Santykiai su Kinija: problema ar galimybė? Dėlionėlių istorija (18)

Publikuota: 2021-10-05 Kategorija: Politika
Santykiai su Kinija: problema ar galimybė? Dėlionėlių istorija
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Pastaruoju metu Lietuvos ir Kinijos santykiai primena komediją. Maža valstybė versus didžiausia gyventojų skaičiumi šalis. Kas gali būti juokingiau. Bet, kaip sakė klasikas, ne tas yra didis...


Prieš keletą dienų buvo publikuotas Nacionalinio kibernetinio saugumo centro atliktas tyrimas, kaip Kinijos gamintojų telefonai nutekina jų naudotojų duomenis. Tyrimas, be abejonės, puikus. Ir jis, faktiškai pramiegotas Lietuvoje, atsidūrė didžiausių pasaulio naujienų tarnybų akiratyje.

Pirmiausia, galime didžiuotis savo šalies analitikais ir kitais specialistais. Kurie aiškiai ir suprantamai įvardino, kad karalius – nuogas. Bet tik įvardinti nepakanka. Reikia dar ir imtis veiksmų.


Kodėl ši problema Vakarų pasaulyje nebuvo keliama, sunku pasakyti. Kas galėtų paneigti galimybę, kad situacija su šnipinėjančiais įrenginiais yra tokia pat, kaip pričiupus neištikimą sutuoktinį. Daug kas naiviai mano, kad apgaudinėjamieji nežino, jog jiems statomi ragai. Dažnu atveju yra kiek kitaip: apgaudinėjamieji APSIMETA, jog nežino. Mat jei pasakysi, kad žinai, tuomet reikės imtis veiksmų: arba vyti neištikimąjį lauk, skirtis, arba prarasti paskutinius savigarbos likučius ir sakyti: aš taip myliu šitą niekšą, kad leidžiu jam, dovanokite, dergti ant galvos. Nežinojimas yra patogus tuo, kad nereikia priimti sprendimo ir metų metus vienam vaikščioti pas svetimus, o kitam išsaugoti paskutinius orumo ir savigarbos likučius.


Situacija su Kinija yra būtent tokia. Lietuvių tyrimas atskleidė tai, kas visiems seniai buvo aišku. Kad mums, liaudiškai sakant, dergia ant galvos. Kodėl nesiimama priemonių? Nes Vakarų pasaulis seniausiai sėdi ant Kinijos pramoninės ir technologinės adatos. O kai nutraukiamas narkotikų tiekimas, prasideda kas? Prasideda lomkės. Vienintelis iš Vakarų lyderių, ne iš biurokratinės, o iš verslo aplinkos atėjęs buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas suprato, kad vienas svarbiausių jo valstybės uždavinių – grąžinti gamybą į JAV. Ir jo išėjimas iš pasaulinės klimato kaitos susitarimų buvo protingas žingsnis: jei tu ringe šoki baletą, kai tavo varžovas kaunasi pagal kovų be taisyklių sistemą, akivaizdu, kad tave sukals jau pirmajame raunde. Juk Kinijos produkcija ir yra pigi dėl to, kad jie nesilaiko jokių taisyklių. Jiems tiesiog nusišvilpt ant taršos protokolų. O kol Europa ir JAV apie juos tūpčioja, kinai nebaudžiami gamina, teršia ir turtėja. Jau 2019 m. Kinija į aplinką išmetė daugiau teršalų, nei visos išsivysčiusios šalys kartu sudėjus. Ką tai reiškia: tai reiškia viena: arba išsivysčiusių šalių technologijos tokios pažangios, kad faktiškai neteršia aplinkos (kas iš principo sunkiai įmanoma), arba tai, kad išsivysčiusių šalių gamybos mastai ima nusileisti Kinijai. Kitas svarbus aspektas: gamtosauginių reikalavimų jurisdikcijon papuola tik maždaug pusė (o gal net ir mažiau) visos taršos. Tuomet kyla kitas klausimas: ką tie klimato susitarimai bereguliuoja, jei didžiajam teršėjui jie visiškai dzin?


Kuo Kinija pranašesnė už išgverusius ir išlepusius Vakarus? Pirmiausia tuo, kad ji dėjo skersą ant Vakarų vertybių. O Vakarai neturi net menkiausios galios priversti tų vertybių paisyti. Kinija kur kas gudresnė už tiesmuką ir buką Rusijos buvusių komuniagų šaiką. Ji savo vertybes diegia ne karu ir raudonomis vėliavomis, o ekonomine galia.


Kai vakariečiai eilinį kartą sriūbauja apie visuotinį klimato atšilimą ir keičia automobilius į paspirtukus, Kinija visu pajėgumu teršia planetą ir vargo dėl to nemato. Kaip sakoma, raganosis beveik aklas ir kurčias, bet žinant jo gabaritus, tai čia jau ne jo problema. Ką reiškia Kioto ir kitų konvencijų dėl klimato kaitos laikymasis? Paaiškinsiu paprastai. Žalioji energetika kainuoja kur kas brangiau nei atominė. Popierinis šiaudelis – brangiau nei plastikinis. Iš vilnos, lino ar tikro šilko pasiūtas drabužis – brangiau nei vienkartinis sintetinis.


