Rokiškėnų solidarumas su Ukraina: nesumeluoti jausmai ir ašaros (video +foto) (26)

Dažnai juokaujama, kad tapo madinga... paramą išreikšti feisbuko rėmeliais. Tačiau nelygioje žūtbūtinėje kovoje už savo šalį ir laisvę ukrainiečiai sako: kiekviena akcija, kiekviena Ukrainos vėliavėlė feisbuko rėmelyje, ant krūtinės ar rankose liudija – jie šioje kovoje ne vieni. Jiems dabar labiausiai reikia laisvojo pasaulio paramos. Šiandien Ukraina yra viso pasaulio sąžinė. Jei neapginsime jos, tai bergždžios ir veidmainiškos kalbos apie vertybes ir žmogaus teises. Taip kalbėjo rokiškėnai, atėję palaikyti Ukrainos į Sąjūdžio aikštę. Nešini vėliavomis ir žvakutėmis, vedini vaikais. Ir tikintys, ir netikintys, padavę vienas kitam rankas, su ašaromis akyse melsdami „Tėve mūsų“...

Solidarumo akcija – per kelias valandas

Šiandien laisvasis pasaulis atsibudo kitoks. Europa, daugiau nei 75-erius metus nemačiusi karo, atsidūrė jo sukūryje. Argi kas galėjo pagalvoti, kad laisvajame pasaulyje, kuriame, kaip pranašiškai rašė Erikas Marija Remarkas, niekada tiek daug nebuvo kalbama apie taiką, ir tiek mažai dėl jos daroma, aidės sprogimai, ir Ukrainos žemę mindys agresoriaus, ir, nebijokime įvardinti daiktų tikraisiais vardais, okupanto batai. Ukraina ginasi. Didvyriškai, kraujuodama gina kiekvieną savosios žemės pėdą. Geros valios žmonės šiandien skaičiuoja kiekvieną jos karių numuštą Rusijos okupanto lėktuvą, sraigtasparnį, sunaikintą tanką. Todėl solidarizuojantis su Ukraina, jos didvyriškai kovojančiais ir ne tik už savo šalies, bet ir mūsų laisvę žūstančiais gynėjais, Sąjūdžio aikštėje surengta palaikymo akcija. Nuo Kultūros centro laiptų nusidriekė mėlyna ir geltona, Ukrainos vėliavą simbolizuojančios juostos. Ant jų sužibo žvakės: jos simbolizuoja ne tik gedulą už žuvusius šios šalies žmones, bet ir šviesą, sklaidančią okupanto atneštą karo siaubą ir tamsą. Rokiškėnai buvo pakviesti atsinešti ir uždegti žvakutes.

Su skausmu, viltimi ir užuojauta

Į Sąjūdžio aikštę atėjome likus maždaug pusvalandžiui iki renginio. Tada ji buvo tuštoka. Tik jaunimas sukiojosi grupelėmis. Pirmieji atėjo teatralai. Nelaimės išvakarėse suvaidinę premjerinį spektaklį „Šepką atradau aš“. Nuotaikos, kaip su ašaromis akyse apibūdino spektaklio režisierė Neringa Danienė  – nuo vakarykštės euforijos, iki šios dienos skausmo. Lietuvos ir Ukrainos teatralai, užmezgę ryšius Interrampos festivalio metu, nuolatos nuoširdžiai bendrauja. Ir šiandien mūsiškiai norėjo perduoti jiems stiprybės, drąsos, palaikymo žodžius. Tik kur dabar tuos vakarykščius Ukrainos teatrų aktorius rasti... Tai vakar jie buvo scenose. Šiandien jie – apkasuose, gindami savosios degančios žemės kiekvieną pėdą, bombų slėptuvėse, padėdami sužeistiesiems, kenčiantiems civiliams žmonėms. Iš teatro euforijos ir džiaugsmo nebeliko nieko. „Ramūnas Traškinas šiandien sunešė dekoracijas į sandėliuką“, – atsiduso pašnekovė. Čia pat stovintis aktorius atviras: baugu už tuos, su kuriais susipažino, susidraugavo. Baugu už Ukrainos likimą.

Su Ukrainos vėliavėlių, lietuviškų trispalvių ir Rokiškio herbu paženklintų vėliavėlių glėbiu atskuba istorikas, rajono tarybos narys Valius Kazlauskas. Jos išgraibstomos per kelias minutes. Ir dideli, ir maži labiausiai prašo Ukrainos vėliavėlių. Konservatorė, rajono tarybos narė Dijana Meškauskienė su vyru Zigmu į aikštę atsinešė didžiulę Ukrainos vėliavą. Čia pat grupė patriotų, sąjūdiečių ima dalinti plakatus su Ukrainą palaikančiais šūkiais. Juos ima ir seni, ir jauni. Ypač paklausus plakatas su palinkėjimais okupantų vadui Putinui: „Nužudyk Putiną savyje“.

