Jūžintiškiai, savo miestelį papuošę laisvės kovų akcentais, svajoja apie asfaltuotą kelią (foto +video) (3)

Jūžintiškių noras turėti asfaltuotą kelią į Kamajus – toks didelis, kad apie tai prabylama nuo scenos didžiosios metų šventės – šv. Baltramiejaus atlaidų – metu. Tiesa, valdžia kol kas jo nutiesti negali pažadėti, bet pažadėjo stengtis...

Šv. Baltramiejaus atlaidai – tradicinė Jūžintų šventė. Miestelis pasitiko ją pasipuošęs. Gausiai lankomoje jaukioje poilsio zonoje prie Jūžinto ežero vyko įvairausios sportinės varžybos.

Nemenkas akcentas šventės metu buvo skirtas ir laisvės kovoms. Ankstų rugpjūčio 23-osios: Molotovo-Ribentropo pakto ir Juodojo kaspino dienos rytą buvo pašventintas kryžius Kalučiškių kaime, ženklinantis partizanų bunkerio vietą.

O po to atidengtas ir pašventintas Vidmanto Zakarkos sukurtas koplystulpis trijų kelių: į Kamajus, Užpalius ir Rokiškį – sankirtoje. Ji – pačioje gražuolės bažnyčios pašonėje. Dabar dailiai sutvarkyta, trispalvių gėlių motyvais apželdinta, o pokariu ši vieta buvo siaubo ir ašarų pakalnė. Mat čia buvo metami nužudytų laisvės kovotojų kūnai.

Apie laisvę, skaudžias pokario kovas ir jų reikšmę šiandienos žmogui savo pamoksle kalbėjo Jūžintų klebonas Leonas Linda. Jis pabrėžė, kad ir dabar pasaulyje vis dar kovojama už laisvę – pavyzdžiui, Baltarusijoje. O mums ją reikia saugoti ir puoselėti. Senūnas Vytautas Stakys ir rajono meras Ramūnas Godeliauskas po šv. Mišių dvasininkui įteikė padėką ir gėlių. Taip pat pagerbta buvo ir šios bažnyčios vargonininkė Vilma Likienė.

Po šv. Mišių jūžintiškiai ir miestelio svečiai turėjo progos įsitikinti, kodėl šv. Baltramiejus yra amatininkų globėjas. Šventės organizatoriai nusipelnė didelių pagyrų už amatininkų miestelio koncepciją. Čia nebuvo kiniškų niekučių, o tik šalies amatininkų sukurti darbai. Tiesa, prie pat bažnyčios buvo keletas atlaidams būdingų akcentų, bet ir jie puikiai atitiko kontekstą: prekiaujama buvo vadinamosiomis devocionalijomis: paveikslėliais, medalikėliais. Ir, žinoma, tradiciniais atlaidų saldainiais, riestainiais ir grybukais. Toliau pagrindinėje gatvėje ir parkelyje aplink seniūniją – turgaus miestelis. Gausiai jame buvo atstovaujamas vilnos vėlėjų amatas: ir mūsų rajono žinomų meistrų, ir svečių. Čia pat su savo kūriniais: nuo interjero detalių, kaltinių rožių, žvakidžių, iki liaudiškų kryžių, įsitaisė kalvis. Greta jo – šaukštų drožybos edukacija, levandų augintojos daili ekspozicija, plonyčiai mezgėjų šaliai. Ir rajono bendruomenės turėjo ką parodyti: Aukštakalnių komanda už pinigėlį siūlė košės dubenėlį, čia pat Bajorų bitutės dūzgė apie medaus edukaciją. 

O šventinė renginio dalis prasidėjo nuo jūžintiškių svajonės: kada gi bus asfaltu užklota 12 km žvyrkelio atkarpa nuo Jūžintų į Kamajus. Mat šiuo keliu, veždami mokinius į Kamajų Antano Strazdo gimnaziją, vos po kelių dienų ims dundėti mokykliniai autobusiukai... Rajono vadovas R. Godeliauskas neslėpė: asfaltuojamų kelių prioritetų sąraše šio kelio tarp pirmųjų nebūta. Bet jei jūžintiškiai to nori, rajono valdžios pareiga apeiti valdžios koridorius, gal ir pavyks ką išpešti. Tą patį nuo scenos žadėjo ir du Seimo nariai.

O po smagių bendruomenių apdovanojimų, į sceną lipo rajono saviveiklininkai. Šalia scenos aikštelėje trankiomis polkomis džiugino jaunieji rokiškėnai – Choreografijos mokyklos moksleiviai. Po jų šoko Skemų kelių kartų šokių kolektyvas „Straksės“, grojo Bajorų ir Skemų jungtinis ansamblis „Bajorskiemis“, vėliau Juodupės kapelos, Jūžintų, Tauragnų krašto muzikantai, svečiai iš sostinės „Nalšia“.