Vasario 16-oji: tikrojo patriotizmo beieškant (12)

Kaip ir visos kertinės datos, Vasario 16-oji skatina apmąstyti žmogaus ir visuomenės santykį su valstybe. Valstybė – kiekvienos tautos, kiekvienos visuomenės svajonė. Tačiau tenka liūdnai atsidusti: valstybingumo mumyse maža.

Vasario 16-ąją mūsų visuomenės vedliai paprastai supranta taip: jo didenybė AŠ priekyje, o kažkur toli už nugaros, tarsi fonas ir dekoracija, driekiasi valstybė. Trispalvė vėliava tampa tik fonu gražiam palinkėjimui užrašyti, o žmonės, susirinkę švęsti laisvės, – masuote kalboms ir asmenukėms.
Ir žmonės tai jaučia. Skaudžiai jaučia. Kad yra tik fonas, dekoracija.
Štai sovietmečiu švęsti Vasario 16-ąją buvo drąsos iššūkis. Už tai realiai tampė saugumas, sodino. Prisimenu pokalbį su vienu šauniu jūžintiškiu, Gintautu Katinausku, kuris su dviem bičiuliais trispalvę iškėlė ant Jūžintų vandens bokšto 1988-ųjų Vasario 16-ąją. Vos ne keturi mėnesiai iki Sąjūdžio. Prisimenu Pandėlio klebono Broniaus Balaišio pasakojimą apie miestelyje pasirodžiusius atsišaukimus, apie sovietinio saugumo paieškas, kas buvo tie drąsuoliai. Šiandien drąsos nebereikia. Šiandien galima laisvai švęsti. Kad tik noro būtų. O kur tas noras švęsti pradingo?
Ar mūsų visuomenė nebemyli laisvės, savo valstybės? Myli. Tikrai ne mažiau nei 1988-ųjų mitinguose, tikrai ne mažiau nei lemtingomis 1991 m. Sausio dienomis, ar tų pačių metų vasario referendumo metu. Štai atsiverčiame vrk.lt puslapį apie šį referendumą. Ir ką matome: į rinkėjų sąrašus buvo įtraukti 34812 rinkėjų, referendume dalyvavo 32213 asmenų, arba 92 proc. turėjusių teisę balsuoti. Už laisvą Lietuvą pasisakė 28114 asmenų, arba 87,41 proc. balsavusiųjų. Nepamirškime, kad tuomet rajone gamyklose, kolūkiuose dirbo nemažai asmenų „iš plačiosios tėvynės“, kurie vėliau išvyko.
Palyginkime paskutiniuosius Seimo rinkimus. Į Sėlos rytinės apygardos rinkėjų sąrašus buvo įtrauktas 31902 asmenys, rinkimuose dalyvavo 15062 rinkėjai, arba 47,21 proc. turinčių teisę tą daryti.
Jei prieš trisdešimt metų šalies ateitis rūpėjo 92 proc. rajono gyventojų, tai dabar – mažiau nei pusei. Kas nutiko?
Nutiko štai kas. Ir metas apie tai kalbėti labai skaudžiai ir atvirai. Nutiko nusivylimas. Didelis ir skaudus nusivylimas. Ne valstybe. Valstybę žmonės myli. Nutiko nusivylimas „kalbančiomis galvomis“. Žmonėmis, kurie tris dešimtmečius, it Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kalė: „Valstybė – tai aš“. Tai jie buvo patys gudriausi, protingiausi ir patriotiškiausi. Ir kitiems, mažiau iškalbingiems ir mažiau „nagliems“ šalia jų tiesiog nebeliko vietos. Štai prisimenu pernai Kovo 11-ąją ir iki šiol skauda. Dėl ko? Šitiek rajonui ir Lietuvai padariusią Vandą Vasiliauskienę jos miestas atsiminė vos ne „posmertno“. Vanda Vasiliauskienė nebuvo nepastebima: ji kalbėjo jau pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, apie ją nuolatos, metai iš metų rašė spauda. Keitėsi valdžios, o ji vis buvo „pražiūrėta“: ir dešinių, ir kairių. Nes žilagalvė močiutėlė nesibruko į kalbėtojus prie paminklų (nors visada Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją ateidavo į Nepriklausomybės aikštę). Bet ji nelindo į pirmąsias eiles, nelipo ant tribūnos. Ir priimdama garbingą apdovanojimą ji rėžė drąsią, įsimintiną, daug kam ir nepatogią kalbą. Kiek šiandien mumyse tokių belikę? V. Vasiliauskienė pas Viešpatį išėjo pernai vasarą. Suspėjome...