Minioje – daug žinomų veidų: Ona ir Giedrius Viduoliai, rajono pedagogai, rajono Vietos veiklos grupės žmonės. Su sūnumis į aikštę atėjęs Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys dairosi, ar jau atvažiavo seniūnijos siųstas transportas, kuris į renginį atvežė Jūžintų, Ragelių, Laibgalių žmones.

Čia pat ir trispalve apsisiautusi Obelių seniūnė Jūratė Šinkūnienė su šeima. Ji neslepia, kad šiandien su seniūnijos žmonėmis aptarė, ar berengti sekmadienį Užgavėnių šventę. „Žinoma, gyvenimas turi tęstis, renginiai suplanuoti, žmonės dirba. Tačiau nuotaikos švęsti nėra jokios“, – atvirai prisipažino ji.

Minios pakraščiuose – grupelė jaunimo. Tai mūsų kariai savanoriai atėjo palaikyti kovojančių su okupantu ukrainiečių. Vyrai atviri: jie nuo ankstaus ryto seka įvykius Ukrainoje, gaudydami kiekvieną gerą žinią – apie sunaikintą okupanto techniką, apie apgintas gyvenvietes. Vyrai neslepia: visa širdimi esantys su kovojančia Ukraina.

Apskritai aikštėje buvo labai daug jaunimo. Nors paprastai jauni žmonės kaltinami neveiklumu, abejingumu istorijai, politiniams įvykiams, ši akcija parodė, kad tokios mintys – niekuo nepagrįstas mitas. Jauni žmonės aktyvūs, pilietiški, solidarūs. Jų šeimos gali didžiuotis užauginusios drąsią ir pilietišką kartą.

Žmonės atvirai svarsto, kas pastūmėjo Rusijos prezidentą tokiam beprotiškam žingsniui? Noras žuvusių krauju įrašyti savo vardą į istoriją? Kodėl pati rusų tauta nesipriešina tironui. Juk jų – milijonai, o Putinas tik vienas. Ir liūdnai atsidūstame – Rusijoje jau savo vaikus augina tie, kurie nematė jokio kito šios šalies vadovo, išskyrus Putiną.

Pabėgėliai bus tik moterys ir vaikai

Ukrainos palaikymo akciją pradėjo rajono meras Ramūnas Godeliauskas. Ir ne skambiomis frazėmis, ne patetišku tonu. Rajono vadovas prisipažino, kad jau nuo pačio ryto bandė susisiekti su Dubno miesto, su kuriuo Rokiškis draugauja, vicemeru. Pavyko tik vakare. Jiems svarbu ir tai, kad prie Rokiškio savivaldybės pastato plazda Ukrainos vėliava. Jie nusiteikia karingai. „Jie sako: duokit mums ginklų. Ir jei to „pridurko“ niekas Rusijoj nenudės, patys nueisim iki Maskvos“, – dubniečių nuotaikas perdavė rajono meras. Jis kalbėjo apie tai, kad Dubno žmonės jau dabar gina savo šalį, pasirengę eiti į partizaninį karą. Kaip ketina padėti mūsų rajonas? Meras informavo, kad jau su Sveikatos apsaugos ministru aptarta medicininė parama. Rajono ligoninė ruošia vietas, personalą, pildo atsargas. Rajonas siūlo priimti kovojančių ukrainiečių šeimų narius: moteris, vaikus. „Vyrai pasakė, kad jie iš šalies neišeis“, – akcentavo meras. Jis linkėjo rokiškėnams vienybės, susiklausymo: tik taip galima padėti Ukrainai.

„Tėve mūsų“: minia susikibo rankomis

Maldai už Ukrainą pakvietė Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos vikaras Ernestas Želvys. Jis pabrėžė, kad kai kažkas neteisingai elgiasi, teisiesiems skauda. Ir šiandien mums skauda už Ukrainą. Jis linkėjo prašyti Aukščiausiojo pagalbos, atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus: turėti vieni kitus, galėti paskambinti, bučiuoti, mylėti. Jis meldė Dievo globos Ukrainai.

Ir kai kunigas pakvietė susikibti rankomis ir pradėjo giedoti „Tėve mūsų“, žmonių akyse pasirodė ašaros. Savo jausmų neslėpė nei vyresnieji, nei jaunimas.

Su šia giesme renginys baigėsi. Bet žmonės dar neskubėjo namo. Kalbėjosi vieni su kitais, dalinosi išgyvenimais.