Tai ką, sutaupėm, škia?! Arba trisdešimties metų vaikščiojimo grioviais pasekmės (37)

Gyvenime retai būna atsitiktinumų ir stebuklų. Paprastai dauguma didelių ar mažų sėkmių bei nelaimių yra tik banalus priežasties ir pasekmės ryšys. „Skaitykite laikmečio ženklus“, – yra viena mano mėgiamiausių šv. Jono Pauliaus II minčių. Kuri idealiai iliustruoja šių dienų situaciją.

Vienas mano labai gerbiamas žmogus, iš kurio aš mokausi, teigia, kad karantinas apnuogino visą mūsų 30-mečio pastangų bergždumą. Privertęs užsidėti kaukes ant veido, jis nuplėšė mūsų būties maskuotes. Po savigyros blizgesiu ir amžinai sėkmingų fasadu, naujausiuose stikliniuose urveliuose, madingose mašinose ir vardiniuose skuduruose slypintį skurdų idiotų pasaulėlį. Sukurtą iš mėšlo ir pagaliukų, tikrąja ir perkeltine prasme. Žiauru? Teisybė akis bado?

Karantinas buvo audra, nunešusia aptrupėjusį tinką ir atvėrusia esmę daugelyje visuomenės sričių: nuo medicinos, švietimo iki tikėjimo. Tai, ką dešimtmečiais maskavo gudrių viešųjų ryšių agentūrų, projekčiukų viešintojų ir kitų saldžiabalsių tauškalių kohortos. Mes leidome milijonus viešiesiems ryšiams, niekam nereikalingiems projektams, bet neapsaugojom pagrindo, esmių esmės. Vyšnaite ant torto tapo liūties paskandinta Registrų centro duomenų serverinė. Lietus ne tik sugadino serverius. Jis nulijo maskuotę, slepiančią mūsų visuomenės bukumą ir idiotizmą, kai nebemokama skirti esmės nuo smulkmenų, o atrodyti yra svarbiau, nei būti. Serverinės gedimas – prikišamas ir akivaizdus „pravalų pravalasׅ“ ilgoje „pravalų“ sekoje.

Bet kokio projekto sėkmę lemia du esminiai faktoriai: išteklių kiekis ir gebėjimas juos panaudoti. Išteklius mes skirstome pagal prioritetus. Per trisdešimt metų prioritetus kėlėme tik popieriuje. Todėl ir turime: popieriuje gražu, o praktiškai... paskendo. Be prioritetų taškome išteklius viskam, kas tuo metu atrodo įdomu ar mirtinai reikalinga. Be tikslo, nereikalaujant rezultato. Ištaškius išteklius smulkmenoms, stebimės, kad jų nebėra esminiams dalykams. Mes neturime pinigų švietimui ir medicinai, neturime gyvybiškai svarbius duomenis saugančių serverių tinkamoms patalpoms, bet užtektinai turime „parkams“ viduryje miškų, niekieno nematyto vabalo apsaugai, dešimtims niekam nereikalingų institucijų ir etatų. Mes „optimizavome“ mediciną, policiją ir kitas būtinai reikalingas institucijas, o kitose pristeigėme bereikalingų pareigybių. Spaudžiu dešinę savo bičiuliui, išdrįsusiam atrėžti kultūros paveldo specialistei, pagrasinusiai bauda už varvantį kultūros paveldo pastato stogą: „Kad stogas varva, ir be tamstos skambučio žinau. Aš tame pastate kasdien dirbu. Ir jei valstybė nešvaistytų pinigų tokių etatų kaip tamstos, išlaikymui, ji turėtų pinigų kultūros paveldo pastatų stogams remontuoti“. Kitas bičiulis mandagiai užsiminė, kad švaistūnizmas mūsų valstybėje pasiekė neregėtą tobulybę. Štai nusprendžiama rengti, pavyzdžiui, kokio nors parko atnaujinimo projektą. Naujojo parko projektui parengti skiriama didelės, dešimtimis tūkstančių skaičiuojamos lėšos. Projektas, žinoma, parengiamas. Bet faktiniams parko atkūrimo darbams pritrūkstama lėšų. Projektas atgula į stalčių ir ten ramiausiai moraliai pasensta. Ir jei kas sugalvotų vėl tą parką tvarkyti, reiktų naujo projekto. Kodėl taip elgiamės?

