Birželio sukilimo minėjimas Obeliuose: nuo emocingos eisenos iki atsakymų į esminius klausimus (video +foto) (1)

Birželio sukilimas – sudėtinga data. Viena vertus, ji turėtų būti lietuvių laisvės siekio, kovingumo, drąsos simbolis. Kita vertus, vos po kelių dienų, dar ne visur sukilėliams sudėjus ginklus, prasidėjusios žydų žudynės sukilimui meta šešėlį. Gal todėl 80-osios jo metinės minėtos, švelniai tariant, labai atsargiai. „Atsargaus“ požiūrio į sukilimą nebylus liudininkas – paminklas Obelių kapinėse Birželio sukilėliams ir sovietinio teroro aukoms. Bene vienintelis toks Lietuvoje. Ir tuo daug kas pasakyta. Įdomu ir tai, kad kiek matyti iš šalies žiniasklaidos pranešimų, panašu, kad mūsų rajone sukilimo metinės minėjimo renginiai buvo didžiausi šalyje, lenkę didmiesčius.

Primins informacinis skydas

Birželio sukilimas eilinam Lietuvos piliečiui – vis dar nepažintas istorijos faktas. Kažkas tokio, susijusio su pasipriešinimu sovietinei valdžiai. Paklausus gatvėje eilinių praeivių, daugelis net negalėtų pasakyti, ar tas sukilimas buvo sėkmingas, ar ne. Iš tiesų jis buvo sėkmingas: traukiantis sovietinei kariuomenei, sukilėliams pavyko kontroliuoti didžiąją dalį šalies teritorijos. Buvo išvengta dar didesnio besitraukiančios sovietinės armijos siautėjimo ir plėšimų, nekaltų gyventojų žudymo.

Visgi mūsų rajonas, kaip jau anksčiau rašyta, pajuto sovietinių aktyvistų žiaurumus. Didžiausi jie, be abejo, buvo Juodupėje, kur buvo nukankinti 13 jaunų miestelio ir jo apylinkių vyrų. Nežinančiam istorijos, toks žiaurumas tarsi niekuo nepagrįstas. Tačiau šias žudynes vertinant sukilimo kontekste, akivaizdu, kad šios žudynės nebuvo spontaniškos: jos buvo racionaliai ir gerai apgalvotos, aukos parinktos tikslingai, žudynėms ruoštasi, siekta tam tikrų tikslų. Kodėl ir kokių, labai detaliai buvo paaiškinta Birželio sukilimui skirtoje konferencijoje Obelių Laisvės kovų istorijos muziejuje.

Kaip jau minėta, Obelių kapinėse stovintis paminklas Birželio sukilimo dalyviams ir sovietinio teroro aukoms, bene vienintelis toks Lietuvoje. Simboliška, kad 80-ųjų sukilimo metinių proga Laisvės kovų istorijos muziejuje atidengtas antrasis šį įvykį primenantis ir paaiškinantis ženklas: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro parengtas informacinis skydas. Jo atidengimas ženklino sukilimo minėjimo renginių Obeliuose pradžią.

Apie nūdienos pasiekimus

Ar sukilimas yra tik istorinis įvykis, ilgus dešimtmečius trintas iš tautos atminties? Ko iš jo galima pasimokyti, kokie yra jo rezultatai? Pirmiausia, šiuo sukilimu tauta demonstravo pasauliui (nors pasaulio žvilgsnis tuo metu buvo nukreiptas į daug didesnius įvykius, nei mažos Lietuvos pasipriešinimas sovietams), kad į Sovietų sąjungą ji nebuvo priimta savo noru, tai buvo okupacija, ir tauta siekia atgauti valstybingumą, pasiryžusi dėl jo kovoti. Deja, sukilėlių suformuotai Laikinajai vyriausybei nepavyko (ir negalėjo pavykti) išsaugoti bent dalinio suvereniteto, kadangi laisva nepriklausoma Lietuva, ar netgi dalinį savarankiškumą turintis protektoratas, į nacistinės Vokietijos planus neįėjo.

Visgi valia ir ryžtas priešintis nėra pamiršti. Ypač Obelių krašte, kur sukilėliai nepabijojo pasipriešinti daug didesnėms besitraukiančios sovietinės armijos pajėgoms.

Todėl nenuostabu, kad šventėje dalyvavo ir šiandieniniai šalies gynėjai: Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai. Jie pristatė savo naudojamus ginklus, supažindino su galimybėmis tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Šventėje taip pat dalyvavo Biržų ir Pandėlio jaunieji šauliai, policijos veteranai. Svečių tarpe buvo ir ilgametis Vilniaus rokiškėnų klubo vadovas Algis Narutis, dabar aktyviai besirūpinantis šalies gynybos reikalais kaip NOKTA narys.

Įdomią programą liaudies dainų tema pristatė Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras bei atlikėja Rasa Serra.

Paminklą du kartus statė visuomenė

Po koncerto į iškilmingą eiseną pakvietė Rokiškio ir Utenos baikerių motociklų gausmas. Vedini Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestro, į Obelių kapines žygiavo 506-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai, šauliai, policijos veteranai, tremtinių choras „Vėtrungė“ bei šventės dalyviai. Įspūdinga eisena traukė obeliečių žvilgsnius. Eisena suko paminklo Birželio sukilimui bei sovietinio teroro aukoms atminti link. Jo papėdėje ilsisi žuvę Obelių krašto sukilėliai.

