Politika pagal principą kaip geriau užkasti nuodėmes po kilimu (6)
Tik sunkūs laikai visuomenėje išryškina savus šventuosius ir savus niekšus. Savus lyderius ir savus beraščius. Ir tuos, kurie prisiminus seną pokštą apie psichiatrinę ligoninę, iš paprasto „čainyko“ evoliucionavo iki Napoleono. Tik mums su visu šituo balastu dar ir gyventi reikia. Blogiau, balastas valdo. Lietuvoje dar niekada neturėjome vaikučių pabiručių vyriausybės, kurios politikos paradigmos būtų keli vaikų darželio rateliai ir eilėraštukai. Kur madingų kostiumėlių ir baltandančių europietiškų šypsenų apdaila nubyra švelniam sunkumų vėjeliui pūstelėjus ir išlenda purvina homo sovieticus siela.
Nei karai, nei marai, nei kitokie sunkmečiai iš principo nėra kažkokia naujovė. Jie lydėjo žmoniją nuo jos lopšio, nuo pirmųjų pirmykščių bendruomenių. Ir krizės buvo. Politinės, karinės, ekonominės. Dabar turime naują krizių rūšį – komunikacines. Niekada iki šiol žmonijos istorijoje nebuvo tokių. Niekas nesakė, pavyzdžiui, kad Prancūzijos didžiosios revoliucijos priežastis – komunikacinė krizė, arba kryžiaus karų priežastis – komunikacinė krizė tarp krikščionybės ir islamo. O štai dabar pas mus visos krizės staiga tampa „komunikacinėmis“. Ar nekyla klausimas, kodėl?
Visais laikais žmonės ir tautos kalbėjosi. Ir suprato vieni kitus, ir nesuprato. Prisiminkite legendą apie Babelio bokštą ir posakį apie supratimą pagal sugedimo laipsnį. Tačiau tik dabar krizės tapo komunikacinėmis. Kas iš esmės suprantama po žodžiu „komunikacinės“?
Gyvename puikiais laikais, kai yra daug niekam nereikalingų profesijų. Kai žmonės kelis metus trina kelnes universitetuose, paskui dar kelis madingose agentūrose, kol pamažu ir patys ir save, ir kitus įtikina esą politikos technologai. Jie politikus įtikina, kad iš kiekvieno molio motiejaus įmanoma padaryti valstybės vyrą ar moterį. Tereikia tik teisingai komunikuoti, išvertus į žmonių kalbą, surasti teisingą burtažodį. Kad krizių iš esmės nėra. Kad yra tik galimybės, kurias arba išnaudoji savo naudai, arba esi prastas komunikatorius. Kaip mano močiutė sakydavo, toks vitaminas Ū nuo visų ligų.
Komunikatorius tapo tarpininku tarp politiko ir liaudies. Tokiu pilkuoju kardinolu, statančiu ir verčiančiu karalius. Ar ne per didelė galia niekieno nerinktam, abejotinos kompetencijos žmogui? Juolab, toks žmogus tapo patogus. Jei anksčiau politikams dar reikėjo kalbėti, kažkaip pristatyti savo idėjas visuomenei, tai dabar tą daro komunikatorius. Kuris, vaizdžiai tariant, yra politinio proceso jungtukas: jei anksčiau bendravimas tarp politiko ir visuomenės vyko tiesiogiai, tai dabar ten jau įsiterpia politinius procesus reguliuojantis jungtukas. Politikams tai tapo įdomu ir patrauklu. Tikrų lyderių niekam nebereikia. Dabar politikas turi tik gerai atrodyti ir be jungtuko leidimo bei signalo nepraverti burnos. Nes svarbiausia – teisingai komunikuoti. Neteisingai komunikuosi, neišrinks. Komunikatorius puikiai žino, kokiu švarku apvilkti šitą sodo kaliausę, save laikančią politiku. Kokiomis spalvomis nuspalvoti jo rinkiminius lankstinukus. Ir visuomenė kurį laiką nesuvokia, kad jai pakišo... tiesiog politiko, valstybės lyderio iškamšą. Iš pirmo žvilgsnio ir atskirti sunku: ir protingai kalba, ir gražiai atrodo. Svarbiausia, kalba taip, kaip reikia, kaip visuomenė nori. O realybėje... O realybėje paaiškėja, kad politikos palatos Napoleonai yra tik paprasti „čainykai“, nors, kai kurie įmantresni, su švilpukais. Kurie, kai ima pro dangtelį veržtis garas, nebelabai ir beklauso tų savo komunikatorių, imdami netyčia švilpti tai, kas jų menkose sieliūkštėse verda.