Didžiausias išteklius, be abejo, yra žmogaus protas. Nieko taip  nenuvertinome ir taip nedevalvavome, kaip protą. Mes rinkomės gražius ir „sėkmingus“, bet ne protingus. Ir srebiame pasekmes. Mes viešojoje erdvėje beįgalūs diskutuoti tik apie vestuvines sukneles ir mergelių-avelių nėštumus. Atsiverskime bet kurį portalą ir paskaičiuokime, kiek jame apie meiles, draugystes, vestuves ir skyrybas. Kiek jame tuštučių, kurių profesijos, ką ten profesijos, net vardo neįsimename, „giliamintiškų“ postringavimų apie nieką? Ir kiek pas mus diskusijų apie esmę? Netgi politinę diskusiją pakeitė atskirų partijų pasamdytų viešųjų ryšių agentūrų dvikovos. Ar iki šiol buvo taip kurioje nors visuomenėje, kad jos vedliu būtų ne politikai, karvedžiai, ne jų patarėjai filosofai ir mokslininkai, o vos pilnametystę peržengusios mergelės-avelės ir berniukai-sulaižyti plaukiukai, vadinami influenceriais? Ką šitie pienburniai gali influensinti? Kokio špakliaus ir kiek centimetrų užmozoti, kad, atsiprašant, nusipieštum snukį? Kuo vienas skurliukas skiriasi nuo kito? Kol mes viešojoje erdvėje diskutuojame apie špaklių, skudurus ir kremukus, nėra ko stebėtis, kad serverynai skęsta. Ne ką geresnė ir mūsų vyresnioji karta. Tie, kuriems sielos vis dar medžiais laipioja, kurie vis dar tebeskaičiuoja keturnedėlius ir viską pasirengę iškalti lentelėmis bei uždengti plytelėmis.

Todėl retai kam bekyla noro išsiaiškinti, kur iš tiesų nusėda mūsų kruvinu darbu uždirbti pinigai. Ar kada nors klausėme, kokios kokybės ir už kokią kainą valstybės paslaugas gauname? Kodėl mes kaimuose išlaikome dešimtis pustuščių pastatų, mokame už veiklos imitacijas, už tuščių patalpų šildymą bei remontą? Kiek mes sumokame už feikinius etatus. Už kovą prieš smurtą šeimoje... lankstinukais, už girtuoklių auklėjimą... paskaitomis, už „etatinių“ bedarbių, neįstengiančių žmoniškai nusiprausti valstybės dovanotu muilu, vertimą vizažistėmis ir manikiūristėmis? Žmonių su plika akimi badančiomis priklausomybėmis – vilkikų vairuotojais? Dviejų su penkiais nesudedančių žmonių – apskaitininko padėjėjais. Parodykit man bent vieną įmonę, įdarbinusią bent vieną tokį „padėjėją“? Ir visa tai kainuoja. Milijonus. Paleistus vėjais.

Milijonus išmėtytus beviltiškiems oksimoronams, išdidžiai vadinamais socialiniais verslais. Nes tik pusgalviai gali manyti, kad ten, kur nagų nekiša verslas, su jo ištekliais ir specialistais, prasisuks penkios kaimo bobelės. Jos naiviai tiki, kad ten, kur nėra valstybės paramos, jos žiemą senoje kiauroje mokykloje įkurs senelių namus, o vasarą, išgarbinę senukus namo grynu oru kvėpuoti, į tas pačias lovas sukiš poilsiautojus. Kad įkūrus rajone viso labo keturioliktą muziejų, leisis lėktuvai jo aplankyt. Gerai jau gerai, ne lėktuvai. Autobusai. Pasvajokit, ir praeis... Jei tik praeitų. Kasmet į šituos beviltiškus reikalus sukišami milijonai Europos Sąjungos paramos ir milijonai savų, valstybės lėšų. Mūsų, mokesčių mokėtojų lėšų.

