Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus (12)

Na ką, mieli kolegos gyvuliai, visi ne jauni, ne gražūs ir ne influenceriai – ar visi jau įsidėmėjome, kur mūsų vieta? Tuo metu, kai ne tokie lygūs stovėjo eilėse prie patikros postų (kaip kaimyninėje šalyje juokiamasi, niekada to nebuvo, ir vėl) lygesni tūsinosi muzikos apdovanojimų renginyje M.A.M.A. Vaizdžiai šnekant, visi, kurie per Velykas negalėsite pamatyt savo tikrųjų mamų, šekit jums surogatinę. Pasigrožėkit, kvailiai, kurie šalote eilėse prie patikros postų, kaip be kaukių ir susibūrę į grupes ant raudonojo kilimo švenčia tie, kurie ką tik savo socialinėse paskyrose asmenis, kuriems nuo nosies nusmuko kaukė, vadindavo „pimpianosiais“. Gerai pasijautėt? Šitie žmonės tuoj „influencins“ visuose socialiniuose tinkluose, kaip svarbu laikytis karantino, ir kokie galvijai yra tie, kurie nesilaiko.

Įdomu, kaip žiūrėdami žibančias ir tviskančias žvaigždūnų nuotraukas, jaučiasi tie, kurie vakar šalo eilėse. Kaip jaučiasi kad ir karo policininkai, kai feisbuke ištisa gvardija idiotų, vieni kitus padrąsindami ir akivaizdžiai ignoruodami įstatymus, svarstė, kas bus, jei nestos stabdomi karo policijos, ir kaip išsivaryti iš gaidžio, jei pagaus (o kad pagaus, tai faktas kaip blynas). Kaip jaučiasi policijos pareigūnai, atlikdami „šventą misiją“ uždaryti rajoną dviem ekipažais, kai žvaigždūnai kiaurai rauna per savivaldybių sienas.

Kaip jausis tie vaikai ir anūkai, kurie dėl ribojimų neatvažiuos savo babytei sukasti darželio, nepadės senukams pasiruošti malkų žiemai (o būtent šie procesai kaip tik dabar ir vyksta). Seneliams šalti be malkų gerai, o štai žvaigždūnams be savo renginio niekaip?

Kaip jaučiasi tie, kurie su savo seneliais ar proseneliais negalės atšvęsti Velykų? Parodyti karantino metu gimusių anūkų ir proanūkių. Juk mažai kas pagalvoja, kad tiems, kurie perkopė aštuoniasdešimtmetį, jau kiekvienos Velykos gali būti paskutinės. Tie seniukai stengiasi. Nuoširdžiai stengiasi. Apgultos poliklinikos, ambulatorijos. Jie tiki – jei pasiskiepys, galės pagaliau pamatyti savo vaikus. Jų neįbaugino ir gandai dėl „Astra Zenecos“: toks didžiulis noras pagaliau pamatyti brangiausius žmones.

Šalies tikintieji su baime laukia žinių, ar per Velykas bent į bažnyčią dar bus galima nueiti. Prisimenate, kaip sausio 6-ąją, per Tris karalius, veidmainiškai šaipėsi iš dvasininkų ir tikinčiųjų šitie žvaigždūnai už tai, kad buvo išdrįsta pabandyti nuo sausio 17-osios atnaujinti viešas pamaldas. O ką padarė patys? Negėda?

Gyvenimas stoja. Susituokti pernai ketinusios poros atidėjo planus šiai vasarai, dabar ketina atidėti dar kartą. Vaikinas negali pasikviesti į pasimatymą panelės: nueiti nėra kur, o už tai, kad pavėžėjo merginą iki namų, laukia baudos.

Abiturientai ruošiasi egzaminams taip, kad tik kovo pabaigoje pagaliau buvo leistos gyvos konsultacijos. Svarstoma, kaip geriau organizuoti valstybinius brandos egzaminus. Jų net atsisakyti buvo galima. Bet tuščiabarškių žvaigždučių iki Latvijos sienos šventės – niekaip.

Influenseriai, visuomenės nuomonės formuotojai jau dabar kusija: metas įvesti vėl lokdauną. Ką tai reiškia: vėl eilinį kartą stabdyti šalies ūkį, uždaryti žmones namuose be darbo, pajamų ir ateities. Ar pastebėjote, apie kokius du dalykus (skirtingai nuo nekenčiamos Sauliaus Skvernelio vyriausybės) niekada nekalba ši? Pirmasis – kiek BVP kainuoja savaitė karantino ir kokia parama bus šalies ūkiui. Kai kurie verslai faktiškai neveikia jau metus. Kaip metus be pajamų išgyventi, pavyzdžiui, viešojo maitinimo įstaigoms? Išvežiojamoji prekyba? O kam namie sėdintiems žmonėms reikalingas maistas į namus? Man nėra nieko graudžiau, kaip kone kasdien facebooke matyti „Kačių kavinės“ reklamą: padėkite išsilaikyti, kad vėl kažkada būtų galima skatinti žmones globoti benamius gyvūnus.

Kalbant apie kultūrą, vaizdas dar graudesnis. Nepaisant blokadų, nepaisant ekonominių sunkumų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ vyko kasmet. Išskyrus šiemet (pernai buvo nutrauktas dėl karantino). Apie kitus renginius – tyla. O juk teatras, klasikinė muzika – tai mūsų šalies vizitinė kortelė. Tai, atleiskite, ne žvaigždūnėlių, kurių 5 km už Lietuvos sienos Aknystės pusėn, jau niekas nebepažįsta, pasistaipymai su baliono formos ragais.

O kur mūsų sportas? Kur Mažų miestelių lyga, kur ilgiausias tradicijas turėjęs Nepriklausomybės taurės salės futbolo turnyras. Kur jūsų teisė leisti laisvalaikyti sveikatingumo erdvėse, pavyzdžiui, baseine? Kas mums visuomenės sveikata ir laisvalaikis? Štai žvaigždūnėliai kiaulės akytėmis aiškina: o Eurolygos krepšinio rungtynės tai vyksta. Palygino. Nesu krepšinio didelis fanas, bet jei atvirai, tai mūsiškės krepšinio komandos šalį garsina. O kur gi mūsų žvaigždūnėlių dideli pasiekimai?

Ar ši šventė tokia svarbi, kad reikėjo spjauti į viską? Baikit, nemanau. Nuotoliniu būdu buvo paminėtos kur kas didesnės šventės, svaresni jubiliejai ir rimtesni nuopelnai šaliai.

Kas bus dabar? Nieko. Geriausiu atveju, žvaigždelės parašys griaudžius atsiprašymus (tačiau greičiausiai ne, nes staipymąsi ant raudonojo kilimo jos vertina kaip darbą). Tada parašys penkis postus, kaip visi (išskyrus juos pačius, žinoma) privalo laikytis karantino. Eilinį kartą pašniorys ant bažnyčios, kad ši drįsta organizuoti viešas pamaldas. Išvadins kaukes netinkamai nešiojančius pimpianosiais.

O liaudis toliau kelių valandų eilėje prie patikros postų klausys tų, kuriems įstatymai nerašyti, dainelių. Dainelės juos guos, netekusius darbo ir pajamų. Daineles egzaminuose giedos mūsų abiturientai. Dainelėmis gydys nuotoliniu būdu ruošiami daktarai.