Kas iš esmės yra reiškinys, kurį mūsų moderni liaudis vadina komunikacija? Mano galva, geriausia jos iliustracija yra... katės dėželė. Katė šiaip jau yra idealus komunikatorius. Ji savo nuodėmes užkasa. O komunikacijos, kaip ji suvokiama mūsų politikoje, esmė ir yra užkasti nuodėmes ir parodyti idealų politiko įvaizdį. Pats nuodėmių užkasinėjimo procesas nėra savaime nei estetiškas, nei malonus. Tačiau čia yra ir savi niuansai. Tie, kurie laiko kates, puikiai žino, kad nuodėmes jos gali užkasinėti iki tam tikro laiko. Protingi šeimininkai katės dėžutę valo kasdien. Mat dėžės talpa ir silikoninio ar kitokio kraiko kiekis joje nėra begaliniai. Kelias dienas nevalius dėžutės, katė, užkasdama naują nuodėmę, ima atkasinėti senas. O ji – labai švarus gyvūnas. Ir jei nesusiprotėjama išvalyti jos dėžę, ji nuodėmėms randa naujų vietų. Pavyzdžiui, pakasa po kilimu.
Tam, kad nekiltų problemų dėl nuodėmių, yra dvi išimtys: arba mažiau teršti, arba dažniau tą dėžę valyti, kitaip sakant, problemas spręsti. Komunikatorius problemų spręsti negali. Jis yra mokytas ir sugeba tik kurti įvaizdį, kitaip sakant, jas užkasti. Kai nuodėmių dėžė prisipildo, tada ir paaiškėja, kad visai ne šventuosius mes čia išsirinkom.
Iki šiol visuomenė politikais rinko tuos, kurie mokėjo problemas spręsti. Tai ir yra esminė politiko paskirtis. Ne sėdėti televizoriuje ir komunikuoti feisbuke, o kaip tik spręsti problemas. Bet kai vietoj politiko turime komunikacinę iškamšą... Tai ir turime tai, kas yra dabar.
Tačiau problema – ne tik politikai-iškamšos ir politikai-„čainykai“. Problema yra tame, kad visuomenė nebeturi įgūdžių tas iškamšas atpažinti. Kad mes vis perkame politikos „dramblius“ ir vis gauname tas pačias iškamšas. Kad tikime popierėliais, įrašais feisbuke, viršeliais, lankstinukų spalvomis ir politikų kostiumais. Kad atsiranda netgi įtakotuko – žmogaus, galvojančio už tave, profesija. Mes net galvoti imame tingėti.
Ir už tai skaudžiai mokame. Lietuva per trisdešimt metų nebuvo atsidūrusi tokioje sudėtingoje situacijoje, kaip dabar. Ir būtent sudėtingoje situacijoje ima aiškėti, kas yra kas. Kai dėžėje prisikaupia per daug nuodėmių imame suprasti, kad išsirinkome politikus-nevalas. Ir kad problemų, kaip katės kakučių dėžėje, ar dar baisiau – po kilimu, skambiais žodžiais nebeužkasi. Problemos yra, jos įgauna nekokį vaizdą ir nekokį kvapą.
Kaip ir katės dėžę valyti, taip ir problemas spręsti, geriausia, kai jos yra pavienės. O kai jau nėra, kaip sakant, semtuvėlio kur įkišti, tada tenka imtis brangesnių priemonių. Bet iškamšai juk niekas nežadėjo, kad jai reiks kažką valyti. Ji tenorėjo būti iškamša: šmėžuoti ekranuose ir feisbuke, rašyti šmaikščias žinutes, spindėti ironija ir į liaudį vėpsoti iš aukšto. Valgyti teisingas brusketas, skanauti teisingai parinktą prie kepsnio vyną. Ir didžiausia problema, kurią jis turėjo spręsti, tai net ne kokias kojines prie kostiumo priderinti (tam juk yra paslaugūs komunikatoriai). Didžiausia problema, kurią turėjo spręsti iškamša, yra kaip neapsitaškyti padažu šlipso, nes pasaulio galingųjų nuotraukoje ne kaip atrodysiąs. Va ir viskas, ką jis moka ir sugeba.