Kiek tokių gerų, tylių žmonių pražiūrėjome? O jų yra. Kiek Rokiškio vyrų atėjo ginti laisvės, kai labiausiai to reikėjo, kai mūsų šalyje dar stovėjo okupacinė kariuomenė? Trys kuopos, vėliau tapusios Rokiškio batalionu. Ir kas gali apkaltinti tuos žmones, kad jie nemylėjo ir nemyli tėvynės? Kur jie? Jie tarp mūsų.
Bet tų žmonių nėra Vasario 16-osios, Kovo 11-osios renginiuose. Kodėl? Nes mylėti tėvynę – tai ne paminklus ramstyti. Tai ne tuščiažodžiauti apie tėvynės meilę. Tėvynė prasideda ir baigiasi ne paminklu, ne medoliu, ne savęs paglostymu ir pakasymu, pažiūrėkit, koks aš čia patriotas. Būti patriotu prie paminklo nereikia nei proto, nei pastangų, nei drąsos. O ir apdovanojimas, bent moralinis, laukia: patekti į tiesioginę transliaciją, į nuotraukų kadrus. Jei šią Vasario 16-ąją nebūtų karantino ir būtų neuždrausti renginiai, aš dalyvaujančiųjų sąrašą jau dabar atspėčiau 80 proc. tikslumu. Susirinktų kokie 50, o ir tų dauguma – tie patys.
Maža to, patriotiškumui dar reikia įrodymų: garbės raštų, viešų padėkų. Atsimenu vieną prieš gerus septynerius metus buvusią profesinę šventę, netikėtai išvirtusią vieno asmens pagarbinimo seansu. O tie, kuriems ši šventė pirmiausia buvo skirta, tąkart liko tik dekoracijomis... Nenuostabu, kad ta institucija greitai pakeitė šventės formatą, kaip čia mandagiau pasakius, į mažiau viešą. Bet bent jau žino, kad tie, kurie tą šventę prisimena, ateina pasveikinti būtent jų. O tiems, kurie nori eilinį kartą save apsidovanot ir sau pasiplot, tenka ieškoti kitų auditorijų. Ką reiškia kalbos apie patriotizmą, jei tėvynę ir jos žmones mylime pasirinktinai? Kiek patriotų kartu su Giedriumi Kujeliu pėsčiomis ėjo iki Velniaduobės miško? Ėjome penkiese. Nors Velniaduobės miške guli mūsų miesto žmonės, mūsų bendrapiliečiai. Tai juk mūsų netektys.
Užduokime klausimą, kodėl visuomenei neberūpi patriotinės šventės? Nerūpi, nes šventės ne jiems ir ne apie juos. Žmogus nemėgsta būti fonu ir dekoracija. Tokia forma, kokia yra pateikiama, nei šventė, nei tėvynės meilė nėra aktuali. Maža to, dažnai ir veidmainiška. Kai kalbos prie paminklų apie pareigą tėvynei kardinaliai skiriasi nuo tų asmenų sprendimų rajono taryboje. Išklausius tik vieną, kaip čia labai mandagiai pasakius, labai suinteresuotą pusę. Nes pliurpimas prie paminklo labiau matomas, kad ir savai auditorijai, nei konkretūs sprendimai, kurių daugelis rokiškėnų seniai nebeseka. Todėl ir tikėtasi, kad praslys. Nepraslydo. Mes žinome ir niekada nepamiršime. Ne veltui yra šventa taisyklė: „niekada neklausyk, ką žmogus sako, žiūrėk, ką jis daro“.
Mūsų seniai nebereikia agituoti mylėti tėvynę. Mes ją mylim. Ir ne prie paminklų. Pažiūrėkit, kiek rokiškėnų per šiuos metus įrodė, kad tėvynė jiems yra daugiau nei papozavimas su trispalve. Kiek mes šiuo sudėtingu laikmečiu matėme tylios drąsos ir pasiaukojimo? Pagalbos ir žmoniškumo. Kiek žmonių ieškojo pradingusio trenerio? Kiek žmonių ieškojo dingusios močiutės? Kiek ėjo budėti į ligonines, savanoriavo globos namuose, parapijose? Kiek kunigų karantino metu laikė šv. Mišias specialiai dėl to, kad būtų galima jas transliuoti rajono tikintiesiems? Kad žmonės neliktų be palaikymo, be dvasinio palydėjimo ir pastiprinimo. Kiek dirbo visų mūsų labui medikai, visuomenės sveikatos specialistai, policininkai, ugniagesiai, kariai? Prekybos centrų darbuotojai, paštininkai, kurjeriai. Vaikų darželių auklėtojai ir mokytojai, socialiniai darbuotojai. Kiekvienas, kuris bijodamas dėl savo sveikatos ir rizikuodamas, savo darbais ir mokamais mokesčiais prisidėjome prei valstybės gerovės. Paskaičiuokime, kiek paprastais darbais, paslaugomis kiekvienas tarnavome visuomenei, savo rajonui, savo žmonėms? Nelaukdami ir neprašydami pagyrimų, įvertinimų. Ėjome ir eisime, nes tai – mūsų. Nes šalia savęs matome ne foną savo didybei. Matome žmogų – bendrapilietį, kuriam šiuo metu reikia pagalbos. Šitai yra tikroji tėvynės meilė. Matuojama ne ugningomis kalbomis, bet tyliu darbu.