Kad suvoktume, kokia didžiulė šiandien Kinijos ekonominė galia, prisiminkite, iš kur siunčiatės reikalingus įrenginius: nuo ausinių iki vaizdo kamerų. Teisingai, iš aliexpress. Kur užsisakote drabužius, apatinį trikotažą? Teisingai, iš ten pat.


Visas apysmulkes buitines prekes išgverusios Vakarų valstybės siunčiasi iš Kinijos. Kodėl? Nes tos prekės pigios. Štai elementarus pavyzdys: turiu aš tokį pomėgį – klijuoti vadinamąsias deimantines dėliones. Principas panašaus į siuvinėjimą kryželiu, tik vietoj siuvinėjimo, piešinio langeliuose klijuojami plastikiniai „deimančiukai“. Vidutinė tokio piešinėlio su visais jam atlikti reikiamais įrankiais, pagaminto Europos gamyklose, svyruoja apie 25 Eur. O Kinijoje tokia pat dėlionėlė kainuoja... maždaug 5-7 Eur. Kyla natūralus klausimas – kažin kur gi pirksite tokią dėlionėlę? Netgi įvedus pridėtinės vertės mokestį smulkioms prekėms, ta dėlionėlė iš Kinijos išbrango... maždaug 1,5 Eur.


Ir jei perkate tokią pat dėlionėlę iš Europos gamintojo, visai gali būti, kad visgi perkate toje pačioje Kinijoje pagamintą daiktą. Juk tuos pačius „deimantukus“ europiečiai sėkmingai gali siųstis iš Kinijos, perpakuoti į gražesnes, brangesnes pakuotes, ir viskas. Įdomu tai, kad nepriklausomai nuo gamintojo, „deimantukų“ spalvos kodai yra vienodi. Sumokate už dėlionėlės kelionę, jos perpakavimą ir tarpininkų Europoje paslaugas. Daiktelis išbrangsta keliskart. Juk dėlionėlė – tai tik smagus laiko praleidimo būdas, į meną toli gražu nepretenduojantis. Tai elementarus kičas, kurį smagu dėlioti, ir tiek.


Didžiuoju mano atradimu tapo tai, kad pernai nusipirkus dujinę viryklę ir sugedus jos orkaitės tenui, garantinio aptarnavimo meistras maloniai paaiškino, kad nepaisant firmų, dizaino, iš esmės viryklės „vidurius“ gamina vos kelios firmos. Maloni naujiena, vienok.


Juk mes, iš esmės, ir investuojame į Kinijos galią. Į jos ekonomikos augimą. Tai mūsų pinigais ji maitinama, mūsų pinigais kuria moderniausias laboratorijas, kol mūsų pačių mokslas dūsta nuo bado dietos.


Kol, vadinkime tikraisiais vardais, nupezusi Europa kūrė švietimo sistemas, kuriose bandoma pasiekti neįmanomo dalyko – padaryti žmogų ne išsilavinusiu, o laimingu, Kinija, alkana žinių ir išradimų, kūrė mokslo ir žinių visuomenę. Tą, apie kurią mes svajojame, bet niekaip nepasiekiame. Kinija nežaidė ir nežaidžia tvarios plėtros ir kitų kvailų žaidimų, kurie Europą padarė nekonkurencingą. Europa nebemoka ir nebegali gaminti. Ji lėta ir technologiškai atsilikusi. Beviltiškai atsilikusi.


Kodėl taip yra? Nes Europa įtikėjo, kad jos vaikams nebereikia mokytis, jaunuoliams – nebereikia dirbti. Nes eiti ir bliauti Vilniaus, Paryžiaus ar Berlyno gatvėse „Black lives matter“, „Mytiutiū“ ar kokią kitą nesąmonę yra nesulyginamai lengviau, nei sėdėti mokyklos suole, universiteto auditorijoje, ir studijuoti fiziką, chemiją, biologiją, matematiką. Nes kurti mokyklą, kurioje visi vaikučiai laimingi, nepalyginamai lengviau, nei toje pat mokykloje kurti laboratorijas. Nes mėtyti į šiukšlyną pasaulinės klasikos šedevrus dėl juodaodžių, moterų ar dar kieno nors diskriminacijos yra nepalyginamai lengviau, nei parašyti naujas knygas.


Kinija tuo neserga. Kinija mokosi. Tai jos tradicija. Tai civilizacija, davusi žmonijai balnakilpes, popierių ir paraką. Tai civilizacija, davusi pasauliui Sun Tzu „Karo meną“, kuris netikėtai tapo labai populiaria knyga europiečių, įskaitant ir lietuvius, lentynose. Tačiau knygas reikia ne lentynose dėlioti, knygas reikia skaityti.