Mes trisdešimt metų galvojome, ir dabar tebegalvojame, kad švaistomos ir vagiamos valstybės, o paprasčiau sakant, niekieno lėšos. Ne. Valstybė neturi nė euro savo lėšų. Tai mūsų lėšos. Ir kiekvienas tuščio autobuso reisas, kiekviena mokykla su septyniais vaikais išlaikoma iš mūsų kišenių. Jei taškome pinigus šildydami orą, neverkime, kad mažos mokytojų algos. Jei mes šildome 2000 kvadratinių metrų pastatą, kuriame glaudžiasi biblioteka ir kultūros centro administratorė puse etato, tai neverkime, kad ji yra pati sau ir režisierė, ir valytoja, tegaunanti minimumą. Nes mes taip norime. Mes norime, kad už mūsų pinigus būtų imituojamos niekam nereikalingos veiklos, išlaikomi žmonės, kurie už debesų ganymą gauna elgetiškus atlyginimus. Juk sumokame už tai, kad tos pačios aštuonios kaimo aktyvistės iš ryto rinktųsi bibliotekoje, per pietus – bendruomenės namuose, o pavakarę – kultūros centriuke. Imituodamos turiningą kaimo bendruomenės veiklą. Bepigu po kaimą ratais iš vienos valdiškos įstaigos į kitą špacyravoti, jei yra pusglušių, kurie tris patalpas (pageidautina dar ir atskiruose pastatuose) aštuoniems žmonėms išlaiko.

Vienintelis būdas atpratinti nuo tokio saldaus gyvenimo svetima sąskaita, yra griežtas auklėjimas: jei tamsta nori maršruto, kuriuo nevažiuoji, vadinasi, per metus patirtus nuostolius padaliname iš visų parašais autobuso pageidavusių skaičiaus, ir kiekvienam iš jų pateikiame sąskaitą. Tarkime, už maršrutą Rokiškis-Šiauliai, kasmet generavusį 20 tūkst. Eur nuostolių, pernai pasirašė 200 žmonių. Vadinasi, matematiškai kiekvienam pasirašytojui po 100 Eur sąskaitą už paslaugą, kurią užsisakėte, bet nesinaudojate. Lygiai taip pat derėtų pasielgti ir su pirties pramogų tik parašais išsiilgusiais. Ir kultūros administratoriaus penkiolikai bobučių pageidaujančiais. Tik taip bus pagaliau išmokta realiai vertinti savo įgeidžius.

Ar besuvokiame, kad šitaip švaistydami apvagiame save? Kiekvienas netinkamas elgesys anksčiau ar vėliau sukelia pasekmes. Juk mūsų naujieji lietuviai, sugebėję „išjungti“ darbo kodeksą, dabar verkia ko? Kad nebeliko vergų, dirbančių po 12 val. už minimumą. Nes žmogus, dirbantis tik už stogą ir dubenėlį valgio, yra vergas. O mūsų ponai apgavo patys save. Iškėlę kapitalo, įrengimų, pastatų vertę aukščiau visų vertybių mato – žmogaus. Jie ir liko prie įsivaizduojamų vertybių, kurios be žmogaus proto ir talento yra tik metalo laužas. Ir belieka skųstis, kad nebėra kvalifikuotų darbuotojų. Pamirštant pridėti: už elgetišką algą. Buvo prarasti patys svarbiausi, brangiausi ištekliai – žmonės, jų protai, jų galimybės, jų talentai. Jie, atsisakę dirbti už pragyvenimą, išvažiavo ir dirba ten, kur mato tikslus ir perspektyvas. Jie nebijo dirbti, bet žino, kodėl ir kam dirba. Lygiai taip pat, kaip mes, kurie dirbame ten, kur sąžiningai vertina mūsų protą, žinias ir pastangas.

Nevertindami žmogaus proto, žinių ir talento, per trisdešimt metų nusiaubėme valstybę. Nustekenome ją. Kai turėjome kurti ir investuoti, švaistėme ir lėbavome. Taip į ožio ragą suvarydami ištisas sritis. Kodėl sakau „mes“, nors niekada, kaip daugelis jūsų, nesukčiavau ir nevogiau? Nes tylėjome. Dėl bailumo, nenoro gilintis, dėl noro „užleisti durniui kelią“ mes trisdešimt metų tebevaikščiojome grioviais. Mes leidome save išnaudoti, naikinti mūsų darbu sukurtus resursus. Mūsų sunkiai uždirbamus pinigus skirti ne gyvybiškai svarbiems prioritetams, o aplink juos aplipusiems tranams.

