Oj cenzūra, cenzūrėle... (23)

Žodžio, sąžinės, susirinkimų laisvės – pamatinės žmogaus teisės. Jos yra lakmuso popierėlis, kiek visuomenėje yra demokratijos. O mes, apsukę istorijos ratą, grįžtame prie ankstyvojo nacizmo ar brandžiojo „socializmo“. Šiandien iš esmės siekdama trumpalaikio taktinio tikslo, didžioji dalis mūsų žiniasklaidos savanoriškai aukoja žodžio laisvę, tapdama valdžios aptarnautoja. O kas gi belieka, kai mūsų žiniasklaida bepasitiki tik kas ketvirtas šalies gyventojas. Kai žiniasklaida nebegali tikėtis išgyventi iš skaitytojo, jai lieka išgyventi iš valdžios. Iš jos fondų ir projektų. Kieno kišenėje sėdi, to ir giesmę giedi. Ir nedemokratija šiandien visada reiškia nedemokratiją ateityje. Šiandien mūsų žiniasklaida, plodama pati sau katučių, uždraudė komentarus prie straipsnių apie skiepus nuo covid-19. O valdžiai pasikeitus, lygiai taip pat, norėdama ir jai įtikti, uždraus komentarus, pavyzdžiui, apie naujajį mūsų tautos ar svetimų primestą dučę, fiurerį ar visų tautų tėvą... Juk kai nesugebi argumentuoti, telieka arba užčiaupti, arba išjungti.

Demokratija yra arba nėra. Ji negalioja ir neveikia dalimis ar su išlygomis. Demokratija nebūna dalinė ar valdoma. Demokratija yra, arba jos nėra. Esminis demokratijos principas: valdžių atskyrimo. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia privalo viena kitą prižiūrėti ir kontroliuoti. O jas visas tris KONTROLIUOJA VISUOMENĖ. O visuomenės kontrolės priemonė yra ketvirtoji valdžia – žiniasklaida. ŽINIASKLAIDOS DARBAS – KONTROLIUOTI VALDŽIĄ. Dabar gi istorijos ratas apsisuko, ir ŽINIASKLAIDA ĖMĖ KONTROLIUOTI VISUOMENĘ. Kol kas tik maža dalimi: negalima rašyti komentarų prie straipsnių apie covid-19 vakciną. Teoriškai lyg ir gera intencija: mažiau bus skleidžiama melo apie vakcinas. Praktiškai gi, taip sukuriamas savicenzūros principas.

Žiniasklaida pamiršo pasakėčią apie arklį, žmogų ir vilką. Žmogus ir arklys turėjo bendrą priešą: vilką. Kartą žmogus atėjo pas arklį, nešinas balnu ir žąslais, ir pasiūlė: tik dviese mes galime įveikti vilką. Jei tu užsidėtum žąslus ir balną, aš, tavo nešamas, pavyčiau ir įveikčiau vilką. Arklys sutiko. Ir raitas žmogus nesunkiai pavijo bei nudobė vilką. Tačiau, kai arklys paprašė nuimti žąslus ir balną, žmogus sušuko: „No tik, judinkis, senas kuine“.

Jei šiandien žiniasklaida savanoriškai užsideda balną ir žąslus, tai ko valdžiai tuo nesinaudoti?

Kam iš viso reikalingas komentarų cenzūravimas? Jei valdžia ar žmogus yra stiprus, jis nebjo jokių komentarų. Štai keli mano gerbėjai po kiekvienomis „Brydėmis“ nepamiršta priminti, kad aš – stora (tarsi mūsų namuose veidrodžio nebūtų), kad kažką myliu (jie tikriausiai norėtų, kad mylėčiau juos, bet, deja, mano mylimo žmogaus vakancija yra užimta visam mano amželiui, taigi, galite nesistengti), abejoja mano išsilavinimu ar dar kokių priekabių ieško. Vienas drąsus idiotas netgi komentaruose aptarinėjo mano krūtinės dydį. Ir, manote, man panižo ranka paprašyti, kad tuos komentarus ištrintų? O kam? Aš ne pinigas, kad visiems patikčiau. Iš tokių „mielų“ komentarų smagiai pasijuokiame: jei nėra nė vieno bjauraus komentaro, vadinasi, diena praėjo veltui. Be to, patikėkite, nėra nieko juokingesnio, kaip skaityti komentarus, kuriuose žmogus bjaurisi straipsniais ir rašytoja, ir vis tiek skaito, bei komentuoja. Kaip sakoma, dėl jūsų ir stengiamės, mieliej xyz. Lygiai taip pat ir valdžiai, jei ji daro teisingus sprendimus, nėra ko bijoti.