O kur šie žmonės, šie tylūs kasdienos herojai dabar? Jie nematomi. Nes norint juos pamatyti, reikia ne prie paminklų pliurpti, o eiti ir būti su jais. Su jais bruktis per Žiobiškio pelkynus. Su jais puošti eglutę tuščioje šaltoje bažnyčioje. Savanoriauti parapijose, organizuoti pagalbą stokojantiems ir vienišiems. Palaikyti savo visuomenės ir valstybės ūkio gyvastį. Tai yra tikrasis patriotizmas ir pilietiškumas. Ir tą daro tie, pamirštieji, abejingaisiais ir runkeliais išvadinti, visuomenės atstovai.
Kiekviena nelaimė atskleidžia mūsų veidus ir intencijas. Kiek iš tiesų dirbame „vardan tos“, o kiek norėdami nusipelnyti medolį ar dėmesį „sau brangiausiajam“. Visuomenė seniai atsirinko. Politika jiems liko lozungų, šūkių ir tuščių kalbų sinonimu. Tą liudija tie vargani 47 proc. rinkimuose. O turėtų būti „res publica“ – bendru reikalu, kaip tada, 1991 m. vasario 9-ąją. Ir nereikia savęs teisinti, kad toks menkas aktyvumas yra normalus, esą visur taip. Mes – čia, o ne „visur“. Ir 53 proc. atstumtų, nusivylusių piliečių – tai mūsų problema.
Kiek kartų reikia rėkti (kalbant paprastai, negirdima), kad politika turi būti su žmogiškuoju veidu? Kad apie visuomenės problemas reikia kalbėti ne sau patogiuose socialiniuose burbuluose, ne bičiulių grupelėse. Kad kalbėtis privalu ne tik su „ponais kostiumuotaisiais“, bet ir su darželio auklyte, medicinos sesele, fūristu, darbininku? Juk jie, o ne jūs, yra tikroji šios žemės druska, šio rajono gyvastis. Tiesa, su jais nepatogu, ir perdėta diplomatija tie žmonės neserga: jie arba tiesiai į akis rėžia, ką mano, arba balsuoja kojomis. Todėl ir rinkimų debatai vyko tuščioje salėje. Kad ji užsipildytų, pirmiausia reikia nustoti skirstyti visuomenę į patriotus ir likusius, į progresyviuosius ir runkelius.
Ir Vasario 16-oji – puikus metas politikams ne proginėms kalboms, o atvirai atsiprašyti visuomenės, už tai, kad politikai, tautos vedliai ją šitaip nuvylė. Ne kaltinti niekuo dėtus žmones abejingumu, o pasižiūrėti į veidrodį, ir paklausti, kodėl esate niekam nebeįdomūs? Pagaliau kalbėti visuomenės kalba ir apie visuomenei rūpimus dalykus. Apie jos bėdas ir skaudulius, viltis ir siekius. Ir ne tik kalbėti: matyti, girdėti ir spręsti tas problemas. Ir tada, ir tik tada, visuomenė vėl pradės klausyti jūsų, kai ji bus ne dekoracija, o kalbos – ne proginės.
Jūs, mieli politikai, turite nuostabų pavyzdį – tarpukario Lietuvos 22 metus, kai ant krauju sulaistytos, pelenais išdegintos žemės pavyko sukurti didelį stebuklą. Nuo nulio. Šiandien skaičiuojame 31-uosius laisvės metus. O, atmetus ugningas kalbas, akivaizdu, kad iki mūsų senelių kartos ir politikams, ir visuomenei dar daug metų augti ir temptis. Va tuo, o ne proginiais pliurpalais, palinkėčiau užsiimti.
O dabar belieka didžiausia padėka Dievui bei karantinui, kad bent vieną Vasario 16-ąją leido išvengti proginio paminklų paramstymo.