O dabar iškamšos pyksta. Jie viską darė teisingai. Jie teisingai kalbėjo televizoriuje ir už juos rašė feisbuke. Sunku kalbėti neteisingai, jei komunikatorius pasirūpino, kad dvaro poetai uždavinėtų tik teisingus ir iš anksto suderintus klausimus. Komunikatorius nuoširdžiai prižiūrėjo ir tebeprižiūri feisbuko paskyrą, blokuodamas ne tik tuos, kurie rašo įprastus ant tvorų žodžius apie sienos savininko intelektinius sugebėjimus, bet ir tuos, kurie ima uždavinėti nepatogius klausimus.
Dirbtiniams politikams buvo ramiai išvalyta jų veiklos erdvė. Kad joks kritikos debesėlis netemdytų šviesios kaliausių dienos. Politologai, istorikai, filosofai beigi kiti mokslininkai buvo mandagiai nufutbolinti į jų auditorijas ir archyvus. Jų vietas eteryje užėmė -ainės-apvalainės (tiksliau, kūdainės), o politikos analizės laidas ramiai užėmė gyvenimo būdo ir pokalbių apie nieką transliacijos. Liaudis, užimta išgyvenimo už artimą minimaliai algą klausimais, ilgą laiką neturėjo laiko tomis iškamšomis domėtis. Domėjosi tik iškamšų draugelių ir pasekėjų būreliai, kurie laiks nuo laiko rūpestingai persiskaičiuodavo savo gretas ir pasitikrindavo įsitikinimus, negailestingai šalindami iš feisbuko tuos, kurie drįso ne tai kad netinkamai, o netgi per mažai entuziastingai giedoti ditirambus pačių išsikeltiems šiaudiniams stabams. Kaip sako romėnai, asinus asino pulcherimus est. Asilas asilui gražiausias. Šiaudinės iškamšos (madingų iš europinių pinigų dosniai šeriamų agentūrėlių, įstaigėlių ir kontorėlių klerkai) meldėsi tokioms pat kaip jie, tik didesnėms, brangesniais drabužėliais aprengtoms kaliausėms, tikėdami, kad ir jie kada nors iš lietuviškosios skaistyklos pateksią į kokio Briuselio kaliausių rojų. Kur viskas vyksta kaip anekdote apie liūtą ir ministeriją: liūtas ėdė, ką panorėjęs, ir niekas nieko nepastebėjo, kol per žioplumą nesurijo valytojos.
Šitoms iškamšoms nereikia problemų, didžių žygių ir didžių darbų. Joms reikia ramiai stovėti politikos akiratyje, pageidautina, kuo mažiau judant. Žinoma, tai nereiškia, kad jos nenori patekti į istoriją. Jei politikai kuria istoriją, tai didžiausia iškamšos svajonė yra palikti istorijoje pėdsaką. Nors dažniausias toks „pėdsakas“ yra markeriu ant piramidės sienos užrašyta „Čia buvo...“ Va tik tiek jie tesugeba.
Ir kai šitos kaliausėlės patenka net ne į politikos tornadą, o į bet kokią didesnę audrą, tada ir pasirodo tikroji jų prigimtis. Kaliausės darbas nėra spręsti. Jos darbas yra tiesiog būti ir savo buvimu imituoti žmogų. Būti vietoje jo. Tai ir mūsų politikai-iškamšos yra vietoje politikų. Kaip sirgalių nuotraukos salėje vietoje tikrų sirgalių. Kaip miegančios gražuolės stikliniuose karsteliuose – moderniuose stiklo ir plieno dangoraižiuose. Tik kokia iš jų nauda?
Kokia – matome. Pastaruoju metu dar niekada mūsų valstybei nebuvo kilę tiek problemų, kiek dabar. Jei anksčiau vidaus situacija neturėjo nė mažiausių revoliucinės situacijos bruožų, tai per pusantrų metų politikų-iškamšų valdymo metų turime tokią, kad mažai nepasirodė. Ir nesimato nė menkiausių priemonių ją spręsti. Tiesa, pamatę jaunimo neįgalumą, į visuomenės gyvenimą grįžta politikos sunkiasvoriai, tokie, kaip Vytautas Landsbergis. Jis bent bando kalbėtis su visuomene, su politiniais oponentais, kažkiek raminti aistras savo atsiprašymu. Bet jis yra politikos patriarchas, o ne veikiantis politikas.
