Žodžio laisvė: apie Toliatą ir tualetą ir kaip „atmatyti“ 360 tūkst. valstybės piliečių parašų (46)

Gyvename įdomiais laikais. Atrodytų, du baisiausi žmonijos istorijoje totalitariniai režimai jau turėjo šio to išmokyti žmoniją. Išmokyti kelių dalykų. Pirmiausia, kad kelias į pragarą visada būna grįstas gerais norais. Antra: pažanga, modernus mąstymas gana dažnai atveda ne į visuotinę gerovę: kartais modernių technologijų ir „išlaisvinto“ proto dėka galima labai sėkmingai sukurti pramoninę masinių žudynių sistemą. Trečia: bet kokia ideologija, grįsta diktatu, spaudimu ir tildymu, visada atveda katastrofos link. Nėra „pažangios“ diskriminacijos ir pažangios cenzūros. Kad ir kokiais kilniais tikslais tokių skelbėjai besidangstytų. Ir menkiausios nedemokratijos užuomazgos šiandien išauga į dideles nedemokratijos problemas rytoj. Istorija įrodė, kad nei protas, nei pažanga, nei švietimas negali apsaugoti nuo totalitarizmo. Apsaugoti gali tik kruopšti ir atsakinga kiekvieno iš mūsų savistaba, kiek mumyse demokratijos.

Jei absoliutus blogis ateitų pas mus su ragais, kanopomis ir uodega, niekas paskui jį nesektų. Bėda ta, kad absoliutus blogis taip nevaikšto. Jis ateina pridengtas labai gražiais tikslais ir lozungais. Ir tik patys kruopščiausi, atidžiausi jo žodžiuose įžvelgia slypinčią siaubingą tiesą. Juk tų, kurie iš pat pradžių įžvelgė blogį nacizme ir komunizme, buvo absoliuti mažuma. Juos tildė. Ir ne tik geležinė valdžios letena, bet ir pati visuomenė, patikėjusi pasakomis, kad galima sukurti visuomenę be moralės ir sąžinės. Sumokėta labai skaudžiai.

Kiek vokiečių būtų balsavę už Hitlerį, jei jiems būtų parodę Aušvicą. Bėda ta, kad Hitleris nepasakojo apie Aušvicą. Jis kalbėjo apie vokiečių tautos grožį ir didybę. Apie būtinybę jai skleistis ir klestėti. Ir lozungai žudyti žydus nebuvo paskelbti iš karto. Buvo kalbama apie pasaulinį šios tautos sąmokslą, apie niekingą išdavystę (pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą), kai buvo įsmeigtas durklas vokiečių tautai į nugarą. Jaunos demokratinės Veimaro respublikos nesėkmės, kai vaikai iš banknotų pundelių statė tvirtoves, tik dar labiau paaštrino įsitikinimus, kad čia slypi kažkoks pasaulio „galingųjų“ sąmokslas (ir kur mes tai dabar girdime?). Ir taip, žingsnelis po žingsnelio, nuo antikapitalizmo, antisemitizmo, nuo žydų krautuvėlių langų daužymo prie Aušvico tarpukario Vokietijai pereiti prireikė maždaug septynerių metų. Visi tylėjo. Vokietijos universitetai, be jokios ironijos, iki tol buvę filosofijos mokslo šviesuliais. Žiniasklaida ir kinas netylėjo. Jie šlovino Hitlerį. Jie „nematė“ kaip dingsta iš pradžių žmonės, o paskui ir ištisos tautos. Kaip galima to nematyti? Ir Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole buvo teisiami daugelio visuomenės sričių atstovai. Šalia nacių karo vadų, ministrų teisiamųjų suole sėdėjo ir toks Julius Štreicheris. Nacių žiniasklaidos simbolis. Jis savo rankomis, ko gero, nenužudė nė vieno žmogaus. Bet už nusikaltimus žmoniškumui buvo pakartas.

Ne ką geriau ir kitoje pusėje. Komunizmas pasauliui dovanojo Holodomorą ir Gulagus. Psichiatrinį gydymą, kaip priemonę susidoroti su kitaminčiais. Nes tik beprotis negali džiaugtis gyvenimu „pačioje laimingiausioje pasaulio šalyje“, kurioje net tualetinio popieriaus trūko. Ar dabar mes tokios retorikos negirdime? Ar ne per lengvai vieni kitiems klijuojame etiketes „durniukai“, rasistai, homofobai?