Įdomu tai, kad jų auka amžininkams atrodė labai svari: sunkiais nacių okupacijos metais vietos gyventojų lėšomis pastatytas įspūdingas paminklas. Jis ilgai „badė akis“ sovietiniams okupantams: iš karto sugriauti tokio įspūdingo paminklo jie nepajėgė. Paminklo istorija – puikus Lietuvos tautų solidarumo pavyzdys: sugriauti paminklą buvo prašyta Obelių krašto rusų tautybės žmonių, bet jie griežtai atsisakė tą daryti. Visgi per kelis dešimtmečius, po truputį, paminklas buvo sunaikintas. Atstatyti jį buvo obeliečių svajonė. Šio krašto žmonių bei kraštiečių ir kitų geros valios žmonių lėšomis paminklas buvo atstatytas ir iškilmingai atidengtas 2014 m. birželio 23-ąją.

Nenuostabu, kad sukilėlių pagerbimas prie paminklo buvo esminis šventės akcentas. Sukilėliams atminti 506-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai iššovė tris salves. Svečiai padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Šventinį renginį vedęs šviesios atminties Obelių istorijos sielos Andriaus Dručkaus anūkas Mantas Kelečius sukilimo istoriją pristatyti, sukilėlių vardus perskaityti pakvietė Obelių bibliotekininkes. Po šventinių kalbų skambėjo orkestro atliekami klasikinės muzikos kūriniai.

Paminklo autoriaus paroda

Po iškilmingo minėjimo jo dalyviai vėl pakviesti į Obelių Laisvės kovų istorijos muziejų. Čia buvo atidaryta paminklo Obeliuose autoriaus Gurijaus Kateščenkos darbų paroda „Gyvenimo vėjai“. Parodą planuota pristatyti naujuose bendruomenės namuose, tačiau, pasak muziejininko Valiaus Kazlausko, jų statyba nesiklostė taip sklandžiai, kaip norėtąsi: rasta trūkumų, todėl priimtas sprendimas parodą rengti muziejuje. V. Kazlaukas pasakojo, kad į Obelius G. Kateščenka atvyko stengdamasis išvengti neramumų. Tačiau gyvenimas greitai įsuko jį į aktyvią veiklą. Talentingas skulptorius, dailininkas dalyvavo Birželio sukilime, sukūrė paminklą žuvusiems sukilėliams.

G. Kateščenkos anūkas Olegas Katenskij pasakojo apie senelio veiklą, jo darbus. Jų šeimos archyve išliko ne visi: talentingo dailininko, fotografo kūriniai pasklido Lietuvoje ir užsienyje. G.Kateščenka už savo veiklą Obeliuose sovietinės valdžios buvo nubaustas 20 m. lagerio. Grįžęs iš jo dirbo Trakuose, kūrė Trakų pilies rekonstrukcijos vizualiciją. Kurią jo šeima padovanojo būtent Obelių muziejui.

Atsakymai į aktualiausius klausimus

Po parodos pristatymo surengta mini konferencija, kurioje pranešimą skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Gintaras Vaičiūnas. Jis pristatė Birželio sukilimo eigą Anykščių valsčiuje, esmines problematikos sritis.

Būtent jo pranešimas paaiškino, kodėl taip žiauriai susidorota su Juodupės kankiniais. Sovietinė okupacinė valdžia nujautė, kad bręsta sukilimas. Ir ėmė aktyviai persekioti aktyviausius visuomenės žmones, kurie galėjo prisidėti prie galimo pasipriešinimo. Sovietams pavyko sunaikinti sukilėlių organizacijos branduolį Vilniuje. Taigi akivaizdu, kad sovietai rengėsi užkardyti sukilimą. Taikinyje buvę Šaulių sąjungos, kiek mažiau kitų visuomeninių organizacijų nariai, atsidūrė ne veltui: jie aktyvūs, telkė visuomenę, mokėjo naudotis ginklais.

Kita aktuali tema: sukilimas ir holokaustas. G. Vaičiūnas, remdamasis išlikusiomis sukilėlių bylomis, įrodė: žydų žudynes organizavo naciai. Būtent jie yra žudynių pradininkai. Sieti su sukilimu holokaustą yra sudėtinga ir dėl to, kad tada, kai imti fiziškai naikinti žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose, sukilimas jau buvo pasibaigęs, sukilėliai – atidavę ginklus. Žinoma, dalis jų prisijungė prie okupacinės valdžios pakalikų. Koks tai buvo skaičius? Pasak G. Vaičiūno, iš daugiau nei 250 Anykščių valsčiaus sukilėlių, net tardomi su kankinimais, žudę žydus prisipažino... keturi. Kai kurios žydšaudžių bylos akivaizdžiai buvo pritemptos, žmonėms priskirti nusikaltimai, kuriuose jie fiziškai negalėjo dalyvauti. Liudininkų bešališkumu taip pat nesirūpinta: kartais liudininkais buvo tiesiog sovietiniai saugumiečiai: kaip sakant, svarbu žmogų rasti, o byla jau bus. Tai rodo, kaip svarbu kritiškai vertinti istorinius šaltinius, ir kaip pavojinga į savo istoriją žiūrėti okupantų akimis.