Kova su komentarais yra kova su vėjo malūnais. Švaistanti išteklius ir jėgas. Komentarai atsirado tuomet, kai žmonės sugalvojo raštą, tvorą ir dažus. Nuo jų niekur nepabėgsi. Jei užčiaupsite komentarus prie straipsniu, jie ras būdų, kaip išreikšti savo nuomonę. Juolab, kad socialinių tinklų niekas neatšaukė.

Žiniasklaidos paskirtis – būti nuomonių apsikeitimo, diskusijos erdve. Jei žiniasklaida nukrypsta į vieną šalį (kas dabar ganėtinai akivaizdu, ir ką rodo rekordiškai mažas visuomenės pasitikėjimas ja), tuomet tą diskusijų lauką iš dalies suteikia komentarų erdvė. Įrodymų šališkumui, netgi imant tos pačios vakcinos klausimus, yra per akis. Štai keliose šalyse „Moderna“ vakcina atsisakyta skiepyti jaunus žmones. Islandija apskritai atsisakė šios vakcinos. Ar mūsų žiniasklaida bent pasivargino paaiškinti, kodėl taip nutiko? Kodėl Islandija priėmė tokį sprendimą, ką žada daryti tuo klausimu Lietuva, ir kokie gi yra tie galimi šalutiniai poveikiai? Neturėdama objektyvios informacijos, visuomenė daro ką? Kuria sąmokslo teorijas. Kieno tai problema? Kodėl bijoma atvirai kalbėti, kokia yra situacija?

Žiniasklaida, užuot kontroliavusi valdžią, ima kontroliuoti visuomenę, t. y. darbdavį. Tiksliau būtų sakyti, buvusį darbdavį. Kai žiniasklaida pasitiki iki 25 proc. visuomenės, kalbėti apie tai, kad ji ketina mokėti už žiniasklaidos turinį, naivu ir kvaila. Kam pirkti laikraštį, kuriuo nepasitiki? Kam skaityti straipsnius portale, kuriuo netiki?

Ir tas netikėjimas nėra be priežasčių. Štai prieš kelias dienas lrt portale pasirodė straipsnis „Sociologė apie protestų dalyvius: tie žmonės jautėsi viešai apspjaudyti ir aptalžyti“ (šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1521035/sociologe-apie-protestu-dalyvius-tie-zmones-jautesi-viesai-apspjaudyti-ir-aptalzyti) . Štai kaip situaciją įvertino sociologė Rūta Žiliukaitė: „Nepasitikėjimo žiniasklaida šuolis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, kaip jie ten buvo pavaizduoti per protestus. Kalbinome žmones apie tai, ką jie jautė, tai jie buvo įžeisti, jie ten nematė savęs, jautė pažeminimą, tarsi viešai būtų buvę apspjaudyti ir aptalžyti. Pandemijos valdymo kontekste, pripažinkime, kad Lietuvoje vyravo labai daug kalbėjimo apie visuomenę: neatsakingi, ne švedai, ne vokiečiai, aibės dalykų. Komunikacija buvo tokia, kad mūsų žmonės jau tokie blogi, kad jeigu jų namie neuždarysi ir baudų neuždėsi, tai iš jų apskritai nieko gero nelauk. Aišku, galime pasakyti, kad yra objektyvūs dalykai, bet komunikacijoje buvo daug negatyvo apie tai, kokie blogi mūsų žmonės. Jeigu kuriame tokį įvaizdį, tai jie įsižeidžia ir protestuoja. Pati pozicija ir dalyvavimas yra protestas prieš tai, kaip į juos yra žiūrima ir kaip su jais elgiamasi“.