O ką šviesuoliai? Štai toks pilietis Pol Potas studijavo Paryžiaus Sorbonos universitete. Ir manoma, kad savo ideologiją, kurios dėka buvo nužudyti ar mirė badu 2,5 mln iš 7,5 mln Kambodžos gyventojų, jis sugalvojo studijuodamas būtent demokratijos kalvėje Europos širdyje. Prancūzijos jakobinų diktatūros vedliai nebuvo buka tamsuomenė. Kaip ir komunizmo „šviesuliai“: šios ideologijos kūrėjai buvo inteligentai. Ar universitetinis išsilavinimas, moderniausių filosofijos krypčių išmanymas jiems buvo saugiklis nuo teroro? Komunizmą sugalvojo ir jį įgyvendino toli gražu ne buka tamsuolių vargdienių minia.

Štai 1994-aisiais Ruandoje vos per tris mėnesius buvo nužudyta 800 tūkst. tutsių. Pamišimas buvo tokio lygio, kad kai kurie mišrių hutų ir tutsių šeimų žmonės žudė tutsių kilmės artimuosius. Kur ir ką žudyti, buvo diktuojama ir spaudoje, o ypač radijo kanalais.

Taigi, nei technologijos, nei visuomenės pažanga, nei švietimas žmogaus neapsaugo nuo sėlinančio blogio. Ir tuomet, kai jis ima įsigalėti, nebesuveikia jokie saugikliai: nei kultūros, nei mokslo, nei žiniasklaidos žmonės nebesipriešina tam totaliam blogiui. Juk tokia saldi pagunda šventą demokratijos principą „aš nepritariu tamstos nuomonei, tačiau numirsiu už jūsų teisę ją reikšti“ pakeisti į „visi turi teisę į mano nuomonę“. Kad ir tas pats garsusis komentatorius propagandos žvaigždė Dmitrijus Kiseliovas: kitados jis buvo mūsų valstybės apdovanotas už tai, kad apie Sausio 13-osios įvykius kalbėjo tiesą. Ką jis daro dabar? Kiek tų, kurie mūsų kaimyninėse šalyse kitados buvo laisvo žodžio sargais, po kelerių ar keliolikos metų tapo propagandos tarnais? Kurstančiais karą, pateisinančiais okupaciją. Vardan populiarumo, galios, pinigų. Nes būdami paprastais žurnalistais jie tegalėjo tik pasvajoti apie vilas prie Komo ežero. Kurias jiems padovanojo sandoris su Šėtonu.

Ši saldi sandėrio su Šėtonu pagunda jau atvirai matoma šiandien. Sąvoką „žmogus – visų vertybių matas“ gatvėse ima keisti šūkiai, kad vertingos vienos spalvos gyvybės. Ir visi tylime. Visuomenės žodyne jau atsirado sąvoka „pozityvioji diskriminacija“, „neapykantos kalba“ (o jos vertintojas – kas? Kas yra ekspertas: tas, kuriam pasirodė, kuris garsiau rėkia?), cancel arba atšaukimo kultūra: kai žmogus tiesiog puolamas už savo pažiūras. Kai kvestionuojama piliečio bei tam tikros institucijos atstovo teisė laisvai reikšti savo nuomonę. Kai su oponentu viešojoje erdvėje diskuotuojama ne argumentų kalba, o neapykantos purslais. To tikslas aiškus – kelias į vienos tiesos, vienos nuomonės visuomenę? Giesmė tiek sykių jau girdėta?

Paskutinysis to pavyzdys yra aistros dėl Stambulo konvencijos. Štai kunigas Algirdas Toliatas leido sau socialiniuose tinkluose kreiptis į bendraminčius štai tokiais žodžiais: „Situacija Lietuvoje rimta. Kova vyksta tikrai didelė. Lietuvos mažumai atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu. Žmonės, kurie atstovauja mums ir kaunasi priešakinėse linijose, liudija, kad jaučia, jog kovoja ne su kūnu ir krauju. Malda yra skydas. Jis būtinas, būtinas... Todėl labai kviečiame visus toliau kovoti malda ir neabejingumu. Tai labai svarbu, labai. O kitas prašymas – prašymas veiksmo. Turbūt jaučiame, kad šis laikas kviečia mus burtis ir vienytis. Raginame ne tik susitelkti pasirašant dvi peticijas. Dar svarbiau – kviečiame būti šaukliais savo aplinkoje skatinant žmones pasirašyti, kalbant ir aiškinant, kas iš tikrųjų vyksta“. Daugybę kartų skaičiau šį įrašą. Atleiskite, bet neužkliuvo niekuo.