O veikiantys politikai ką? O ką gali iškamšos? Laukia savo komunikatorių-lėlininkų signalų. O komunikatorius, kaip sakiau, nemoka krizės spręsti. Jis moka tik užkasinėt nuodėmes. O ką galima užkasti? Kaip dabar užkasti, žinoma, visokeriopai teisingą ir atsakingą vertybinę politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kai patys baltarusiai filmuoja ir dalinasi, kaip jų šalies keliais darda rusiškos technikos vilkstinės. Jei iki to laiko dar buvo kažkokia viltis, kad kada nors Lukašenkos režimas kris, tai dabar nėra jokios. Joks mūsų užsienio politikos Gabrielius rusų kariuomenės iš Baltarusijos neišvis. Vilčių, kad Baltarusija gali būti demokratinė, nebeliko. Ir turime Rusijos kariuomenę prie savo sienos, kurios vis dar stipriausia apsauga yra plačios lietuvų pasieniečių ir karių krūtinės. Viskas, vertybiniai užsienio politikai, padarėt. Ačiū jums, politikos „čainykai“, panorę tapti Napoleonais. Nes iškamšos nesugeba ką nors pradėję suvokti, koks gali būti jų veiksmų rezultatas. Ateis pavasaris, ir rusų tankų bei priešlėktuvinių sistemų įkvėptas batka, ko gero, ir migrantų krizę prisimins. Už kurios įveikimą mūsų iškamšos jau medalius dalinasi.
O kaip gi Kinija? Kur gi plati, Lietuvos vadovaujama, tris žemynus apimanti koalicija prieš ją? Kur demokratijos ir vertybių vėliavos, plaikstomos ryto vėjyje virš nesuskaičiuojamų kareivijų? Va kaip tik ten, Kinijoje žiemos olimpinėse žaidynėse ramiausiai pražygiavo Taivanio delegacija. O mes panorome būti šventesni už Romos popiežių. Pykdami ant visų, kurie prie mūsų politikos „čainykų“ žygių jungtis nesiruošia. Nesuvokdami, kad mūsų kvailas išsišokimas apgriovė dešimtmečius puoselėtą ir kurtą sugyvenimo strategiją. Nesuvokiant, kad Kinija ir Vakarų pasaulis, suvokdami vienas kito trūkumus ir vienas kito galią, laikas nuo laiko per tvorą apsiurgzdavo, niekas nerizikuodamas kibti varžovui į kudlas. O Lietuva ką, drąsi šalis, ji gali. Nes kažkam prireikė šiltesnio posto Briuselyje.
O kai reikia kažką padaryti, paaiškėja, kad įvaizdis – dar ne viskas. Kad ir Baltarusijos trąšų klausimu mūsų kaimynai į avantiūras nesivelia, ir mūsų „vertybinė politika“ jiems yra krovinių srautai per jų geležinkelius ir uostus. Kad ir Lietuvos įmones, kurios išeis dėl Kinijos sankcijų, pasirengę sėkmingai priimti. Tuo pačiu pasidžiaugdami jų kuriamomis aukštos vertės darbo vietomis bei mokamais mokesčiais.
Ir Lenkijos niekas už jos 0 proc. Pridėtinės vertės mokestį, nepaisant mūsų dvaro poetų ir ikanamistų (nepainioti su ekonomistais, jie kol kas diskusijose nedalyvauja) prognozių, niekas mušti nesiruošia. O pas mus jau taikiai ramiai rikiuojasi autobusų kolonos Lenkijos link. Tai pirmosios kregždutės (kaip ironiška, ar ne?). Kol kas ikanamistai ir politikos iškamšos gali guostis, kad iki Lenkijos kai kam važiuoti toloka. Nenoriu būti blogu pranašu, bet, manyčiau, tuoj važiuoti nereikės. Tuoj mūsų miestų ir miestelių parduotuvėse atsiras daug pigių lenkiškų produktų. Nes taip veikia laisvoji rinka.
O Lietuvoje tuo tarpu siautės infliacija. Jau dabar perkopusi neregėtus 12 proc. O ar gali būti kitaip? Juk dar pernai rašiau, kad tokie rezultatai būna, kai įjungiami pinigų spausdintuvai. Juk iš esmės covid sukelta ekonominė krizė ir buvo valdoma prispausdintais pinigais. Turime pasekmes. Linksma?
Ir jūs tikrai manote, kad mūsų šiaudiniai politikai yra pajėgūs šias problemas išspręsti? Kol kas tokių politikų nematyti. Ir nauji politiniai judėjimai gimsta tik perstumdžius šiaudines kaliauses iš jau esančių. Ir nori nenori tenka prisiminti seną odesietišką anekdotą: kai viešnamyje sumažėdavo pelnas, paprastai ne loveles stumdydavo, o paneles keisdavo. Tik mūsų iškamšų net pakeisti nėra kuo. O mes mokame už jų šiaudines galvas ir visai ne šiaudines ambicijas.