija net nubausti gali, formaliai net nuteisti ir t.t.

O toliau – paprasta procedūra: keleivių patikrinimas, ir sulaikomas paieškomas asmuo – disidentas Romanas Protasevičius. Viskas.

Sprogmens nerasta, keleiviai (nepaisant mūsų toleriagų sofos riterių išvadų) iškeliauja tuo pačiu lėktuvu į Vilnių. Baltarusija tikriausiai net kompensacijas jiems sumokės. O ji gavo, ko norėjo.

Visa ši elegantiška operacija tapo įmanoma vienos klaidos dėka. Koks idiotas pasodino tą vargšą baltarusių disidentą į lėktuvą, kuris kirto Baltarusijos oro erdvę? Jei lėktuve, skrendančiame Baltarusijos oro erdve, nebūtų to disidento, tai ir spektaklis būtų nereikalingas. Tai rodo, kad mūsų visuomenė, mūsų diplomatai 30 metų po Sovietų sąjungos griūties visiškai atsipalaidavo. Kad visiškai užmiršta sovietmečio patirtis ir žinios apie specialiųjų tarnybų veiklą. Kad užsižaidėme „kepurėmis užmėtysime“  nuotaikomis, nepamatuota bravada ir kitomis nesąmonėmis, kurios labai kenkia išgyvenimui. Pamiršome, kad turime reikalą ne su nusenusiu ir nupezusiu tarakonu, kokį sau patogiai įsivaizdavome, o netgi labai gaju ir pavojingu diktatoriumi. Kuris diktatoriumi yra ne todėl, kad mėgsta bulves ir ledo ritulį. O todėl, kad grobia, kankina ir žudo. Ir to niekada negalima pamiršti. Savo pačių labui.

Batka įrodė, kad yra drąsus, sumanus, veiklus ir įžūlus. O kokio atsakymo jis sulauks? NATO naikintuvų? Primenu, kad NATO yra gynybinė organizacija. O incidentas vyko Baltarusijoje, kur Batka yra kad ir nelabai teisėtas, bet labai faktinis šeimininkas. Kariuomenės, specialiųjjų tarnybų ir kitų įdomių institucijų šeimininkas. Bet koks bandymas įsikišti pagal tarptautinę teisę būtų laikomas agresija.  O realiai ir kištis nebuvo dėl ko: įvyko incidentas, jis ištirtas, visi keleiviai, išskyrus du – disidentą ir jo merginą – saugiai grįžo namo. Skųstis sugrįžėliai gali tik tuo, kad salėje buvo ankšta, karšta ir valgyti nedavė.

Kaip į tai reaguos Vakarai? Dideliu susirūpinimu. Pulti Baltarusijos niekas nepuls, žinant, kokia valstybė yra jos sąjungininkė, ir kokias pratybas ir su kuo neseniai rengė. Nepamirškime ir to, kad Batka gyvas iki šiol yra tik todėl, kad jis meistriškai laviruoja tarp Vakarų ir Rusijos. Prisiminkime, kad jūrinės sienos neturinti Baltarusija tapo rimta krevečių eksportuotoja. O realiai joje „persirengdavo“ europietiškos maisto ir kitos prekės, pakliūvančios į Rusijos sankcijų lauką. Nepamirškime ir to, kas pirmasis ištiesė Baltarusijai pagalbos ranką, kai Rusija pernai užsuko naftos kranelius? Teisingai – mes. O jūs dar apie rimtas sankcijas svaigstate. Atsimenate, kaip visi svaigo pernai vasarą, kokios permainos laukia Baltarusijos. O ką aš rašiau – jie liko vienų vieni. Ir ką – beveik metai praėjo, o Batka vis dar ten. Kur revoliucijos, kur pergalės? Nesakau, kad jų nenorėčiau. Kaip ir daugelis, norėčiau matyti laisvą, demokratinę kaimynę. Deja, ne nuo mūsų tai priklauso.

Viskas baigsis, kaip ir prieš metus, koncertu pasienyje, paveiksliukų išreiškiant paramą R. Protesevičiui klijavimu feisbuko profiliuose, špygų pro spygliuotą vielą rodymu ir garsiais prakeiksmais Baltarusijos pusėn. O iš Baltarusijos paskui cigarečių kontrabandą plauks ir pabėgėliai, o kartu su jais – ir baltarusiškoji KGB agentūra (apie tai pagaliau teikėsi parašyti vienas didžiųjų portalų).

Grasinimai aplenkti Baltarusijos oro erdvę liks tik garsiais grasinimais. Atsidarykite flyingradar svetainę ir pažiūrėkite, kiek orlaivių vienu metu kerta Baltarusijos teritoriją. Kai rašau šį straipsnį, ten sukasi 14 lėktuvų. Per vieną akimirką. Nukreipti juos kitur – tai užkimšti jau esamus oro koridorius, eikvoti laiką ir degalus, kas dėl pandemijos ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai aviaindustrijai yra peilis po kaklu. Niekas to nedarys.

Ginčai persikels į teisines erdves. O ten, kur kovojama, deja, ne širdimi, kuriai viskas aišku, bet protu ir įrodymais, bylos užsitęsia. Prisiminkite, kad eina tik septintieji metai nuo Malaizijos MH-17 lainerio numušimo virš Donbabvės dienos. Ten, kur visiems viskas aišku. Kur kelios šalys gedi šimtų žuvusių piliečių. O teismai dar menkai tepasistūmėjo. Ir jie mažai teliečia „Buk“ teroristams suteikusią Rusiją. O ir kai kurie teisiamieji teisiami „už akių“. Čia gi tik išlaipintas vienas disidentas. Viso labo. Niekas nenukentėjo, niekas nežuvo ir nesugriauta.

Labiausiai šioje situacijoje gaila jauno Baltarusijos disidento Romano Protasevičiaus. Kad ir ką bepripažintų Europos teismai, kad ir kaip besikoliotų, kokius griežtus susirūpinimus reikštų Europos galingieji, jo iš tirono nagų tai neištrauks.

O mums metas mokytis. Realpolitik. Ne svaigulių ir šmaikštučių, o realių kovos metodų. Išsišukuoti savo pačių problemas. Bent jau išsiaiškinti, kaip Lietuvos globojamas (ir, žinoma, saugomas bei prižiūrimas) asmuo galėjo įlipti į lėktuvą, skrendantį į šalį, kuri jo laukia „iškėstomis letenomis“. Pradžiai bent tiek. Kad dar kartą taip nebesuklystume.