Jei mes laiku neišdėliojome prioritetų, meldėmės ne Dievui, o pastatui, trinkelei, plytai, tai neverkime, kad šiandien ir beturime savo dievus. O šie dievai kerštingi. Dabar mes turime ligoninių korpusus be gydytojų, mokyklas be vaikų, įmones be darbuotojų. Jei leidome, kad švaistytų mūsų išteklius, tai neverkime, kad tris dienas sėdime be pinigų ir be vaistų. Patys to nusipelnėme. Nes nedrįstame paklausti pono politiko, svaigstančio apie popierizmo medicinoje sumažinimą, o ar ne tamstos partijos deleguoti žmonės šitą jovalą ir sukūrė? Ar ne tu esi atsakingas už šitą betvarkę, kurią dabar taip kilniadvasiškai siūlaisi tvarkyti? Mes nedrįstame paklausti, kodėl kažkas turi lėšų viešiesiems ryšiams, bet neturi lėšų atsarginiams serveriams. Kodėl buvo suremontuotos mokyklos ir sudėtos trinkelės ten, kur nebėra žmonių? Kodėl mes galime metų metus išlaikyti, šildyti ir remontuoti mokyklą su septyniais ar trisdešimčia vaikų, bet negalime užsandarinti vienos vienintelės patalpos, kurioje saugomi gyvybiškai svarbūs duomenys? Kodėl mes galime mokėti algas medinių angelų buhalteriams, bet ne nusipirkti kvėpavimo aparatų, chalatų ir kaukių? Kodėl mes galime atnaujinti už pusę milijono medinę bažnyčią, bet nerasti poros tūkstančių eurų pakeisti jos elektros instaliaciją ir įvesti gaisro signalizaciją?

Gal jau vietoj tūkstančių projekčiukų „Mūsų kaimas baisiai fainas, trys bobutės ir kombainas. Kombaino „Niva“ įveiklinimas“ pagaliau susitaikykime, kad demografinė situacija negailestingai pasikeitė. Ir nustokime mirusius kaimus gaivinti projekčiukais, trauklapiais ir šakočiais. Gal vietoj lankstinukų „Smurtui prieš moteris – ne!“ tiražavimo pasamdykime bent vieną psichologą, kuris realiai padėtų aukai susivokti situacijoje. Gal vietoj girtuoklių perauklėjimo kursų pagaliau nustokime pašalpomis, socialiniu būstu ir paslaugomis finansuoti priklausomybes, pagal taisyklę: alkoholis yra prabangos prekė, jei ją perki, vadinasi, turi iš ko gyventi. Gal vietoj didžiulių mokyklų skyrimo mažoms bendruomenėms, niekam nereikalingų muziejų rengimo, tiesiog susitaikykime, kad pastatai nebereikalingi ir juos ramiai nugriaukime. Kai prireiks, pastatysime: geresnius, modernesnius, taupesnius. Nes turėsime iš ko. Jei tik kada nors jų prireiks...

Atlaisvinę išteklius, kuriuos išmėtėme nereikalingiems, nebūtiniems, prabangos dalykams, pagaliau pradėkime kurti esmę. Švietimo sistemą, kuri nebesivilktų civilizacijos uodegoje. Mediciną, kurioje pacientas būtų gydomas ne nuotoliniu būdu ir ne arbatomis su, dovanokit, švęstu vandeniu, kaip karantino metu ir dabar. Ir medikams mokėkime ne pašalpas, o atlyginimus. Remkime mokslininkus, o ne influencerius ir viešųjų ryšių agentūras. Nustokime pirkti pigiausias prekes ir paslaugas, pirkime, kad ir brangiau, bet veikiančias ir kokybiškas. Kurkime ne vienadienius projektus, o tvarkykime esmines valstybės gyvenimo sritis. Kalbėkime ir diskutuokime argumentais, o ne būkime viešųjų ryšių agentūrų pranešimų skaitytojais. Kiekvienam nedoram, nesąžiningam, švaistūnui į akis rėžkime – tu vagi mano pinigus. Kiekvienam niektauzai – tu švaistai mano laiką. Kiekvieno mokymų, projekčiukų rengėjo klauskime: ką į tamstos paslaugas ir idėjas mano investuoti pinigai atneš man ir visuomenei?  

Mes nebeturime kitos išeities, kaip tik būti drąsūs. Nes jei dar toleruosime švaistūniškumą, vogimą, sukčiavimą, be receptų ir be pinigų sėdėsime vis dažniau ir vis ilgiau, o nebe po tris dienas. Karantinas parodė: mūsų valstybė jau išeikvojo beveik visus resursus. Mes nebeturime iš ko paimti nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių. Jei ir toliau vaikščiosime be tikslo ir grioviais, galop sulauksime visos valstybės „pravalo“. Pirmieji pavojaus ženklai jau matomi plika akimi. Atėjo metas rinktis.