Ir palyginkite atsakus į jį: „Vemsiu. Kazkokiu menkystu pasaulelis... Neklausot savo popieziaus, katalikai pamanykit! Kokia tamsa ir kaip geda kai kunigai tokiais pezalais dalinas... Liudesys. Kiek dar daug kai kuriems reik augt... Homofobai niekaip nesupranta: patinka jiem tai ar ne, lgbt zmones visada buvo, yra ir bus. Kodel zmones taip nori kontroliuoti kas ne ju valioje..? Kontroliuoti zmogaus pasirinkima, galiausiai- meile. Kokie didus kai kurie jaucias.. Cia yra tikroji bedievyste. Tai yra nemeile. Tai yra tamsa“. Tai padoriausias iš trijų pacituotų viešumoje šmėžuojančių „žvaigždučių“ komentarų. Kitas dar smagesnis: „Jūs galite ten rašyti visokius savo išvedžiojimus apie lytiškumą ir vertybes, galite inicijuoti peticijas prieš Seimo narį Žmogaus teisių komitete, kuris iš principo ir rūpinasi žmonių teisėmis, galite pririnkti pilnas sietkas niekinių parašų (300 tūkstančių – geras makulatūros šmotas), galit pajungti savo planams net koki nors kunigą-pižoną-hipsterį Tualetą (tik taip teišsitaria ta pavardė šiame kontekste), bet vis tiek niekada nesuprasiu, kodėl reikia tiek purkštauti ir eikvoti energijos, kad kažkam sutrukdytum pagaliau tapti pilnaverčiais šios visuomenės nariais priėmus tą nelemtą partnerystės įstatymą“.

Palyginkite šiuos pasisakymus. Diskusija kur? Nė vienas iš oponuojančių dvasininkui nepateikia jokių argumentų. Emocijos, epitetai ad hominem. Ar apskritai įmanoma diskusija, kur, atleiskite, nėra argumentų, tik įnirtingas oponentų tildymas, a priori jų nuomonę, jų pažiūras, atleiskite už nevykusį kalambūrą, iš anksto nuleidžiant į tualetą. Su tokiais ginčytis – kaip su televizoriumi. Bet jie ir nenori diskusijos. Jie nori tiesiog nutildyti oponentą. Užčiaupti. Tai yra cancel kultūros esmė: kalbėti teisę turi tik „teisūs“, „progresyvūs“ ir „šiuolaikiški“ (o kas tai nusprendžia?). Ar turi teisę pasisakyti kunigas A. Toliatas? Ne tik turi, jis, būdamas dvasininkas, privalo kalbėti. Ir niekas neturi teisės smerkti nei kunigo, nei Lietuvos katalikų bažnyčios už kalbėjimą. Ar turi teisę kalbėti jo oponentai? Žinoma. O visuomenė turi teisę pasidaryti savo išvadas. Ir tų išvadų turi būti paisoma. Tokia demokratijos esmė.

Socialiniai tinklai, kaip dirbtinis pasaulis, alternatyvi, konstruojama realybė atnešė milžinišką pokyti mūsų mąstyme. Matyti ne realią, apčiuopiamą tikrovę ir joje gyventi, bet konstruoti alternatyvią, virtualią, išgalvotą, sau patogią ir pagal asmeninį sugedimo laipsnį sukonstruotą Visatą. Kur nepatinkančius galima arba iškeikti, arba blokuoti, arba paskųsti, kad užblokuotų. Ir vienu metu bandyti gyventi abiejose: tikroje ir sukurtoje realybėse.

Todėl selektyvus virtualybės matymas persikelia ir į realų gyvenimą. Matyti tikrovę tik taip, kaip ji patinka ir patogi, ir ignoruoti tai, kas nepatogu – saldi pagunda. Štai per labai trumpą laiką buvo surinkta daugiau nei 360 tūkst. Lietuvos piliečių parašų po peticija, skirta atšaukti iš posto save „profesionaliu gėjumi“ vadinantį Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovą Tomą Vytautą Raskevičių. Ar daug apie ją girdėjote viešojoje erdvėje? Nors reiškinys, sutikite, neeilinis. Pažįstamas lyginant skaičius. Viso Lietuvoje yra 2 457 722 rinkėjai. Seimo rinkimuose balsavo 1 175 026 rinkėjai. Už Laisvės partiją, pagal kurios sąrašą išrinktas T. V. Raskevičius, balsavo 107 tūkst. rinkėjų. Kitaip sakant, peticiją pasirašė 14,2 proc. balso teisę turinčių mūsų šalies piliečių. Ir tik tris kartus daugiau, nei už Laisvės partiją balsavo rinkėjų. Prisiminkite, kiek pastarųjų metų referendumų žlugo nesurinkus reikiamų parašų?

