Šiaurės Aukštaitijos moterų chorų festivalis „Tokia esu“: įdomus repertuaras ir sveikinimai „Medeinai“ (foto + video) (0)

Savaitgalį buvo gausu kultūrinių renginių. Tačiau tarp jų aukšta gaida, tiesiogine ir perkeltine prasme, išskirtinis buvo Šiaurės Aukštaitijos moterų chorų festivalis „Tokia esu“. Tai buvo proga ne tik pasidžiaugti chorų koncertu, pasveikinti Rokiškio kultūros centro moterų chorą „Medeina“ su dešimtmečio jubiliejumi, bet ir pažvelgti apskritai į chorinės kultūros tradicijas bei perspektyvas mūsų rajone.

Yra kuo pasidžiaugti

Choras eiliniam žiūrovui tikriausiai nėra pats įdomiausias ir atraktyviausias muzikinės kultūros elementas. Profesionalams jų buvimas ar nebuvimas byloja apie tam tikras šio krašto muzikines tradicijas ir perspektyvas. Kitaip sakant, choras yra muzikinės kokybės ženklas, reikalaujantis tiek individualaus, tiek ir kolektyvinio nuolatinio darbo, pastangų ir tobulėjimo.

Šie metai rokiškėnus lepina chorine muzika. Vien per pastaruosius porą mėnesių buvo galima aplankyti keletą gerų koncertų, tiek vargonų muzikos festivalyje, tiek ir miestelių šventėse: spalio viduryje Kamajuose koncertavo choras „Ave Verum“.

Kasdieniame gyvenime mėgėjų chorai dažniausiai girdimi bažnyčiose. Šv. Cecilijos dienai rengiama Rokiškio dekanato chorų šventė jau tapo tradicine.

Ką jau kalbėti apie turtingas Rokiškio krašto muzikines tradicijas, apie Rudolfo Lymano išugdytus šalies muzikos grandus, apie kraštiečio kompozitoriaus ir chorvedžio Miko Petrausko indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą.

Visgi tam tikri dalykai yra svajonė ne tik rokiškėnams, bet ir aplinkiniams rajonams: jiems chorų šventės klausytojai linkėjo suburti ne tik moterų, bet ir mišrius chorus. O tai nėra lengva ir paprasta: ir mūsų, ir kituose rajonuose juntama balsingų vyrų stoka.

Tradicinis ir keliaujantis

Šiaurės Aukštaitijos moterų chorų festivalis „Tokia esu“ gimė pernai Biržuose. Choro „Agluona“ vadovei, chorvedei ir vargonininkei Viktorijai Morkūneinei. Tąsyk, pirmajame festivalyje, dalyvavo penkių rajonų, įskaitant ir Rokiškį, chorai ir vokaliniai ansambliai. Po festivalio sėkmės Biržuose, nuspręsta, kad jis keliaus: kasmet bus rengiamas vis kitame Šiaurės Aukštaitijos mieste.

Nenuostabu, kad Kultūros sostinės metais chorų festivalio namais tapo Rokiškis. Apie festivalio kokybės ženklą liudija tai, kad festivalyje lankėsi Čekijos dirigentai Josef Baierl ir Anežka Nova, ir jie negailėjo gerų žodžių choristėms.

Visgi, gal dėl renginių gausos, salėje žiūrovų buvo ne per daugiausia. Vizualiai žiūrint, salė buvo artipilnė, tačiau kai visų penkių festivalyje dalyvavusių chorų žmonės buvo pakviesti į sceną bendroms dainoms, žiūrovų sumažėjo kone perpus.

Įdomus repertuaras

Festivalyje dalyvavo Kupiškio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Versmė“, Linkuvos kultūros centro moterų choras „Mūša“, Biržų kultūros centro moterų choras „Agluona“ bei Dusetų kultūros centro dailės galerijos moterų choras „Versmyna“. Ir, žinoma, jubiliatai – Rokiškio kultūros centro moterų choras „Medeina“, vadovaujamas Giedros Markevičienės.

Festivalio repertuaras buvo gana įdomus. Žinoma, kiek ryškiau jame dominavo harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, tačiau buvo ir užsienio muzikos šedevrų, populiariosios muzikos kūrinių, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių. Taigi, koncertas buvo gyvas, dinamiškas. Kad jis neprailgtų, kiekvienas choras atliko tik po dvi dainas.

Festivalis buvo skirtas vieno didžiųjų mūsų šalies kompozitorių Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms. Tad vargu ar buvo galima tikėtis, kad bus apsieita be kanoninio jo kūrinio „Lietuva brangi“. Jį atliko kartu visi penki chorai.

Sveikinimai „Medeinai“

Daug šiltų sveikinimų buvo skirta Rokiškio kultūros centro moterų chorui „Medeina“. Vienijančiam įvairių profesijų, sceninės patirties dainininkes. Kurios, kaip pačios prisipažino, išvydę skelbimą, kviečiantį į repeticijas, iš pradžių lyg ir abejojo sumanymo sėkme. Tačiau stropus darbas, įdomi veikla greitai tapo gyvenimo būdu, o repeticijos – svarbiu gyvenimo akcentu. Jei jos, kaip sakė dainininkės, dėl vienokių ir ar kitokių priežasčių praleidžiamos, tai juntama, kad tądien buvo netekta kažko svarbaus...

Nenuostabu, kad dainingas choras greitai tapo įvairių švenčių, renginių puošmena. Jo vadovė G. Markevičienė, žavinti ne tik talentų ugdytojos, bet ir asmeniniu talentu, parinko originalų, įdomų repertuarą, jungiantį tiek liaudies tradicijas, tiek įdomias jų interpretacijas, tiek šiuolaikinius kūrinius. Įdomu tai, kad devynerius metus choras ramiausiai gyveno be vardo. O idėja rinktis senovės miškų deivės Medeinos vardą kilo pernykštėse gastrolėse kaimyninėse šalyse. Jos rodo, kad choras jau išaugo savo rajoną ir regioną. Ir jo dainininkės pačios sau linki trijų „K“: Kūrybos, Kantrybės ir Kelionių.