Europa tingi. Vakarų pasaulis tingus. Aišku, galima ir reikia sutikti, kad Kinijos pramonė ne viską pati išrado. Ten pramoninis špionažas pasiekė neregėtas aukštumas. Kaip manote, ką šnipinėja tie mobilieji kiniški telefonai? Tamstos pirkinių sąrašą ir nuotraukas su katinukais? Visai ne. Jie šnipinėja idėjas. Tam, kad jas plėtotų ir įgyvendintų penkis kartus pigiau, nei Europa. Suvokite, kad pramoninis špionažas efektyvus ten, kur pramonės lygis yra toks aukštas, kad nereikia didelių pastangų ir investicijų įgyvendinti perimtas žinias. Pavyzdys čia pat: prieš gerus dešimt metų rašiau apie tai, kaip „Baltic mills“ fabriko Juodupėje audiniai dalyvavo namų tekstilės pasaulinio lygio parodoje. Technologai atvirai kalbėjo: kinai nė nesislėpdami fotografavo jų stendą, raštus ir audinius. Kur šiandien fabrikas Juodupėje? Kas jį nukonkuravo? Kiniški audiniai. Ko norėti iš Juodupės fabriko, kai kinai klupdo pasaulinius technologijų milžinus.


Dėl pigesnės darbo jėgos ir kitų kaštų, europietiškos įmonės savo gamybą perkėlė į Azijos šalis, įskaitant ir Kiniją. Mūsų, Vakarų pasaulio, svajos apie garsiąją Fukujamos „Istorijos pabaigą“ buvo naivios ir klaidingos. O kad jos tokios, puikiai parodė ta pati covid-19 krizė, kai sutriko prekių iš Kinijos tiekimas.


Kad ir dabartinis tyrimas apie mobiliuosius telefonus. Kad jis neatsigultų į stalčių, reikalingi sprendimai. Reikalingi tokie pat pigūs ir tokie pat geri, ar net dar geresni už kiniškus, mobilieji telefonai. Ir ne tik telefonai. Pažiūrėkit, kas užrašyta ant jūsų modemo. Ar tik ne „Huawei“? Juk dauguma interneto tiekėjų iš esmės ir siūlo tokius modemus. Nes panašių kokybe ir kaina alternatyvų kaip ir nerasta.


Lietuvos santykiai su Kinija paaštrėjo dėl visiško nieko: Taivanio atstovybės Vilniuje būsimo atidarymo. Kinijai tai principinis dalykas. Kaip principinis dalykas ir vertybių politiką vaizduojančiai mūsų diplomatijai. Bėda ta, kad kol kas diplomatiją mūsų šalis tik vaizduoja. Jei ji turėtų bent truputį sveiko proto, ir savo laiku būtų įvykdžiusi savo užgaidą tapti aukštųjų technologijų, o ne visų mosčių vadybybininkų šalimi, vertybine politika vadovautis būtų lengviau. Kur kas lengviau. Bet, kaip sakoma, dar ne per vėlu.


Norint realiai kovoti su Kinija, reikia ne liežuviais malti. Gendantys santykiai su Kinija yra ne tik problema. Tai galimybė. Galimybė, kuria būtina pasinaudoti. Bet tam reikia vystyti mokslą, grąžinti į Europą pramonę.


Iš esmės keisti švietimo sistemą vietoj laimingų ugdant išsilavinusius žmones. Vietoj genderinių ideologijų mokyklose grįžti prie fizikos, chemijos ir matematikos. Šimtus kartų daugiau investuoti į universitetų mokslines bazes, į mokslinius tyrimus. Perorientuoti švietimo sistemą, kad ji, užuot švaisčiusi lėšas pigiai išmokomiems, bet niekam nereikalingiems vadibybininkams, pagaliau imtų ruošti inžinierius, technologus. Kad garbės piliečiais skelbtume ne tik dailininkus, bet ir jaunuosius mokslininkus. Kad pavyzdžiu jaunimui būtų ne influenseriai, o savo sričių korifėjai. Tada, kai mokslas bus kasdienio gyvenimo dalykas, kai kiekvienas svaigstantis, kad išvestinių niekam ir niekada neprireiks, būtų įvardijamas tuo, kuo jis ir yra – durniumi. Tada, kai švietimui ims vadovauti ne mokinių emocijos ir užgaidos, kai aukštos kvalifikacijos specialistų ir technologijų valstybės imsime siekti darbais, o ne popieriuje, padėtis pasikeis. Kai visuomenė ims klausti, kodėl iš jos kišenių ugdomi ne mokslininkai ir tyrėjai, o nekvalifikuoti bukulaurai, tada galėsime bent pasvajoti konkuruoti su Kinija. Kai mes kursime, kai mes gaminsime, o ne svaigsime. Kai Europa ar Lietuva padės ant stalo ne naują šūkį, o naują, geresnį ir pigesnį už kinišką, mobilųjį telefoną. Kodėl gi ne? Bet tam reikia mokytis ir kurti. O ne sėdėti ant šaligatvio su plakatu. O ne didžiuotis, kad kuriame laimingų kvailių, kurių kas trečias nesugeba matematikos egzamino išlaikyt, visuomenę.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video