Ir kyla rimtas klausimas mūsų meinstryminei visuomenės daliai „ką daryyyyyt“. Galima peticiją pasirašiusius žmones apšaukti „durniukais“. Galima pabambsėti, kad parašais vietoj tapetų galima sienas klijuoti, iš aukšto pasakyti, kad dalis parašų galėjo būti pasirašyti „Čeinykų Arbatinauskų“, hipsteriams sofos riteriams pasigirti, kad jie gali „per penkias minutes sukurti skriptą, kuris sugeneruos „melejoną“ parašų“. Bandyta aiškinti, kad ši peticija neturi teisinės galios. Žinoma, kad ji neturi teisinės galios. Bet kiekvienam mąstančiam sveiko proto žmogui aišku: jei per kelias savaites tokia peticija surenka šitiek parašų, jos ignoruoti niekaip nebeišeina.

Faktas kaip blynas: valdantieji dabar stovi primynę minos sprogdiklį: 14 proc. balso teisę turinčių asmenų parašų yra labai rimta. Bet koks neatsargus judesys reiškia viena: gerokai driokstels. Ilgai ignoruoti piliečių valios išraišką irgi nebeišeina. 14 proc. šalies rinkėjų išvadinimas „durniukais“ yra ir kvailas, ir rizikingas – akivaizdu, kad ignoravimas ir canceling kultūra šįkart jau nebesuveikė. O stebuklingas išminavimo būdas, kaip tą peticiją nukenksminti, kol kas neišrastas. Visuomenė, kuri sugebėjo susitelkti tokiai iniciatyvai, vis įkyriau ir pikčiau ims klausti, kada gi bus atsižvelgta į jos reikalavimus. Galima sutikti, galima nesutikti su politologu Vidu Rachlevičiumi, kad ši peticija – vienas rimčiausių iššūkių parlamentarizmui. Bet faktas kaip blynas: visuomenė susitelkė išreikšti savo valią. Ir tik techninės detalės, kur ir kaip išreikšta piliečių valia: peticijomis, atvirukais ar susitvėrus už rankų autostradoje, ar dovanokt, skambinant Katedros varpais. Ji yra piliečių valia.  

Viskas, ką mūsiškis meinstrymas sugeba sugalvoti, kaip ją paneigti – tai priešpriešinė peticija. Sėkmės.

Toks elgesys yra „pasirinktinė demokratija“: kai patinka, tai piliečių valia, „apklausos rodo“. Kai nepatinka – apsimetam, kad problemos nematom. Kokį signalą valdžia siunčia tiems, kuriuos ji atstovauja? Primenu, kad Seimas ir Seimo nariai atstovauja ne savo rinkėjų, rėmėjų grupeles – jie atstovauja Tautą. Visą tautą. Ir 14 proc. rinkėjų jie sako į akis: tu man nepatogus, „durniuk“? Jūs rimtai?

Žinoma, niekas nesako, kad vien tik peticijos pagrindu T. V. Raskevičių reiktų atleisti iš užimamų pareigų. Galbūt dėl nepatirties (o kaip kitaip paaiškinti, kaip jo paskyroje atsirado labai „įdomi“ karikatūra apie dvasininkus), jis iš tiesų kažkur suklydo (arba nesuklydo), papiktino dalį visuomenės (ar nepapiktino). Bet tą reikia aiškintis. Diskutuoti. Diskusiją apie žmogaus teises nuleisti iš emocijų, ad hominem apsišaukimų į argumentų ir diskusijų lygmenį. Bet tam reikia pirmiausia pripažinti kelis dalykus: a. problema egzistuoja, b. Oponentas turi teisę turėti nuomonę, ją reikšti bet kokia teisėta ir visuomenei priimtina forma (nuo facebook posto iki peticijos) ir jis  nėra a priori durniukas, sutanotasis, UAB ir kiti epitetai, ir c. Kalbėtis ne emocijų, ne tildymo, epitetų klijavimo, o argumentų kalba.

Tildymo, persekiojimo už nuomonę apraiškos visuomenėje negali būti toleruojamos. Kitaip prisdengusį pažangos, teisingų, progresyvių pažiūrų skraiste, įsileisime absoliutų blogį. Jei anksčiau absoliutaus blogio, cenzoriaus pareigas prisiimdavo valstybė, tai dabar tos galios ribos labai išplaukę. Vieną kartą tai rėksmingi aktyvistai su plakatais, kitą – dainininkė „influenserėׅ“, trečią kartą – dėdulės, blokuojantys kažkieno paskyras socialiniame tinkle, ketvirtą kartą – „susirūpinęs“ žurnalistas, skambinantis į žmogaus darbovietę, kad ji pasiaiškintų dėl jos darbuotojo komentaro. Bet rezultatas tas pats – gresianti nedemokratija. Ir jei šiandien kažkoks apsišaukėlis „cenzorius“ nugesino jūsų oponentą, nemanykite, kad kitą kartą neateis eilė jums. Suvalgius oponentus paprastai imami valgyti bendražygiai. Tokia visų nedemokratinių, kad ir labai pažangiomis besiskelbiančių, grupių esmė.