Politologė Ainė Ramonaitė antrino: „„Mane nustebino tai, ką aš pamačiau, nes tai neatitiko įvaizdžio, kuris buvo kuriamas žiniasklaidoje. Buvo kuriamas lūkestis, kad tai yra saujelė radikalų. Aš pamačiau visai ką kitą, nei tikėjausi – tai buvo jauni žmonės su vaikais, mojuoja vėliavomis, nusiteikę šventiškai. Tai parodė, kad aš visai kitaip įvertinau tą situaciją“.
Vėl gi cituoju tą patį straipsnį: „Profesorė pabrėžė, kad prieš pradedant dialogą turi būti jaučiama pagarba, o atsižvelgus į tai, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje piliečiai rinkimuose perduoda savo suvereną savo atstovams, negali net kilti klausimo dėl kalbėjimosi su žmonėmis. „Ar gali kilti klausimas, ar reikia kalbėtis su žmonėmis, kai mes gyvename demokratinėje valstybėje? Ar valdžia turi kalbėtis su piliečiais, ar turi gerbti savo piliečius? Atrodo, kad net negali kilti tokio klausimo, nes tauta yra tas suverenas, o atstovai, kuriuos mes išrenkame, jie yra tos visuomenės atstovai, tad kaip jie gali negerbti tų žmonių“, – pasakojo politologė. Ji teigė išskirianti tris galimus argumentus, kurie gali lemti tai, kad dialogas tarp valstybės institucijų ir piliečių gali nevykti. Vis dėlto du iš jų profesorės yra įvardijami kaip pavojingi. „Pirmasis kilo mąstant protestų kontekste, kai sakoma, kad jie yra valstybės priešai, agentai. Priešų gerbti negali, su jais kalbėtis nėra jokios moralinės pareigos. Antras argumentas yra, kad nereikia su jais kalbėtis, nes tie žmonės nėra racionalūs. Jie neprotingi, tiki sąmokslo teorijomis, susikalbėti su jais neįmanoma. Trečias argumentas yra tas, kad jie yra radikalai, su jais neverta kalbėtis, nes tu juos tada legitimizuoji“, – dėstė VU TSPMI profesorė. Anot A. Ramonaitės, pirmasis argumentas jai yra suprantamas ir gali būti pateisinamas. Nepaisant to, jos teigimu, sociologine prasme yra sunkiai įmanoma, kad kone kiekvienas iš dešimties tūkstančių susirinkusiųjų būtų priešo agentai. Profesorė įsitikinusi, kad šis argumentas negalėtų būti taikomas plačiai. „Likę du argumentai, jeigu mes sakome, kad tie žmonės neracionalūs, radikalai, jie yra ne žmonės, kad su jais neverta kalbėtis, tai prasideda pavojingi dalykai“.

Štai yra atsakymai, ne kažkieno iš gatvės, tai politologų, sociologų vertinimai. Jie paaiškina, kodėl žiniasklaidos reitingai taip nukrito. Bet neatsakoma į esminį klausimą: kodėl žiniasklaida tampa neobjektyvi? Ir ne vienas atskiras leidinys. Jei tai būtų tik vienas leidinys, būtų galima kalbėti apie klaidą, tendenciją, bet kai jau imamas vartoti bendrinis terminas žiniasklaida, suprantama, kad kalbama ne apie nemalonią išimtį, o apie didelę dalį žiniasklaidos apėmusį reiškinį.

Kam reikalinga skleisti neobjektyvias žinias, konstruoti „paralelinę realybę“? Kodėl žiniasklaida ima veikti ne su visuomene, kaip visuomenės įrankis, o su valdžia, kaip visuomenės kontrolės įrankis? Štai šie klausimai turi būti šiandien esminiai.

Pirmiausia, tarnauti valdžiai yra lengva ir paprasta. Už konkrečių nurodymų įvykdymą gaunamas konkretus atlygis. Tuo tarpu visuomenei tarnauti yra sunkiau. Lietuvoje žiniasklaida gyvena aršios konkurencijos ir finansinio bado sąlygomis. Tą rodo ir smunkantys leidinių tiražai, ir nekonkurencingi pačių žurnalistų atlyginimai. Ir tai esminė grėsmė ne tik žiniasklaidos nešališkumui, bet ir pačios demokratijos bei visuomenės saugumui. Jei jie sukonstravo paralelinę realybę dėl šeimų maršo, tai klausimas, kokią kitą paralelinę realybę konstruos kitą kartą? Ir klausimas, kieno užsakymu ir už kieno pinigus. Nes visada gali atsirasti tie, kurie užmokės daugiau.

Tokios paralelinės realybės konstravimas, komentarų uždraudimas sprendžia kai kuriuos žiniasklaidos finansavimo klausimus. Užuot išgyvenus iš prenumeratos ir reklamos (kas yra sveikos žiniasklaidos finansavimo šaltiniai), praradusi pasitikėjimą ji vis labiau lenda į valstybės kišenę. Kuo giliau į tą kišenę lenda, tuo radikalesnių priemonių iš jos prašoma. Kuo giliau įlindusi į valstybės kišenę, tuo labiau tolsta nuo skaitytojo ir tampa vis labau priklausoma nuo valdžios. Kuo labiau priklausoma nuo valdžios, tuo mažiau reikalinga visuomenei. Susidaro uždaras priklausomybės ratas.

Jei anksčiau žiniasklaida buvo vienintelis žinių šaltinis, tai dabar tam yra alternatyvos. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad žiniasklaidos turinys iš esmės yra nemokamas, o dirbantiems specialistams reikia mokėti algas, išlaikyti redakcijas ir t.t. Priklausyti nuo greitai besikeičiančios technologinės, rinkos situacijos, taikytis prie skaitytojų poreikių – strateginio mąstymo, įžvalgų reikalaujantis procesas. Imti valdžios pakišas per specialius fondus, užsakomąją ir žymėtą, ir, kaip praktika parodė, nežymėtą, reklamą – yra daug paprasčiau. Tačiau reikia nepamiršti, kad mažėjant skaitytojų auditorijoms, ir tokia valdžiareklamės tikslinė auditorija senka.